Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Taigi mergina romantikė.

Po griežta paliesk-dar-kartą-mane-niekše-ir-makaronai-atsidurs-tau-ant-klyno išore slėpėsi viena iš tų moterų, kurios pasiryžusios aukštyn kojom apversti visą pasaulį dėl kokio nors vyro, kuris greičiausiai to visai nenusipelnė.

Gal mano žmona ir teisi. Romantikai patys blogiausi.

Džina grįžo kitą dieną vėlai vakare.

Mudu su Patu ant grindų žaidėme jo žaislais. Nė vienas iš mudviejų nesureagavo į gatvėje sustojusio dyzelinio automobilio burzgimą. Tačiau išgirdę žvangtelint mūsų aprūdijusius vartelius, mudu susižvalgėme. Paskui laukujėse duryse trakštelėjo raktas, ir galiausiai prieškambaryje pasigirdo jos žingsniai. Patas atgręžė veidelį į duris.

— Mamyte?

— Patai?

Ir štai ji čia — besišypsanti mūsų sūnui, apsiblaususi po dvylikos valandų skrydžio iš Naritos, nešina savo senuoju lagaminu, ant kurio tebematyti susitrynęs lipdukas nuo Antigvoje mudviejų kadaise praleistų atostogų.

Patas puolė jai į glėbį, o Džina jį apkabino taip stipriai, kad vaikas pranyko jos vasarinio apsiauto klostėse — pasislėpė visas, išskyrus tik viršugalvį ir kuokštą šviesių plaukučių, visiškai to paties atspalvio kaip motinos. Jųdviejų veidai buvo taip arti vienas kito, kad nesimatė, kur baigiasi Džinos, o kur prasideda Pato.

Žiūrėjau į juos ir jaučiausi kažkaip geriau negu laimingas. Jaučiau kūnu sklindančią šilumą — patikėjau, kad mano pasaulis atgijo. O paskui Džina pasižiūrėjo į mane — ne šaltai, ne piktai, o tiesiog iš tolo, tarsi tebebūtų kažkur toli, kur bus visuomet, — ir mane apėmęs gerumas užgeso.

Ji pas mane negrįžo.

Ji grįžo pas Patą.

— Kaip tu? — paklausiau.

— Truputį pavargau, — atsakė ji. — Labai ilgas skrydis. Grįžti tą pačią dieną, kaip išskridai. Diena atrodo be pabaigos.

— Reikėjo pranešti, kad grįžti. Būtume pasitikę oro uoste.

— Nieko tokio. — Ji atsitraukė nuo Pato ir ėmė jį apžiūrinėti.

Supratau, kad ji grįžo todėl, jog manė, kad aš nesusitvarkysiu. Manė, jog nesu pasirengęs vienas rūpintis mūsų vaiku, kol jos nėra. Manė, jog nesu tikras tėvas, ne toks tikras, kokia buvo ji.

Ji tebelaikė Patą ant rankų, o akys fiksavo, kokia prišnerkšta mūsų svetainė. Tai buvo tarsi įrodymas, kad netgi jos apsileidęs tėtušis yra geriau negu aš.

Visur mėtėsi žaislai. Sukosi niekieno nežiūrima „Liūtą karaliaus“ juosta. Ant grindų kūpsojo dvi dėžutės nuo pono Milano picų — didelė ir maža. O ant svetainės staliuko tarsi murzina servetėlė nuo vakar gulėjo Pato kelnės.

— Vargeli, kokie nešvarūs tavo plaukučiai, — linksmai sudejavo Džina. — Ar ne laikas būtų juos ištrinkti?

— Gerai! — nudžiugo Patas, tarsi jam būtų siūloma eiti į Disneilendą.

Jiedu nuėjo į vonią, o aš ėmiausi kuopti svetainę. Iš vonios girdėjosi tekančio vandens šniokštimas pramaišiui su jųdviejų juoku.

— Man pasiūlė darbą, — pasakė ji parke. — Puikų darbą. Dirbti vertėja amerikiečių banke. Mano rašytinė japonų, tiesa, kiek užleista ir vargu ar sugebėsiu versti dokumentus, bet šneku pakankamai gerai ir versti žodžiu tikrai sugebėsiu. Turėsiu dalyvauti visokiuose susirinkimuose, bendrauti su klientais ir panašiai. Dabar dirbanti mergina — labai šauni, pusiau japonė, pusiau amerikietė, mudvi buvom susitikusios, — išeina dekretinių atostogų. Taigi jei noriu — darbas mano. Bet jiems reikia skubaus atsakymo.

— Pala, pala, — pertariau. — Tas darbas Tokijuje?

Džina atitraukė akis nuo Pato, atsargiai besiropščiančio ant apatinių laipynės skersinių.

— Aišku, kad Tokijuje, — atšovė. Žvilgsnis vėl nukrypo į mūsų berniuką. — O ko, tu manai, aš ten buvau?

Tiesą pasakius, maniau, kad jai tiesiog reikėjo atsipūsti. Pasimatyti su senais draugais japonais ir iš čia išvažiavusiais bičiuliais, palakstyti greitaeigiais traukiniais, užsukti į vieną kitą šventyklą Kiote — tiesiog bent kiek atitrūkti.

Buvau užmiršęs, kad ji norėjo atgauti savo gyvenimą.

Tai štai ką ji veikė persikrausčiusi pas tėvą — paskambino šen bei ten į užsienį, atgaivino senus ryšius, bandydama išsiaiškinti, ar tebeturi galimybę pasiekti visa tai, ko buvo atsisakiusi dėl manęs.

Pakankamai gerai ją pažinojau, jog suprasčiau, kad apie darbą ji kalba rimtai. Bet vis vien negalėjau patikėti.

— Tu tikrai ketini įsidarbinti Japonijoje, Džina?

— Seniai būčiau tai padariusi.

— Kuriam laikui? Visam?

— Sutartis sudaroma metams. O paskui — matysim.

— O kaip Patas?

— Patas važiuos su manimi. Ir taip aišku.

— Patas važiuos su tavimi? Į Tokiją?

— Žinoma. Juk nepaliksiu jo čia, ar ne?

— Bet negali gi jo šitaip išplėšti, — išpyliau, stengdamasis užgniaužti balse besirandančias isterijos gaideles. — Kur tu gyvensi?

— Tuo pasirūpins bankas.

— Ką jis ten valgys?

— Tą patį, ką ir čia. Niekas nelieps jam pusryčiams valgyti mišo sriubos. Ir Japonijoje galima nusipirkti dribsnių. Nesirūpink dėl mūsų, Hari.

— O man neramu. Tai rimta, Džina. Kas jį prižiūrės, kol tu būsi darbe? Kaip su visu jo turtu?

— Kokiu turtu?

— Dviračiu, žaislais, vaizdajuosčių leistuvu. Visu jo turtu.

— Nuplukdysime laivu. Labai jau čia sunku supakuoti keturmečio piliečio daiktus.

— O kaipgi jo seneliai? Ar ir juos ketini supakuoti ir nuplukdyti? Kaip jo darželio draugai? Kaip aš?

— Tu niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad aš gyvensiu be tavęs, ar ne? Niekaip negali.

— Ne čia esmė. Jei tu tikrai to nori, linkiu sėkmės. Žinau, kad tai tavo jėgoms. Bet Pato gyvenimas čia.

— Pato gyvenimas su manimi, — ištarė Džina, bet jos balse lyg ir pasigirdo abejonė. Vis dėlto, rodos, pavyko ją paveikti.

— Palik jį su manimi, — paprašiau. Nuoširdžiai paprašiau. — Kol įsikursi, gerai? Kelioms savaitėms, keliems mėnesiams — tiek, kiek reikės. Tik tol, kol apsiprasi darbe ir susirasi, kur gyventi. Leisk jam iki tol pagyventi su manimi.

Ji atidžiai į mane pasižiūrėjo, tarsi pritartų mano žodžiams, tik vis dar negalėtų manimi pasitikėti.

— Nebandau iš tavęs jo atimti, Džina. Niekada to nedaryčiau. Bet bloga darosi pagalvojus, kad jį, kol tu būsi darbe ir bandysi įsivažiuoti, kokiame mažyčiame butuke prižiūrės kažkoks svetimas žmogus. Žinau, kad ir tau tai nepriimtina.

Ji stebėjo, kaip mūsų berniukas pamažu užsiropštė iki laipynės viršaus. Ten jis atsargiai atsigręžė ir išsišiepė mudviem.

— Turiu pasinaudoti šita proga, — ištarė Džina. — Turiu išsiaiškinti, ar galiu tai padaryti. Arba dabar, arba niekados.

— Suprantu.

— Bet aš jam kasdien skambinsiu. Ir, kai tik galėsiu, atsiųsiu ką nors jo paimti. O gal tu pats jį atveši.

— Būtų šaunu.

— Aš myliu Patą. Myliu savo sūnų.

— Žinau.

— Ar tikrai sugebėsi juo pasirūpinti?

— Tikrai sugebėsiu. Tikrai. — Ilgai žiūrėjome vienas į kitą. — Tik tol, kol įsikursi.

Parsivedėme Patą ir paguldėme miegoti. Pavargęs ir laimingas, jis greitai užmigo, iškeliavo į sapnų karalystę, sapnų, kurių rytą nebeprisimins.

Džina kramtė apatinę lūpą.

— Nebijok, — pasakiau. — Aš rūpinsiuos juo.

— Tik tol, kol įsikursiu.

— Tik tol, kol įsikursi.

— Aš grįšiu jo pasiimti, — labiau sau negu man pažadėjo Džina.

Ir ji tikrai grįš jo pasiimti. Bet tada kai kas jau bus kitaip.

Kai Džina grįš jo pasiimti, Pato kelnės nebedryksos ant svetainės staliuko ir nebesimėtys pono Milano picų dėžės. Kai ji grįš pas mūsų sūnų, ir aš jau būsiu panašus į tikrą tėvą.