Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Na ir drabužėlis, — pasakė Sidė.

— Taip, — sutiko Patas. — Ji vergė.

— Nieko sau.

Jiedu kurį laiką žiūrėjo, kaip princesė Lėja raitosi grandinės gale.

— Na, man metas, o tu sveik, — palinkėjo Sidė.

— Gerai.

— Sidė atnešė tau šio to pietums, — pranešiau. — Žalių spagečių. Ką reikia pasakyti?

— Ačiū. — Jis nusišypsojo pačia žaviausia Deivido Niveno šypsena.

— Į sveikatą, — atsakė Sidė.

Palydėjau ją iki durų ir pajutau, kad man širdis dainuoja. Nenorėjau, kad ji išeitų.

— Ačiū, kad užsukai. Padarei man šventę.

Ji atsigręžė ir pasižiūrėjo į mane savo rudomis plačiai įstatytomis akimis.

— Tikrai, — pasakiau. — Tai geriausia, kas nutiko per visą dieną. Tikrai.

— Nesuprantu, — ištarė ji.

— Ko tu nesupranti?

— Kuo aš tau patinku? Tu manęs nepažįsti.

— Tikrai nori sužinoti?

— Noriu.

Ir aš jai pasakiau.

— Tu man patinki, nes esi stipri, bet ne šalta. Man patinka, kad neklausai vyriškų pliurpalų, tačiau vis vien išvažiavai iš namų dėl vyro, nes manei, kad jis tavo gyvenimo meilė.

— Didžiausia klaida mano gyvenime.

— Galbūt. Bet man patinka, kad esi romantikė ir kaip kokia mergytė žiūri tuos MGM miuziklus.

Ji papurtė galvą ir nusijuokė.

— Tu kiaurai permatai vyrus, bet vis vien nori surasti tokį, su kuriuo dalintumeisi gyvenimu.

— Pavyzdžiui?

— Ir man patinka, kaip nušvinta tavo veidas, kai šypsaisi. Man patinka tavo akys. Man patinka tavo kojos. Man patinka, kad tu žinai, kaip kalbėtis su keturmečiu vaiku. Man patinka, kad tu buvai greta, kai man reikėjo kieno nors pagalbos. Visi kiti tik stovėjo ir spoksojo. Tu buvai gera. O tu neprivalėjai būti gera.

— Kas dar?

— Tu graži.

— Visai nesu graži.

— Tu graži ir drąsi, ir aš pavydžiu visiems vyrams, kurie su tavimi draugavo. Aš vis slankioju aplink tą vietą, kur dirbi, vildamasis tave susitikti.

— Tu ilgiesi žmonos, — pasakė Sidė. — Labai ilgiesi.

— Ilgiuosi, — prisipažinau. — Bet tu man kaip gaivaus oro gūsis.

— Na, na, — palingavo ji galva. — Bet tu vis vien manęs nepažįsti.

Dabar šitai pasakė jau kitaip. Dabar ištarė švelniai, meiliai, tarsi ne aš kaltas būčiau, kad jos nepažįstu.

O pasakiusi žengtelėjo artyn, dar akimirką pažiūrėjo, o paskui užsimerkė ir prigludo lūpomis.

Ir aš ją pabučiavau.

— Truputį tave pažįstu, — pasakiau.

— Taip, — pasakė ji. — Truputį mane pažįsti.

1 Amerikiečių kino kompanija „Metro-Goldwyn Mayer“ (vert. pa­staba).

2 British Association of Film and Television Arts - Britanijos kinema­tografijos ir televizijos draugija (vert. pastaba).

ANTROJI DALIS Din-dan žmogutis Devynioliktas skyrius

Patas pradėjo lankyti mokyklą.

Su privaloma uniforma jis turėjo atrodyti suaugęs. Pilku megztiniu V formos iškirpte, baltais marškiniais ir geltonu kaklaryšiu jis turėjo būti panašus į mažą vyriškį. Bet nebuvo.

Mokyklinės uniformos oficialumas tik dar labiau paryškino sukrečiantį Pato naujumą. Artėjo penktasis gimtadienis, ir jis nebebuvo mažas. Bet tebebuvo šviežias. Nors ir apsirengęs kur kas solidžiau už mane.

Padėjau jam susiruošti pirmai dienai mokykloje, ir mane nudiegė suvokimas, kaip stipriai myliu šitą veidelį. Kol Patas buvo visai mažutis, negalėjau pasakyti, ar jis tikrai gražus, ar čia tik veikia mano tėviškumo programa. Tačiau dabar tiesa buvo akivaizdi.

Šviesiai mėlynos akys, ilgi geltoni plaukučiai ir vangi drovi šypsena, nuslenkanti neįtikėtinai glotniu veideliu. Jis iš tiesų gražus vaikas.

Ir dabar savo gražųjį berniuką turiu išleisti į pasaulį. Bent jau iki pusės ketvirtos. Mudviem abiem tai atrodė ištisa amžinybė.

Patas nesišypsojo. Apsirengęs tą suaugusiųjų eilutės kopiją prie pusryčių stalo sėdėjo išblyškęs ir tylus. Stengėsi suvaldyti drebantį smakrą ir neatkišti apatinės lūpos. O aš virš dribsnių dubens žėriau liaupses gražiausioms gyvenimo akimirkoms.

Liaupses nutraukė Džinos skambutis. Žinojau, kad jai turėjo būti nelengva paskambinti — ten pats darbo dienos įkarštis, — bet taip pat žinojau, kad ji jokiu būdu nepraleistų didžiosios Pato dienos. Stebėjau, kaip jis kalbasi su mama — nesmagiai besijaučiantis su tais marškiniais ir kaklaryšiu vaikas, priverstas vaidinti vyrą.

Atėjo metas eiti.

Kai priartėjome prie mokyklos, mane nuvėrė siaubas. Aplinkui buvo pilna vaikų, minios lygiai taip pat kaip Patas aprengtų vaikų. Visi traukė ta pačia kryptimi kaip ir mudu. Galiu jį čia pamesti. Pamesti visiems laikams.

Sustojome kiek atokiau nuo vartų. Automobilių visur buvo prigrūsta keliskart daugiau negu įprastai. Mažytės mergaičiukės su Leonardo Dikaprijo priešpiečių dėžutėmis ropštėsi iš į tankus panašių, normaliems keliams per didelių mašinų. Didesni berniūkščiai su Arsenai ir Manchester United krepšiais rabždinosi iš senų ratų. Visa šita trijų pėdų augumo liaudis kėlė neįtikėtiną triukšmą.

Paėmiau drėgną Pato rankytę ir mudu įsiliejome į minią. Pamačiau būrelį mažų sutrikusių naujų mokinukų su tėvais, nervingai sukančiais ratus po žaidimų aikštelę. Įėjome pro vartus, ir kaip tik tada pastebėjau, kad atsirišo naujitelaičio odinio batuko raištelis.

— Duok, užrišiu batuką, Patai, — pasakiau ir priklaupiau. Sumojau, kad pirmą kartą gyvenime jis avi ne sportbačiais.

Pro šalį riedučiais prasirito du vyresni berniūkščiai. Pažvairavo į mus. Patas droviai jiems nusišypsojo.

— Jis net batų negali užsirišti, — prunkštelėjo vienas.

— Negaliu, — pasakė Patas, — bet pažįstu laikrodį.

Tiedu pasiuto žvengti, įsitvėrę vienas kito, kad nenuvirstų, o paskui nėrė šalin su nuostaba kartodami Pato žodžius.

— Bet juk aš tikrai pažįstu laikrodį, tiesa? — pasitikrino Patas, manydamas, kad tiedu suabejojo jo žodžiais. Akytės mirkčiojo kaip pašėlusios, buvo panašu, kad jis tikrai tuoj pravirks.

— Tu puikiai pažįsti laikrodį, — nuraminau. Tiesiog negalėjau patikėti, kad žadu paleisti savo vaiką į šitą bjaurų, cinizmo ir pykčio pilną šiuolaikinį pasaulį. Nuėjome į žaidimų aikštelę.

Dauguma pradinukų į mokyklą atėjo su abiem tėvais. Bet nebuvau vienintelis vienišas tėvas. Netgi nebuvau toks vienintelis vyras.

Buvo dar vienas vienišas tėvas, gal kokia dešimčia metų už mane vyresnis apžėlęs verslininko tipas, atlydėjęs santūrią mergytę. Ji turėjo kuprinę su išsišiepusiomis kažkokios man negirdėtos grupės marmūzėmis. Greitosiomis persimetėme žvilgsniais, ir jis nusuko akis, tarsi bijotų kokio užkrato. Galbūt jo žmona darbe. Galbūt ji kur nors kitur.

Atėjo maloni direktorė ir nusivedė mus į salę. Trumpai, guviai, entuziastingai pakalbėjo, o paskui visus vaikus išskirstė po klases.

Patas pakliuvo pas panelę Vaterhaus, ir mes drauge su dar keliais tėvelis ir naujais mokinukais, vedami vieno iš patikėtinių vyresniųjų mokinių, nužingsniavome į jos klasę. Mūsų vedlys buvo kokių aštuonerių metų berniukas. Patas apdujęs iš susižavėjimo nenuleido nuo jo akių.

Panelės Vaterhaus klasėje būrelis penkiamečių sėdėjo ant grindų sukryžiavę kojytes ir kantriai laukė, ką papasakos jų mokytoja, jauna moteris, turinti neįtikėtinai gerą žaidimų šou vedėjai reikalingą humoro jausmą.

— Sveiki atvykę! — pasveikino panelė Vaterhaus. — Kaip tik suspėjote į mūsų rytmetinę istoriją. Bet pirma visi pasakykite atia savo mamytėms. — Ji apdovanojo mane šypsena. — Ir tėveliams.