Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Patui nepatikdavo būti atskirtam nuo manęs, nebent tik su mano juokdariais tėvais. Kas rytą prie darželio vartų vykdavo baisi drama. Palikęs vaiką grįždavau namo, vaikščiodavau iš kampo į kampą ir nerimaudavau, kaip jis ten laikosi, o vargšiukas Patas darželyje vis klausinėdavo auklėtojų, kada galės eiti namo, ir laistydavo ašaromis savo piešinius.

Iš darželio nebuvo nieko gera. Taigi po susirūpinusių kalbų, kad gal reikėtų susirasti vaikų psichologą ir kad laikas užgydys visas žaizdas, Patas paliko darželį.

Kiti vaikučiai kibo lipdyti plastilininių kirminukų, o aš paėmiau Patą už rankos ir iš šito vaivorykšte išpaišyto pastato išsivedžiau jį visiems laikams. Jis tučtuojau pralinksmėjo ir buvo toks laimingas, jog jam nė į galvą nešovė, kad yra koks nors nepritapėlis. Auklėtojos atsisveikindamos linksmai pamojavo. Vaikučiai trumpam atkreipė į mus savo žvilgsnius, o paskui grįžo prie savo nekaltų darbelių.

O aš įsivaizdavau, kaip mano iš darželio išmestas sūnus po dešimties metų grįžta prie šito vaikų darželio vartų pažioplinėti, pasišaipyti ir prastumti vieną kitą kokaino dozę.

Darbas, atrodo, puikus.

Televizija norėjo kurti šou su jaunu airių komiku, kuris jau buvo išaugęs klubines programas, bet alaus reklamų dar nepriaugęs.

Jis nesiimdavo visokiausių senamadiškų triukų, nelaidė lėkštų sąmojų, tačiau televizijos vadovus Edinburgo festivalyje sužavėjo numeriu, kurio esmė — ryšys su publika.

Užuot improvizavęs, jis, pasikliaudamas išmintingais šūksniais ir savo keltišku žavesiu, šnekėjosi su minia. Atrodė tiesiog gimęs vesti pokalbių laidą. Kitaip negu Martis ir visi kiti vedėjai, jis nebūtų priklausomas nuo įžymybių, besipasakojančių savo paslaptis, ar niekus sapaliojančių keistuolių iš publikos. Jis netgi parašytų sau scenarijų. Bent jau taip buvo manoma. Jiems tereikėjo patyrusio prodiuserio.

— Labai džiaugiamės jus matydami, — pasakė priešais mane sėdinti moteris. Ji buvo atsakingoji redaktorė, nedidukė ketvirtą dešimtį įpusėjusi moteriškaitė, turinti galios pakeisti tavo gyvenimą. Du akiniuoti vyriškiai jai iš šonų — tęstinių šou prodiuseris ir redaktorius — pritariamai nusišypsojo. Ir aš jiems nusišypsojau. Ir aš džiaugiausi.

Šis šou buvo kaip tik tai, ko reikėjo mano pasauliui pakeisti. Atlyginimas buvo didesnis negu dirbant su Marčių Menu, nes dabar atėjau dirbti iš kitos televizijos pokalbių laidos, o ne iš kažkokios niekam tikusios radijo stoties. Dabar, aišku, bus nebebaisu laukti dienos, kai reikia įmokėti įnašą už namą ir automobilį. Pagaliau ne pinigai svarbiausia.

Supratau, kaip pasiilgstu kasdienio ėjimo į biurą. Pasiilgau telefonų, susirinkimų, jaukių darbo savaitės ritualų. Pasiilgau darbo stalo. Pasiilgau netgi moters, kuri nešioja sumuštinius ir kavą. Pavargau tupėti namie ir gaminti sūnui valgį, kurio jis nevalgo. Bloga darėsi nuo jausmo, kad gyvenimas teka kažkur šalia. Norėjau grįžti į darbą.

— Jūsų įrašai su Marčių Menu labai iškalbingi, — pasakė atsakingoji redaktorė. — Nedaugelis radijo šou perkeliama į televiziją.

— Na, Martis — puikus vedėjas, — pasakiau. Nedėkingas Šūdžius. Kad jis sudegtų pragare. — Man su juo buvo lengva.

— Jūs labai malonus, — pasakė tęstinių šou redaktorius.

— Martis — šaunus vyras, — pasakiau. Klastūnas, šunsnukis. — Man jis patinka. — Mano naujoji laida nušluos tave nuo žemės paviršiaus, Marti. Pamiršk dietą. Pamiršk asmeninį trenerį. Grįžti į vietinį radiją, bičiuli.

— Tikimės, kad tokie pat jūsų santykiai bus ir su šito šou vedėju, — pasakė moteriškaitė. — Eimonas — talentingas jaunuolis, bet jis neišveš devynių savaičių maratono be žmogaus su tokia patirtimi kaip jūsų. Todėl ir norėtume jums pasiūlyti šį darbą.

Jau įsivaizdavau manęs laukiančias palaimingas intensyvaus gyvenimo savaites. Jau mintyse mačiau susirinkimus dėl scenarijaus savaitės pradžioje, įprastą nusivylimą ir triumfą, kai svečiai atsisako dalyvauti ir kai vis dėlto ateina, darbinio scenarijaus atsiradimą, nervus ir maišalynę per repeticijas studijoje, prožektorius, kameras ir adrenaliną laidos metu ir pagaliau didžiulį palengvėjimą, kad viskas baigta ir ateinančias septynias dienas bus ramu. Ir, kaip visada, puiki dingstis nedaryti to, ko nenoriu daryti — aš labai užsiėmęs, aš turiu labai daug darbo, aš labai užsiėmęs.

Mes visi atsistojome, paspaudėme vieni kitiems rankas, ir jie drauge su manimi išėjo į pagrindinę biuro patalpą, kur manęs laukė Patas. Jis sėdėjo ant stalo, o aplink jį bruzdėjo keletas smalsuolių: kedeno plaukus, glostė skruostą ir su nuostaba žvelgė jam į akis, sukrėsti ir sužavėti jo absoliutaus spindinčio šviežumo. Tokiame biure keturmetis pilietis — nedažnas svečias.

Patą drauge atsivedžiau neramia širdimi. Be pavojaus, jog jis atsisakys manęs palaukti prie kabineto durų, man dar nesinorėjo brukti jiems į akis fakto, jog šiuo metu atlieku vienišo tėvo vaidmenį. Negi jie samdys žmogų, kuris su savimi visur tamposi savo šeimą? Negi jie duos prodiuserio darbą žmogui, kuris netgi nesugeba savo vaikui surasti auklės?

Jaudintis nevertėjo. Jie, atrodo, nustebo, bet drauge susigraudino, kad į pokalbį dėl darbo atsivedžiau savo berniuką. O Patas, žavus ir šnekus, patenkintas smalsuoliams dėstė visas kraują stingdančias savo tėvų gyvenimo skyrium detales.

— Taip, mano mamytė kitoje šalyje — Japonijoje — kur, kaip ir pas mus, mašinos važiuoja kaire kelio puse. Ji mane pasiims, taip. Aš gyvenu su tėčiu, o savaitgaliais kartais pasilieku pas močiutę ir senelį. Mano mamytė mane vis dar myli, o tėtis jai tik patinka.

Kai pamatė mane, jo veidelis nušvito. Jis stryktelėjo nuo stalo, atskuodė pas mane į glėbį ir pabučiavo į skruostą stipriai, kaip buvo išmokęs iš Džinos.

Laikiau jį glėbyje, visi tie televizijos žmonės šypsojosi žiūrėdami į mudu ir vieni į kitus. Ir tada akimirksniu suvokiau, kokia mano naujosios svaiginančios karjeros realybė — savaitgaliai palinkus prie scenarijaus, anksti prasidedantys ir vėlai pasibaigiantys susirinkimai, valandų valandos studijoje vis vėsinant vedėjo kaktą, kad neiššoktų prakaito lašiukai, kol ši pasidaro šalta kaip ledo luitas. Ir supratau, kad aš šito darbo atsisakysiu.

Jiems patiko tėvo ir sūnaus miniatiūra, kol ji per daug neužsitęsė. Bet jiems nebūtų patikę, kai kasvakar šeštą valandą sprukčiau namo kepti Patui žuvų pirštelių.

Tai jiems visai nebūtų patikę. Penkioliktas skyrius

Paskambinau Džinai, kai Patas nakvojo pas mano tėvus. Pajutau poreikį su ja pasikalbėti. Normaliai pasikalbėti. Ne rėkti, ne verkšlenti, ne gąsdinti. Pasakyti jai, ką jaučiu. Išsakyti, ką manau.

— Grįžk namo, — pasakiau. — Aš myliu tave.

— Kaip tu gali ką nors mylėti — iš tiesų mylėti, — o miegoti su kita?

— Nežinau, kaip paaiškinti. Kažkaip savaime išėjo.

— O atleisti savaime neišeina, supranti?

— Viešpatie, negi tikrai nori, kad aš šliaužiočiau prieš tave ant kelių?

— Kalbame ne apie tave, Hari. Kalbame apie mane.

— O gal pakalbėkim apie gyvenimą drauge? Juk turime bendrą gyvenimą? Kaip gali visa tai mesti dėl vienos klaidos?

— Aš nemečiau. Tu metei.

— Ar tu mane dar myli?

— Aišku, myliu, kvėša tu. Bet nesu tavęs įsimylėjusi.

— Palauk. Myli mane, bet nesi manęs įsimylėjusi?

— Tu per daug mane įskaudinai. Ir vėl tą padarysi. Ir kitą kartą toks kaltas nebesijausi. Kitą kartą sugebėsi sau pasiteisinti. O paskui kada nors susitiksi ką nors, kas tau tikrai patiks. Ką nors, ką pamilsi. O tada tu mane paliksi.