Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Dieną Patą paprastai pasiimdavo mano mama. Tada eidavau apsipirkti, tvarkydavau namus, nervindavausi dėl pinigų, žingsniuodavau iš kampo į kampą ir įsivaizduodavau, kaip Džina dejuoja iš malonumo lovoje su kitu vyru.

Tačiau rytais mudu eidavome į parką. Šešioliktas skyrius

Patui patikdavo važiuoti dviratuku iki atviro baseino parko pakrašty.

Tas baseinėlis kone visus metus būdavo tuščias, tik keletą savaičių vasaros pradžioje taryba nenoromis pripildavo jį klaikiai chloruoto vandens, nuo kurio vietiniai vaikiūkščiai dvokdavo taip, tarsi būtų pamirkyti pramoninėse atliekose.

Dar gerokai prieš vasarai pasibaigiant vanduo iš baseino jau buvo išleistas ir iš dugno išžvejotas senas prekybos centre kadais pirktas žaislinis troleibusas. Tebuvo įpusėjęs rugpjūtis, tačiau baseinėlį iki kitų metų jau buvo apleidę visi, išskyrus Patą ir jo Žydrąjį varpelį.

Tas kone visą laiką tuščias baseinas savotiškai slėgė. Tai buvo atoki parko vieta, kur nėra žaidimų aikštelių su iš malonumo spiegiančiais vaikais nei mažos kavinukės, kur mamos ir tėčiai — vis dėlto daugiausia mamos — be galo be krašto siurbčioja arbatą.

Tačiau aplink baseiną einanti siaura asfalto juostelė buvo visai pakenčiama vieta važinėti Patui: čia bent jau nereikėjo irtis per išmestus kebabus, panaudotus prezervatyvus ir šunų išmatas, kurių buvo pilna kone visame parke. Ir, tiesą pasakius, man ji tiko tuo, kad buvo toli nuo visų tų mamyčių.

Nujaučiau, ką jos mano, kai mudu kas rytą įžengiame į parką.

Kur motina?

Kodėl jis ne darbe?

Ar čia tikrai jo vaikas?

Man, žinoma, buvo suprantamas jų rūpestis, nes dauguma šio pasaulio iškrypėlių — išdidūs penio turėtojai. Bet aš pavargau nuo jausmo, jog reikia atsiprašyti, kad atsivedžiau savo sūnų į parką. Pavargau būti keistenybe. Tuščias baseinas man tiko kuo puikiausiai.

— Tėveli! Žiūrėk!

Patas buvo nuvažiavęs už baseino. Garsiai šnopuodamas jis stabtelėjo prie nediduko tramplino, vos išsikišusio virš tuščios gelmės.

Nusišypsojau jam nuo suoliuko, kur sėdėjau ir skaičiau laikraštį. Vos tik pamatęs, kad atkreipė į save mano dėmesį, vėl pasileido: akytės žibėjo, plaukeliai plevėsavo, o kojukės įnirtingai mynė pedalus, kai Žydruoju varpeliu skriejo aplink baseiną.

— Nevažiuok prie krašto!

— Nevažiuosiu! Tikrai!

Per penkias minutes jau penktąkart skaičiau straipsnio apie Japonijos ekonomikos žlugimą pirmąjį sakinį.

Tai mane gerokai sudomino. Gaila buvo Japonijos žmonių, nes jie, atrodo, gyveno sistemoje, kuri juos nuvylė. Tačiau su žmogiška užuojauta buvo sumišęs ir savotiškas pasimėgavimas. Norėjau paskaityti, kaip uždaromi bankai, kaip savo garbę suteršę vadovaujantys pareigūnai lankstosi ir rauda spaudos konferencijose, kaip ką tik iš darbo atleisti emigrantai traukia į Naritos oro uostą ir pirmuoju reisu skrenda namo. Ypač apie tai. Bet negalėjau susikaupti.

Man prieš akis vis iškildavo Džina ir Ričardas, nors ir nelabai ryškiai. Džina darėsi vis neryškesnė. Ji nebebuvo manoji Džina. Negalėjau įsivaizduoti vietos, kur ji gyvena, kontoros, kur ji dirba, menkos užkandinės, kur ji kasdien pietauja. Nieko to negalėjau įsivaizduoti. Ir ne tik jos naujojo gyvenimo nepajėgiau įsivaizduoti. Sunkiai beprisiminiau jos veidą. O jeigu jau Džinos vaizdas buvo miglotas, Ričardas apskritai buvo juoda dėmė.

Ar jis už mane jaunesnis? Turtingesnis? Geresnis meilužis nei aš? Man būtų patikę manyti, kad Džina susitikinėja su bankrutavusiu nukaršėliu impotentu. Bet supratau, kad tai tik žydrojo drambliuko svajonė.

Žinojau tik, kad jis vedęs. Bet net ir šis faktas kėlė įtarimą: ką, velniai rautų, reiškia pusiau išsispręs? Ar jis tebegyvena su žmona? Kas ji — amerikietė ar japonė? Ar jiedu tebemiega drauge? Ar turi vaikų? Ar jis su Džina rimtai, ar tiesiog šiaip smaginasi? Ir kas man labiau patiktų: ar kad jam tai tebūtų atsitiktinis romanas, ar viso gyvenimo meilė? Kas mane labiau skaudintų?

— Pažiūrėk!

Nuo vaizdo nustėrau.

Patas buvo atsargiai užvažiavęs ant tramplino lentos. Jis balansavo dešimties pėdų aukštyje virš ruplėtu betonu išlieto baseino dugno. Kojytės abipus Žydrojo varpelio buvo ištemptos ir Patas į lentą rėmėsi purvinų sportbačių galiukais. Jau daugybę savaičių nemačiau jo tokio laimingo.

— Būk ten, — surikau. — Nejudėk.

Kai pamatė, kaip puoliau prie jo, šypsena veidelyje nuvyto. Nereikėjo man taip pulti. Reikėjo apsimesti, kad viskas gerai. Nes pamatęs, koks pasidarė mano veidas, jis pabandė atsitraukti nuo tramplino. Tačiau užvažiuoti buvo lengviau negu nuvažiuoti, ir aš tarsi sulėtintame kine žiūrėjau, kaip vienas dviratuko šoninis ratukas nuslysta nuo tramplino lentos, dar akimirką sukasi ore, o tada purvinais sportbačiais apautos Pato kojukės netenka atramos ir graibosi kažko, ko nebėra, ir mano akyse mano berniukas su savo dviratuku stačia galva krenta į tuščią baseiną.

Jis gulėjo po tramplino lenta su užvirtusiu dviratuku, aplink geltonų plaukučių kuodą sunkėsi kraujas.

Laukiau, kad pradėtų klykti — kaip kad klykė prieš metus, kai šoko nuo mūsų lovos tarsi nuo tramplino it vožėsi galva į komodą, kaip kad klykė dar prieš metus, kai apsivertė su visais vaikštukais, nes norėjo atsigręžti ir nusišypsoti man ir Džinai, kaip kad klykė visais tais kitais kartais, kai trinktelėdavo galva, išardavo nosyte žemę ar nusibrozdindavo kelius.

Laukiau jo verksmo, nes tada būčiau žinojęs, jog čia tik dar viena vaikystės nesėkmė. Tačiau Patas buvo bežadis, ir nuo tos tylos man sugniaužė širdį.

Užmerktos akytės ir baltas suvargęs veidelis buvo tarsi iš kažkokio blogo sapno. Tamsus kraujo klanas aplink galvytę vis didėjo.

— O, Patai, — suvaitojau. Nukėliau nuo jo dviratuką ir suėmiau sūnų į glėbį kiečiau, negu derėjo. — O Dieve, — ištariau, iš kišenės nuo kraujo lipniais pirštais traukdamas mobilųjį telefoną. Kaip paklaikęs maigiau PIN kodą ir klausiausi nusėdusios baterijos pypsėjimo — pyp pyp pyp.

Pakėliau sūnų.

Pasileidau bėgti. Septynioliktas skyrius

Du ketverių metų vaiku glėby toli nenubėgsi. Jis jau didelis, sunkus ir nepatogus nešti.

Norėjau parnešti Patą namo iki automobilio, tačiau išpuškavęs iš parko suvokiau, kad per ilgai užtrukčiau.

Įpuoliau į kavinukę, kur mudu valgėme žalius spagečius. Patas, vis toks pat išblyškęs ir bežadis, kraujavo mano glėby. Buvo pietų metas ir kavinukė pilna prisėdusi tarnautojų vienodais kostiumais ir vienodais veidais. Atvėpusiom žiaunom jie sužiuro į mus, makaronais apvyniotos šakutės sustingo ore.

— Iškvieskit greitąją!

Niekas nė nekrustelėjo.

Tada atsilapojo virtuvės durys, ir įėjo Sidė, nešina padėklu su maistu vienoje rankoje ir užsakymų knygele kitoje. Įsmeigė į mus akis, krūptelėjo išvydusi nejudrų Pato kūnelį, kraują ant mano rankų ir marškinių, klaikų siaubą mano veide.

Tada įgudusiu judesiu padėjo padėklą ant artimiausio stalo ir žengė prie mūsų.

— Mano sūnus! Iškviesk greitąją!

— Bus greičiau, jei pati jus nuvešiu, — pasakė ji.

Baltos linijos ant ligoninės grindų vedė į traumatologijos skyrių, tačiau mus dar toli gražu jo nepriėjusius apspito seselės ir budėtojai: jie paėmė Patą man iš glėbio ir paguldė ant neštuvų su ratukais. Neštuvai buvo skirti suaugusiems, ir Patas ant jų atrodė labai mažas. Visai mažytis.

Dabar pirmą kartą akyse pajutau ašaras ir sumirkčiojau, kad jos nenuriedėtų. Negalėjau į jį žiūrėti. Negalėjau į jį nežiūrėti. Tavo vaikas ligoninėje. Baisiausia, kas gali nutikti.