Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Tai... ką dabar veiki? — paklausė ji.

— Ai, žinai, — atsakiau.

Palikęs Patą darželyje, kasdien ištisas valandas žingsniais matuoju savo svetainę — „it tigras narve“, pasakytų mano mama, — eidamas iš proto, kaip kažin jam einasi, eidamas iš proto, ar tik jis vėl neverkia. Ir laukdamas, kad lygiai ketvirtą, toje pasaulio pusėje — per patį vidurnaktį, paskambintų Džina. Ir ragelį kiekvieną sykį iškart atiduodu Patui, nes žinau, kad ji skambina tik dėl jo.

Ką dar? Kalbuosi su savimi. Per daug geriu, per mažai valgau ir negaliu atsistebėti, kaip čia taip visas mano gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos. Štai ką aš veikiu.

— Vis dar mąstau apie visokias galimybes, — pasakiau. — Kaip šou?

— Gerai kaip niekada, — atsakė Martis. Šiek tiek įžūliai.

— Gerai, — maloniai, bet neutraliai pasakė Siobanė, tarsi, jos manymu, senos laidos likimas neturėtų labai rūpėti tokiam protui kaip aš. — Reitingai kiek pakilo.

Pajutau kylantį šleikštulį.

— Puiku, — nusišypsojau.

— Na, mums laikas, — pasakė Martis. Ne tik dėl manęs. Keli pirkėjai ėmė vaipytis ir rodyti į jį. Ar čia tikrai jis?

— Aha, ir man, — pasakiau. — Turiu bėgti. Reikalai.

Siobanė čiupo mane už rankovės ir skubiai pakštelėjo į skruostą. Panorau, kad šiandien būčiau nusiskutęs. Arba vakar. Arba užvakar.

— Iki, Hari, — atsisveikino Martis.

Jis ištiesė ranką. Jokių nuoskaudų. Žengtelėjau jos paspausti, bet rankoje jis laikė kačių maisto skardinę. Paėmiau dėžutę.

— Iki, Marti.

Šunsnukiai.

Visi jūs šunsnukiai.

Telefonas suskambo, kai maudžiau Patą. Palikau jį vonioje — jis kaip kokia žuvelė gali ten turkštis ištisas valandas, — nulipau į prieškambarį ir šlapia ranka pakėliau ragelį. Maniau, skambina mama. Tačiau ragelyje pasigirdo tarpžemyninio ryšio klaktelėjimas, o paskui Džinos balsas.

— Čia aš, — ištarė ji.

Žvilgtelėjau į laikrodį — tebuvo dvidešimt po trijų. Šiandien ji ankstyva.

— Jis vonioje.

— Tegu. Paskambinsiu įprastu laiku. Tiesiog pamaniau, gal jis čia kur sukiojasi. Kaip jis?

— Gerai, — pasakiau. — Gerai, gerai, gerai. Tu vis dar ten?

— Taip, aš vis dar čia.

— Kaip einasi?

Išgirdau, kaip ji atsikvėpė. Džina atsikvėpė kitoje pasaulio pusėje.

— Čia daug sunkiau, negu įsivaizdavau, — prakalbo, — Visa ekonomika smuko. Iš tiesų smuko. Mano kompanija atleido iš darbo vietinius darbuotojus, taigi ypatingų darbo garantijų kažin kokiai gaijin, kurios japonų kalba mažumėlę prastesnė, negu ji manė, nėra ko tikėtis. Bet su darbu viskas gerai. Susitvarkau. Žmonės malonūs. Bet kitkas... Ypač kad tenka gyventi maždaug mūsų virtuvės dydžio bute. — Ji vėl atsikvėpė. — Man nelengva, Hari. Nemanyk, kad man čia rožėmis klota.

— Tai kada grįžti namo?

— Kas sakė, kad grįžtu namo?

— Baik, Džina. Pamiršk visas tas nesąmones apie savęs ieškojimą. Tu tik baudi mane.

— Kartais suabejoju, ar teisingai pasielgiau, kad atvažiavau čionai. Bet keli tavo žodžiai, ir suprantu, kad pasielgiau teisingai.

— Tai tu liksi ten, taip? Mūsų virtuvės dydžio bute?

— Aš grįšiu. Bet tik pasiimti Pato. Atsivešiu jį čia. Aš tikrai noriu pabandyti, Hari. Tikiuosi, tu supranti.

— Tu juokauji, Džina. Patas tenai? Aš negaliu priversti jo valgyti pupelių su skrebučiais. Įsivaizduoju, kaip jis kimštų šprotus su ryžiais. O kur jis gyventų? Mūsų virtuvės dydžio butuke?

— Viešpatie, geriau jau nebūčiau prasižiojusi apie to nelemto buto dydį. Nebenoriu su tavimi kalbėtis.

— Patas liks su manimi, sutarta?

— Kol kas, — pasakė ji. — Kaip susitarėme.

— Neatiduosiu jo, kol jam ten tikrai nebus gerai. Ne tau. Jam. Štai dėl ko sutarkime, gerai?

Tyla. O paskui jau kitoks balsas.

— Tą nuspręs advokatai, Hari.

— Pasakyk tam savo advokatui — Patas lieka su manimi. Tai tu išvažiavai. Pasakyk jam.

— O tu pasakyk savo advokatui, kad tai tu nusekei paskui kitą sijoną!

— Negaliu — aš neturiu advokato.

— Teks susirasti, Hari. Jei tau kyla minčių pavogti iš manęs sūnų, susirask labai gerą advokatą. Bet tau to nereikia. Abudu žinome, kad tu negali nuolatos rūpintis Patu. Tu net savimi negali pasirūpinti. Tu tik nori mane įskaudinti. Klausyk — ar nori apie tai kalbėtis kaip suaugęs žmogus? Ar nori bartis?

— Noriu bartis.

Atodūsis.

— Ar Patas namie?

— Ne. Jis pietauja su keliais savo bičais. Aišku, kad jis namie. Jam ketveri. Kur dar jis gali būti? Pasimatyme su Naomi Kempbel? Sakiau, kad jis vonioje. Juk sakiau?

— Sakei. Ar galiu su juo pasikalbėti?

— Gali.

— Ir dar, Hari.

— Kas?

— Su gimtadieniu.

— Jis rytoj, — piktai drėbtelėjau. — Mano gimtadienis rytoj.

— Čia jau beveik rytdiena.

— Aš ne Japonijoje, Džina. Aš esu čia.

— Vis tiek su gimtadieniu. Rytojaus proga.

— Ačiū.

Iškėliau Patą iš vonios, apšluosčiau ir apgaubiau rankšluosčiu. Paskui priklaupiau priešais.

— Mamytė nori su tavimi pasikalbėti, — pasakiau. — Ji skambina.

Tas pats kiekvieną dieną. Nuostabos blyksnis tose mėlynose akelėse, o paskui kažkas — gal džiaugsmas, o gal palengvėjimas. Kai įdaviau jam ragelį, jis jau buvo kur kas budresnis.

— Alio, — sukuždėjo.

Turbūt tikėjausi graudžių ašarų, piktų kaltinimų, emocijų audros. Bet Patas visados būdavo ramus ir santūrus, į Džinos klausimus sumurmėdavo po vieną žodį. Galiausiai jis man atidavė ragelį.

— Jau pasikalbėjau su mamyte, — tyliai pasakė.

Jis išėjo iš svetainės vis dar apsuktas rankšluosčiu tarsi skara. Paskui jį liko mažų šlapių pėdučių žymės.

— Paskambinsiu rytoj, — pažadėjo Džina. Buvo labiau prislėgta, negu tikėjausi, ir aš dėl to pasijutau kur kas geriau. — Gerai, Hari?

— Kada tik nori, — pasakiau. Ant liežuvio galo sukosi klausimėli apie tai, kaip čia nutiko, kad štai gąsdiname vienas kitą advokatais, kaip nutiko, kad buvę tokie artimi du žmonės tapo tipiška besiskiriančia porele.

Ar čia tikrai mano vieno kaltė? O gal čia tik nelemtas atsitiktinumas, kaip būti partrenktam automobilio ar susirgti vėžiu? Jeigu jau taip karštai vienas kitą mylėjome, kodėl ta meilė nutrūko? Ar tikrai neįmanoma dviem žmonėms likti amžiams drauge šiame šlykščiame šiuolaikiniame pasaulyje? Ir kaip visa tai paveiks mūsų sūnų?

Man labai knietėjo tai sužinoti. Tačiau nė vieno iš šių klausimų Džinai užduoti negalėjau. Mudu buvome priešingose pasaulio pusėse. Tryliktas skyrius

Važiavome pas mano tėvus, kai suskambo mobilusis telefonas. Skambino mama. Paprastai ji būdavo rami ir nesutrikdoma, tikras šeimos ramybės įsikūnijimas. Bet ne šiandien.

— Hari!

— Kas yra?

— Tavo tėvas.

Viešpatie, dingtelėjo, — mirė. Per mano trisdešimtmetį. Net šiandien jis turi būti dėmesio centre.

— Kas atsitiko?

— Pas mus įsilaužė.

Dieve mano. Net ir ten. Net ir priemiesčio rajonuose. Niekur nebesaugu.

— Kaip jis? Kaip tu?

— Būk geras, Hari... Greičiau atvažiuok... Policija važiuoja... Būk geras... Negaliu su juo susikalbėti...

— Laikykis, gerai? Laikykis, mam. Atvažiuoju.

Vos baigęs kalbėtis persirikiavau į didžiausio greičio juostą ir įmygau greičio pedalą iki pat grindų. MGF rovė į priekį tarsi tam ir sutvertas.

Šalia manęs keleivio sėdynėje sėdintis Patas garsiai nusijuokė.

— Geras!

Ir iš ko gi jis šitai išmoko?