Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Jį nuvežė blyškių lempų apšviestais pilnais žmonių koridoriais. Klausė jo gimimo datos, teiravosi apie ligos istoriją ir kaip susižeidė galvą.

Bandžiau pasakoti apie dviratį ant tramplino virš tuščio baseino, bet nežinau, ar jiems tai buvo svarbu. Man nebuvo svarbu.

— Mes juo pasirūpinsime, — pasakė seselė, ir vežimėlis įvažiavo pro žalias dvivėres duris.

Žengtelėjau paskui ir spėjau pamatyti vyrus ir moteris žaliais chalatais su kaukėmis ant veidų, spindintį medicininių įrankių chromą ir kažką panašaus į paminkštintą stalą, ant kurio paguldė Patą. Stalą, tokį pat siaurą ir grėsmingą kaip tramplino lenta.

Sidė švelniai suėmė mane už rankos.

— Tau ten negalima, — pasakė ir nusivedė į nejaukų laukiamąjį kampelį. Iš automato abiem nupirko kavos plastikiniuose puodeliuose, manąją nė neklaususi pasaldino.

— Kaip tu? — paklausė.

Papurčiau galvą:

— Aš tikras kvailys.

— Kartais šitaip nutinka. Žinai, kas man nutiko, kai buvau maždaug tokio pat amžiaus?

Ji laukė mano atsakymo. Pažvelgiau į jos rudas plačiai įstatytas akis.

— Kas?

— Žiūrėjau, kaip vaikai žaidžia beisbolą. Nuėjau ir atsistojau tiesiai už mušėjo. Tiesiai už jo. — Ji nusišypsojo. — Ir kai jis užsimojo kirsti kamuolį, ko nenušniojo man galvos. Lazda buvo padaryta iš kažkokio plastiko, bet vis vien kirto kaip reikiant. Man tikrai iš akių pažiro žvaigždutės. Žiūrėk.

Ji nubraukė kaktą dengiančius juodus plaukus. Tiesiai virš antakio bolavo siaurutis maždaug nykščio nago ilgumo randas.

— Žinau, kad dabar jautiesi baisiai, — pasakė. — Bet vaikai stiprūs. Jie tai puikiai ištveria.

— Ten labai aukštai, — ėmiau aiškinti. — Jis stipriai trenkėsi. Buvo pilna kraujo.

Vis dėlto jaučiausi dėkingas už siaurą baltą Sidės randą. Guodžiausi tuo, kad ir ji vaikystėje buvo susitrenkusi iki sąmonės netekimo. Gražu iš jos pusės.

Prie mudviejų priėjo jauna gydytoja. Buvo kokių dvidešimt penkerių ir atrodė taip, tarsi nuo pat studijų laikų nė karto nebūtų kaip reikiant išsimiegojusi. Nespinduliavo užuojauta, bet buvo energinga, dalykiška ir visiškai atvira.

— Patriko būklė stabili, tačiau jam stipriai sutrenkta galva, todėl reikia padaryti rentgeno nuotrauką ir smegenų skenografiją. Man nerimą kelia galimas kaukolės įlūžis. Kai kaukolė įskyla, kaulo gabalėliai pakliūva vidun ir spaudžia smegenis. Nesakau, kad taip ir nutiko. Sakau, kad taip gali būti.

— O Viešpatie.

Sidė paėmė mano ranką ir spustelėjo.

— Tyrimams reikia šiek tiek laiko, — aiškino gydytoja. — Jei judu su žmona norite pas sūnų būti pernakt, dabar galėtumėte grįžti namo pasiimti reikiamų daiktų.

— Oi, — ištarė Sidė. — Mudu nevedę.

Gydytoja žvilgtelėjo į mane, o tada nukreipė žvilgsnį į registracijos kortelę.

— Pone Silveri, jūs Patriko tėvas?

— Taip.

— Aš tik draugė, — paaiškino Sidė. — Eisiu, — tarė man pakildama. Turbūt pamanė, kad čia tik painiojasi po kojų. Visai ne. Tik ji mane ir palaikė, kad visai nesukiužčiau.

— O vaiko motina? — pasiteiravo gydytoja.

— Užsienyje, — atsakiau. — Kuriam laikui išvykusi į užsienį.

— Gal norėtumėt jai paskambinti? — pasiūlė gydytoja.

Mano mamos akys buvo užverktos, tačiau viešai ašaroti ji neketino. Visados palaukdavo, kol užsidarys namie, pataupydavo ašaras namiškiams.

Ligoninėje ji elgėsi kaip tikras narsaus optimizmo ir sveikos nuovokos įsikūnijimas. Seselėms pateikė labai praktiškų klausimų. Kokia ilgalaikio pažeidimo rizika? Kada tai paaiškės? Ar galima seneliams pasilikti per naktį? Su ja pasijutau geriau. Tėtis elgėsi kiek kitaip.

Senasis kareivis ligoninės kavinėje atrodė visiškai sutrikęs. Jis nebuvo pratęs sėdėti ir laukti. Jis nebuvo pratęs prie jam nepavaldžių situacijų. Jo stambios tatuiruotos rankos, platūs pečiai ir bebaimė sena širdis čia buvo visiškai nenaudingi.

Žinojau, kad dėl Pato jis padarytų viską, kad myli jį tokia besąlygine meile, kokia, ko gero, galima mylėti tik vaiką, meile, kurią kur kas sunkiau jausti, kai tavo nuostabusis vaikelis suauga į suaugusį klystantį žmogų. Jis myli Patą taip, kaip kadaise mylėjo mane. Patas jam — tai aš, kol neatėjo tas metas, kai ėmiau ir susimoviau. Tėtį tarsi kas iš vidaus graužė, kad dabar jam belieka tik sėdėti ir laukti.

— Gal kas nori dar arbatos? — paklausė beviltiškai ieškodamas kokios veiklos, kuri bent kiek palengvintų mūsų liūdną dalią.

— Ta arbata mums tuoj per ausis pasipils, — atšovė mama. — Sėskis ir atsipalaiduok.

— Atsipalaiduoti? — suurzgė žiūrėdamas į mamą, bet nusprendė patylėti.

Jis dribtelėjo į girgždančią plastikinę kėdę ir įsmeigė akis į sieną. Po akimis karojo apdaužyto vaisiaus spalvos maišeliai. Po penkių minučių jis nuėjo atnešti mums arbatos. Ir laukdamas naujienų apie anūką, siurbčiodamas arbatą, kurios visai nenorėjo, mano tėvas staiga pasidarė senas.

— Dar pabandyk prisiskambinti Džinai, — paragino mama.

Nežinau, ko ji tikėjosi. Gal kad Džina artimiausiu lėktuvu parlėks namo, ir netrukus mūsų nedidelė šeima vėl bus kartu, ir dabar jau amžiams. Gal ir aš tikėjausi to paties.

Be reikalo. Nuėjau į priimamąjį, surinkau Džinos numerį, tačiau išgirdau tik keistą japonų telefono murkimą, kuris reiškė, kad niekas neatsiliepia.

Londone pusiaunaktis, vadinasi, Tokijuje aštunta ryto. Ji turėtų būti. Nebent jau išėjusi į darbą. Nebent namie nenakvojo. Jos telefonas tik murkė, ir viskas.

Štai kaip nuo šiol bus. Jei tik būčiau galėjęs su Džina pasišnekėti! Žinau, kad jos tvirtybė ir sveika nuovoka nusvertų baimę ir paniką. Ji būtų panašesnė į mano mamą, o ne į tėtį. Ne į mane. Ji būtų paklaususi, kas nutiko, kokia grėsmė ir kada mes viską žinosime. Būtų susižinojusi, kada artimiausias lėktuvas namo, ir būtų juo parskridusi. Bet aš jai neprisiskambinau.

Padėjau telefono ragelį. Supratau, kad toks ir bus visas mūsų tolesnis gyvenimas, supratau, jog viskas per toli nuėjo, kad grįžtų į ankstesnes vėžes, supratau, jog esame per toli vienas nuo kito, kad atrastume kelią atgalios. Aštuonioliktas skyrius

Gydytoja dairydamasi manęs pasirodė penktą ryto. Sėdėjau tuščioje kavinėje nusitvėręs puodelį seniai atšalusios arbatos. Ji žengė manęs link, o aš atsistojau ir laukiau, ką pasakys.

— Sveikinu, — tarė ji. — Jūsų sūnus turi kietą galvą.

— Viskas bus gerai?

— Lūžio nėra, skenograma švari. Teks keletą dienų pagulėti ligoninėje, bet tai įprasta procedūra, kai ketverių metų galvelę siuvame dvylikos dygsnių siūle.

Panorau, kad šita gydytoja būtų mano geriausia draugė. Kartą per savaitę pavakarieniaučiau su ja, kad ji galėtų išlieti visas nuoskaudas dėl sveikatos apsaugos sistemos. Viską išklausyčiau ir man tai rūpėtų. Ji išgelbėjo mano sūnų. Ji graži.

— Ar tikrai jam nieko nenutiko?

— Kelias savaites paskaudės galvą ir liks randas. Bet tikrai viskas bus gerai.

— Jokių padarinių?

— Na, gal, kai bus kokių penkiolikos, jį mergaitės labiau mylės. Juk randai vyrą puošia, ar ne?

Suėmiau jos rankas ir kiek per ilgai nepaleidau.

— Ačiū.

— Juk tam čia ir esame, — nusišypsojo ji. Mačiau, kad trikdau ją, bet negalėjau kitaip. Pagaliau ją paleidau.

— Ar galima pas jį?

Patas gulėjo vaikų palatos gale. Šalia — dailutė penkerių metukų mergytė Giri Power pižama. Ji buvo visiškai be plaukučių — tikriausiai dėl chemoterapijos. Šalia budėjo jos tėvai: tėvas miegojo krėsle, o mama stovėjo kojūgaly ir nenuleido akių nuo dukters veido. Patyliukais praėjau pro juos prie savo sūnaus lovos. Pajutau, kad nedora šitaip ilgai savęs gailėtis. Mudviem pasisekė.