Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Bet ką aš padariau? — paklausė vėl Patas, ir man suspaudė širdį. — Aš nenorėjau, tikrai nenorėjau.

— Tu nieko nepadarei. Mamytė labai tave myli. Greitai ją pamatysi. Pažadu.

Tada pasiėmiau jį ant rankų ir uosdamas likusį neišplautą šampūną ilgai ilgai laikiau priglaudęs. Kaip dviem šitokiems netobuliems suaugusiems pavyko sukurti šitokią nuostabią būtybę?

Skaičiau „Laukinį gyvūnų pasaulį“, kol Patas užmigo. Išėję iš jo kambario telefono atsakiklyje radau tris žinutes. Visos buvo Džinos.

Deja, man reikėjo kuriam laikui išvažiuoti. Niekada nesuprasi, kaip mane įskaudinai. Niekada. Maniau, kad tai amžiams, Hari. O ne tol, kol kuriam nors iš mūsų pasidarys nuobodoka. Amžiams, o ne iki tol, kol kuriam nors iš mudviejų pasirodys, jog senoje šeimyninėje lovoje nebeįdomu. Taip negalima. Negalima. Negi manai, kad leisiuosi liečiama, kai žinau, jog lietei kažką kitą? Tavo rankos, tavo lūpos... Tai nepakeliama. Melas, slapukavimas, kasnakt prieš užmiegant ašaros. Prisižiūrėjau to į valias, iki užaugau. Jei manai...

Srautas nutrūko. Atsakiklis įrašo tik tam tikrą atkarpą. Pasigirdo pyptelėjimas, o toliau — kita Džinos žinutė. Dabar ji kalbėjo ramiau. Ar bent jau stengėsi kalbėti ramiau.

Ką tik kalbėjausi su Glenu. Pasakė, kad tu pasiėmei Patą. Tikrai nereikėjo. Jis ten buvo visiškai laimingas. Aš juk žinau, koks tu užsiėmęs darbe. Bet jei jau ketini jį pažiūrėti, kol aš grįšiu, žinok, kad galva jam plaunama kiekvieną sekmadienį. Ir neleisk jam bertis cukraus ant dribsnių. Jis moka pats nueiti į tualetą — ir tu tai žinai, — bet kartais pamiršta pakelti dangtį. Žiūrėk, kad jis valytųsi dantis. Neleisk visą laiką spoksoti „Žvaigždžių karų“. Jei nepamiega dieną, žiūrėk, kad vakare atsigultų ne vėliau kaip...

Dar vienas pyptelėjimas. Paskutinė žinutė. Anaiptol nebe tokia rami — žodžiai vertėsi vieni per kitus.

Tik pasakyk Patui, kad aš jį myliu, gerai? Pasakyk, kad labai greitai pasimatysime. O iki tol pasirūpink juo. Ir nesigailėk savęs, Hari. Tu nesi misteris Nuostabusis. Visame pasaulyje moterys vienos augina vaikus. Milijonai moterų. Milijonai. Tai kuo gi tu ypatingas?

Užgesinau visas šviesas, bet taip ir likau prie mūsų berniuko, žiūrėdamas, kaip jis miega. Ir supratau, kad nuvyliau visus.

Džina. Savo motiną ir tėvą. Net Martį. Nebuvau pakankamai stiprus, nepakankamai juos mylėjau, nebuvau toks vyras, koks jie norėjo, kad būčiau, arba toks vyras, koks pats būčiau norėjęs būti. Kiekvieną kitaip, bet visus juos išdaviau.

Užtraukiau antklodę, kurią Patas buvo nuspyręs, jam iki pečių ir mintyse daviau paskutinį pažadą. Pažadą, kurį šį kartą tesėsiu — šito vaiko niekada neišduosiu.

Tačiau tylus balsas, tarsi kas prastu ryšiu skambintų iš kito pasaulio krašto, kartojo: išdavei, išdavei, jau išdavei. Vienuoliktas skyrius

Vaikai gyvena šia akimirka. Susipyksti su jais, o kitą rytą jie jau viską pamiršę. Bent jau Patas ketverių buvo toks.

— Ko nori pusryčių? — paklausiau jo.

Jis truputį pagalvojo.

— Žalių spagečių.

— Spagečių? Pusryčiams?

— Žalių spagečių. Taip, prašyčiau.

— Bet... aš nemoku paruošti žalių spagečių. Ar esi jų valgęs?

Jis linktelėjo.

— Tokioj mažoj kavinukėj už didelio kelio, — paaiškino. — Su mamyte.

Mes gyvename prastojoje Haiburi Kornerio pusėje artėliau Holovėjaus kelio, o ne Aukštutinės gatvės. Čia sendaikčių, o ne antikvarinės parduotuvėlės, smuklės, o ne barai, ramios kavinukės, o ne madingi restoranai. Kai kuriose iš tų kavinukių būdavo tylu kaip bažnyčioje, tačiau mūsų gatvės gale yra išties šauni vietelė, vadinama „Trevi“, kur prie baro kalbama angliškai, o virtuvėje — itališkai.

Stambus linksmuolis vyras prie baro Patą pasveikino vardu.

— Prašom čionai, — parodė mums staliuką prie lango.

Iš virtuvės išniro padavėja ir priėjo prie mūsų. Ta pati. Tebeatrodė pavargusi.

— Ko norėtumėt, vyručiai? — nusišypsojo Patui. Kalbėjo vos juntamu pietietišku akcentu, kurio nepastebėjau, kai buvome su Marčių.

— Ar turite ko nors tokio, ką būtų galima apibūdinti kaip „žali spagečiai“?

— Turite omeny spagečius pešto ?

— Ar nebus tau per aštru? — paklausiau Pato.

— Ar jie žali?

Linktelėjau:

— Žali.

— Tada valgysiu.

— O jums? — pasiteiravo padavėja.

— To paties, — atsakiau.

— Ko nors dar?

— Na, man būtų įdomu sužinoti, kiek turite darbų.

Ji pirmą kartą kaip reikiant į mane pasižiūrėjo.

— O, prisimenu, — tarė. — Jūs buvote su Marčių Menu. Liepėte jam nuo manęs atstoti.

— Maniau, kad jūs jo nepažinote.

— Aš čia jau beveik metai. Aišku, kad pažinau tą mulkį. — Ji metė žvilgsnį į Patą. — Atsiprašau.

Nusišypsojau jai.

— Televizorių žiūriu nedaug — toks jau darbas, — bet tas šlykštus snukis amžinai kokiame nors laikraštyje. Ir kiek suprantu, be didelių pastangų. Juokinga — jūs buvote mano paskutiniai klientai. Polui nepatiko mano darbo stilius.

— Štai kaip. Jei jus tai bent kiek paguos, aš darbo netekau maždaug tuo pačiu metu kaip ir jūs.

— Tikrai? Ir jūs net neišvertėte lėkštės makaronų ant mažo susitraukusio Marčio... — Ji paskubom žvilgtelėjo į Patą. — Ant Marčio galvos. Šiaip ar taip, jis to nusipelnė.

— Tai jau tikrai. Bet užjaučiu, kad netekote darbo.

— Nieko čia tragiško. Juk mergina bet kur gali įsidarbinti padavėja, ar ne?

Ji pakėlė akis nuo savo bloknotėlio. Jos akys buvo taip plačiai įstatytos, kad man net buvo sunku žiūrėti į jas abi vienu metu. Akys buvo rudos. Didžiulės. Ji nukreipė žvilgsnį į Patą.

— Tai priešpiečiauji su tėčiu? O kur šiandien tavo mamytė?

Patas sunerimęs pasižiūrėjo į mane.

— Jo motina Tokijuje, — paaiškinau.

— Japonijoje, — pridūrė Patas. — Jie važinėja ta pačia kelio puse kaip ir mes. Bet kai ten naktis, pas mus diena.

Nustebau, kad jis tiek daug prisimena iš to, ką jam pasakojau. Jis apie tą kraštą žinojo kone tiek pat kiek aš pats.

Mergina pasižiūrėjo į mane savo rudomis plačiai įstatytomis akimis, ir aš pamaniau, jog ji iš kažkur žino, kad mūsų mažytė šeima subyrėjo ir pakriko. Absurdas. Iš kur jai žinoti?

— Ji greitai grįš, — pasakė Patas.

Apkabinau sūnų.

— Teisingai, — pritariau. — Tačiau kurį laiką pagyvensime mudu du.

— Tai neįprasta, ar ne? Turiu omeny, kad jūs rūpinatės berniuku. Retas kuris vyras to imasi.

— Manau, tokių pasitaiko, — pasakiau.

— Manau, kad taip, — sutiko ji.

Mačiau, kad imu labiau jai patikti, kai sužinojo, jog rūpinuosi Patu. Bet ji manęs nepažinojo. Visiškai nepažinojo. Ir klydo dėl manęs.

Pamatė vienišą vyrą su vaiku ir pamanė, kad turėčiau būti geresnis už kitus vyrus — geresnės širdies, geriau mokantis užjausti, toks, kuris turbūt nenuviltų moters. Nauja pagerinta vyro rūšis, biologiškai užprogramuota auginti vaiką. Tarsi tam būčiau susiplanavęs gyvenimą.

— O jūs? — pasidomėjau. — Kas jus atnešė į Londoną iš — iš kur?

— Iš Hiustono, — atsakė mergina. — Iš Hiustono, iš Teksaso. Mane „atnešė“ mano draugas. Buvęs. Jis iš čia kilęs.

— Sakyčiau, nemenkas kelias sukartas dėl vaikino, ką?

Mergina, rodos, nuoširdžiai nustebo.

— Taip manot? Man visados atrodė, kad jeigu ką nors myli, eisi paskui jį nors į pasaulio kraštą.