Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Patui buvo pastatyta lašinė, veidelis baltas kaip pagalvė, galvelė apvyturiuota tvarsčiais. Prisėdau ant lovos, paglosčiau laisvąją rankytę, ir jo akys virptelėjusios atsimerkė.

— Pyksti? — paklausė. Papurčiau galvą bijodamas prabilti.

Jis vėl užsimerkė, ir aš staiga suvokiau, kad susidorosiu.

Aišku, iki šiol man ne itin sekėsi. Buvau pernelyg nekantrus. Pernelyg daug mąsčiau apie Džiną ir net apie Sidę. Neatidžiai prižiūrėjau Patą parke. To nepaneigsi. Tačiau aš susidorosiu.

Ko gero, neisis kaip sviestu patepta. Galbūt prisidirbsiu kaip tėvas, kaip kad prisidirbau kaip vyras.

Tačiau pirmą kartą gyvenime supratau, jog tai, kad esi vyras, nieko nereiškia.

Visos šeimos turi savų istorijų ir legendų. Mūsų šeimoje pirmoji istorija, kurioje figūruoju ir aš, pasakojama apie tuos laikus, kai man buvo penkeri, ir šuo man išmušė visus priekinius dantis.

Žaidžiau su kaimyno vokiečių aviganiu už parduotuvių virtinės, kur buvo mūsų butas. Šuo laižė man veidą. Man patiko, bet staiga aviganis šoktelėjo ir stumtelėjo mane priekinėmis letenomis. Tėškiausi burna į žemę. Visur kraujas ir dantys, mano motina klykia.

Miglotai prisimenu, kaip skubėjome į ligoninę, kaip mane laikė virš kriauklės, kol iš burnos žvejojo išdaužtų dantų nuolaužas, kaip kraujas tiško ant baltos emalės. O geriausiai prisimenu, kaip mano tėtušis niekaip nesutiko manęs palikti, kai mane užmigdė.

Kai visa tai perpasakojama mūsų šeimoje, svarbiausia tai, ką aš padariau grįžęs namo sužalota burna — susikimšau į ją visą paką sūrių traškučių.

Tokia pabaiga mano tėtušiui reiškė, kad jo sūnus grįžo iš ligoninės su aštuoniomis niekingomis nuolaužomis, kur turėtų būti priekiniai dantys, tačiau buvo toks kietas, kad tuojau pat atsiplėšė pakelį traškučių. Bet iš tiesų aš nebuvau kietas. Tiesiog mėgau sūrius traškučius. Nors ir teko juos čiulpti.

Dabar jau žinojau, kad tėtis nebuvo toks kietas, koks būtų norėjęs būti. Nes niekas nesijaučia kietas, kai jo vaikas pakliūva į ligoninę. Iš tiesų svarbiausia šiame pasakojime yra tai, kad mano tėvas nesutiko manęs palikti.

Dabar jau suprantu, kaip jis turėjo jaustis stebėdamas, kaip užmigdomas jo penkiametis sūnus, kad gydytojai galėtų iš dantenų ir liežuvio išrankioti išmuštų dantų gabalėlius.

Jis turėjo jausti tą bejėgišką siaubą, kurį gali suprasti tik sergančio arba sužeisto vaiko tėvai. Aš puikiai žinau, kaip jis turėjo jaustis — tarsi gyvenimas jį būtų paėmęs įkaitu. Negi iš tiesų ėmiau pasaulį regėti jo akimis?

Jis stovėjo lauke prie pagrindinių ligoninės durų ir rūkė vieną iš savo suktinių. Turbūt buvo vienintelis išlikęs Rizla klientas, nerūkąs žolės.

Sulaikęs kvapą įsmeigė į mane akis.

— Viskas bus gerai, — pasakiau.

Tėvas išleido dūmų debesį.

— Nėra — kaip jie ten sako? — kaukolės įlūžio?

— Nelūžę. Jie jam įtaisė dvylika dygsnių, liks randas, ir viskas.

— Viskas?

— Viskas.

— Ačiū Dievui, — ištarė. Patraukė suktinę. — O tu pats kaip?

— Aš? Gerai, tėti.

— Gal ko nors reikia?

— Būtų gerai kaip reikiant dėti į spangę.

Būdamas su tėvu kartais nejučiomis imu kalbėti kaip jis. Jis turbūt paskutinis visoje šalyje vietoje „pūsti į akį“ sako „dėti į spangę“.

— Aš turiu omeny, kaip su pinigais? Mama sakė, kad neketini imtis to darbo.

— Negaliu. Per ilga darbo diena. Visai nebūčiau namie. — Per beveik tuščią automobilių stovėjimo aikštelę nukreipiau akis ten, kur nakties danguje ryškėjo šviesos ruoželis. Kažkur čiulbėjo paukščiai. Jau nebe vėlu. Anksti. — Bet kas nors atsiras.

Jis išsiėmė piniginę, išpešė kelis banknotus ir atkišo man.

— Čia kam? — paklausiau.

— Kol kas nors atsiras.

— Gerai. Ačiū, tėti, bet kas nors tikrai atsiras.

— Žinau, kad atsiras. Žmonėms visados norisi žiūrėti televizorių, ar ne? Tu tikrai ką nors greitai gausi. Čia judviem su Patu iki to laiko.

Jau tas mano tėtis, žiniasklaidos žinovas. Apie televiziją jis žino tik tiek, kad dabar neberodo nieko tokio smagaus kaip „Fawlty Towers“, „Benio Hilo šou“ arba „Morecambe and Wise“. Vis dėlto paėmiau pinigus.

Buvo laikas, kai imdamas iš jo pinigų niršdavau: niršdavau ant savęs, kad tokio amžiaus man vis dar reikia tėvo ir jo pagalbos, o dar labiau niršdavau, kad jam visados patikdavo mano gelbėtojo vaidmuo.

Dabar mačiau, jog jis tiesiog stengiasi parodyti, kad yra mano pusėje.

— Grąžinsiu, — pasakiau.

— Nedega, — atsakė tėvas.

Džina norėjo parskristi artimiausiu lėktuvu, bet aš atkalbėjau. Nes iki to laiko, kai pagaliau kitą dieną jai prisiskambinau, grįžti artimiausiu lėktuvu nebeatrodė taip svarbu.

Jos nebuvo tomis klaikiomis minutėmis, kai su Patu lėkiau į traumatologijos skyrių. Jos nebuvo, kai mes daugybę valandų gėrėme arbatą, kurios nenorėjome, ir laukėme tyrimų rezultatų. Jos nebuvo tądien, kai jis tvarsčiais apvyturiuota galva ir gniauždamas savo šviesos kardą atsisėdo lovoje šalia mažos mergaitės, kuriai dėl gydymo nuslinko visi plaukučiai.

Džina visa tai praleido, ji visa tai praleido ne dėl savo kaltės. Aš kaltinau tą šiknių Ričardą.

Kai prisiskambinau Džinai, mes jau žinojome, kad Patui nieko rimta. Jau nebenorėjau, kad ji grįžtų namo.

Sakiau sau, kad taip jaučiuosi todėl, kad nenoriu, jog ji laikytų Patą ir ramintų jį, kad viskas bus gerai, o paskui vėl išvažiuotų. Bet mano jausmai nebuvo tokie taurūs. Kur, po velnių, Džina buvo, kai mums jos reikėjo?

— Galiu atskristi rytoj, — pasakė ji. — Darbas palauks.

— Nėra reikalo, — atrėmiau velniškai ramiai. — Tai tik sutrenkimas. Stiprus sutrenkimas. Bet viskas bus gerai.

— Aš vis tiek greit grįšiu. Tiksliai negaliu pasakyti...

— Nekeisk savo planų, — pasakiau.

Tik paklausykit — šnekamės oficialiai kaip du atsargūs žmonės per nuobodžią vakarienę. Kadaise galėjome kalbėtis pernakt, kadaise galėjome kalbėtis apie nieką. O dabar atrodo, tarsi būtume du svetimi žmonės, kurių niekas kaip reikiant nesupažindino. Tik paklausyk, Džina.

Prie mano durų stovėjo Sidė su išsineštinio maisto dėžute rankose.

— Gal aš ne laiku?

— Laiku. Užeik.

Ji įėjo vidun, padavė man dėžutę.

— Čia Patui. Spaghetti pesto.

— Žali spagečiai. Jo mėgstamiausi. Ačiū.

— Juos tereikia pašildyti mikrobangėje. Sugebėsi?

— Šaipaisi? Net ir aš moku naudotis mikrobange. Šildyti minutę ar dvi?

— Turėtų pakakti minutės. Ar jis atsikėlęs?

— Žiūri televizorių. Įvairumo dėlei.

Patas tysojo išsikėtojęs per visą sofą vis dar „Žvaigždžių karų“ pižama ir M&S chalatu ir spoksojo atnaujintą „Džedajų sugrįžimą“. Taisyklių knyga buvo iššveista pro langą, vos grįžus iš ligoninės.

— Labutis, Patai. — Sidė pasilenkė prie Pato ir paglostė jam plaukus, stengdamasi nepaliesti pusę kaktos dengiančio didžiulio pleistro. — Kaip tavo vargšė galvelė?

— Gerai. Truputį peršti dygsnius.

— Manau.

— Bet žinai ką? Jų nereikia išimti. Dygsnių.

— Ne?

— Ne, jie išnyksta, — paaiškino Patas ir pasižiūrėjo į manę, kad patvirtinčiau.

— Taip ir yra, — pasakiau. — Jie ištirpsta. Nauja dygsnių rūšis, ar ne?

— Nauja rūšis, — linktelėjo Patas ir vėl įsistebeilijo į princesę Lėją, prisidengusią vos keliais blizgučiais ir prirakintą Džabos Huto rūmuose.