Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Gaisu. Pasimatymai — jaunų žaidimas. Atpranti nuo šito. Galbūt tam visiškai nebetinki.

Kai eini į pasimatymą su menkai pažįstama moterimi, veikia visai kita smegenų dalis, negu kad susitiktum su moterimi, kurią esi vedęs. Ir raumenys dirba kiti. Tad gal ir nieko keista, kad kai vėl pajudini tuos raumenis, jie būna apstingę.

Du suaugę žmonės atlieka visus tuos paaugliškus ritualus — stengiasi gražiai atrodyti, susitinka sutartą valandą, žino, ką jau metas daryti, o kas dar gali truputį palaukti ir kas gali laukti amžinai. Turėtų būti labai sunku vėl tai daryti po to, kai jau daugybę metų su kažkuo pragyvenai. Tačiau su Side nebuvo sunku.

Su ja buvo lengva.

— Labai svarbu, koks bus filmas, kurį pirmą žiūrėsime drauge, — pareiškė Sidė. — Žinau, kad mudu tik draugai ir taip toliau, tačiau labai svarbu, kokį filmą šįvakar išsirinksime.

Pasistengiau apsimesti, jog suprantu, apie ką čia ji kalba.

— Daugybė žmonių per pirmąjį pasimatymą stengiasi nerizikuoti. Jie traukia į didžiuosius vasaros filmus. Žinai, į tokius, kur Niujorką sugriauna ateiviai, potvynio banga, didelė beždžionė ar dar kas nors. Jiems atrodo, kad šitaip jie puikiai praleis laiką. Bet iš didžiųjų vasaros filmų nieko gero.

— Tikrai?

Ji papurtė galvą.

— Niekam nebūna smagu per tuos filmus, nebent kokiems trylikamečiams vaikiūkščiams Aidaho valstijoje. Tai neįvertinto poreikio sugrįžti taisyklė. Žmogui pakanka vieną kartą pamatyti, kaip griūva „Empire State Building“.

Po truputį pradėjau suvokti.

— Iš pradžių manai, kad žemė apsivers. Tačiau pabaigoje jau žiovaudamas stebi, kaip ateiviai nušluoja Baltuosius rūmus.

— Jei pasirenki didįjį vasaros filmą, vadinasi, beveik nieko nesitiki, — paaiškino ji ir metė į mane žvilgsnį. Vairavau savąjį MGF per Eindželą užplūdusį popiečio automobilių srautą. — Iš nieko. Tai reiškia, jog manai, kad iš esmės gyvenimas — pakas sužiedėjusių kukurūzų ir stiklinė kolos. Ir kad tai yra viskas, ko žmogus gali norėti.

Pabandžiau prisiminti, koks buvo mudviejų su Džina pirmasis filmas. Kažkas meniška ir japoniška Barbakane. Apie liūdnus žmones.

— Meno salonų filmai irgi nė kiek ne geresni, — tarsi skaitė mano mintis Sidė. — Nes ten abudu apsimeta tuo, kuo, ko gero, nėra.

— O pagalvok apie visas tas poras visame plačiame pasaulyje, kurių pirmasis filmas — „Titanikas“, — pasakiau. — Beužsimezgantys santykiai jau iš anksto pasmerkti. Nė neišplaukus iš uosto.

Ji kumštelėjo man į ranką.

— Tai rimta, — pasakė. — Tėviškėj turiu draugę, kuri ištekėjo už vyruko, per pirmąjį pasimatymą nusivedusio ją į „Musę“.

— Ir vėliau jis pavirto vabalu?

— Maždaug. Jis labai pasikeitė. Į bloga.

— Tai ką tu norėtum pažiūrėti? — pasiteiravau.

— Pasitiki manimi? — paklausė ji.

— Pasitikiu, — atsakiau.

Ji norėjo pasižiūrėti vieną iš tų filmų, kuriuos televizija rodo per kiekvienas Kalėdas. Vieną iš tų filmų, kuriuos, kaip buvau įsikalęs, esu matęs tuziną kartų. Nors apskritai manau, kad nesu matęs nė vieno.

Nežinau, kodėl Pietų Kranto Meno centre rodė filmą „Gyvenimas nuostabus“. Gal buvo Franko Kapros ar Džeimso Stiuarto sezonas. Galbūt jie turėjo restauruotą, išvalytą skaitmeninę kopiją. Nežinau ir tai nesvarbu. Į šitą kiną nuėjome per pirmąjį mudviejų pasimatymą. Ir iš pradžių filmas atrodė ganėtinai niūrus.

Specialieji efektai — akmens amžiaus. Žvaigždėtame danguje, kurį atstojo nudažytas kartono lakštas ir lempa už jo, keli angelai — o veikiau dangaus būtybės, kurias turėjo reikšti smeigtukai kartone, — kalbėjosi apie Džordžą Beilį, bendruomenės ramstį, ir jo susitikimą su lemtimi.

Kai veiksmas persikėlė į mažą Amerikos miestelį su jo gražiomis mielomis Kalėdomis, pajutau, kad jau ilgiuosi ateivių, potvynio ar didelės beždžionės, kuri viską nušluotų. Jei Sidės teorija apie pirmojo filmo svarbą teisinga, mums pasiseks, jei pirmasis mūsų pasimatymas nebus paskutinis.

Paskui pamažu, kai visos Džeimso Stiuarto viltys ir svajonės ėmė žlugti, įsijaučiau į istoriją, kurioje žmogus nebežino, kodėl gyvena.

Filmas gerokai pranoko man iš praeities likusį įspūdį, kai jis baltais ir juodais kadrais blykčiojo mano spalvingos vaikystės fone, įterptas tarp kalėdinių Top of the Pops ir mamos sumuštinių su kalakutiena.

Kai jo pasaulis ima aiškėti, Džeimsas Stiuartas telefonu iškeikia savo vaiko mokytoją ir bare nuo jos vyro gauna į kailį. Jis įskaudina mylinčią žmoną, nes dėl jos atsisako savo svajonių apkeliauti pasaulį. Visų baisiausia, kad jis žlugęs vaikų akyse — irzlus, piktas pagyrūnas. Bet tu supranti, jog taip yra ne todėl, kad jis per menkai juos myli. Taip yra todėl, kad jis juos myli pernelyg karštai.

Tamsoje Sidė suėmė ir spustelėjo man ranką.

— Nebijok, — pasakė. — Viskas bus gerai.

Kai išėjome iš kino, dar buvo šviesu, bet labai neilgai. Meno centre kavinukėje nusipirkome po gabalą picos ir atsisėdome lauke prie ilgo medinio stalo, kur valgoma drauge su kitais, ir pasijunti vėl kaip studijų laikais.

Meno centras — bjaurus pastatų kompleksas gražioje miesto vietoje. Nebylus betoninis septintojo dešimtmečio stiliaus griozdas, padrėbtas kaip tik ten, kur Temzė, pratekėjusi Vaterlo tilto šešėliais, suka į pietus. Jis kaip tik priešais Viktorijos krantinės ir Šv. Povilo šviesas. Čia Sidė man papasakojo užaugusi namuose, pilnuose moterų ir filmų.

— Pirmas filmas, kurį mano tėvai pažiūrėjo drauge, buvo „Vėjo nublokšti“, — pasakojo ji. — Kai tėtis mirė, mama tą filmą viena žiūrėjo šešiolika kartų. Būtų dar dažniau jį žiūrėjusi. Bet stengėsi tvardytis.

Sidė buvo jauniausia iš keturių seserų. Jos motina dirbo sesele Teksaso medicinos centre — „Kur dideli bosai ateina pataisyti sveikatos“, — o tėvas važinėjo sunkvežimiu prie naftos telkinių.

— Hiustonas — naftos miestas, — aiškino ji. — Kai naftos kainos aukštos, gyvenimas kaip medus. O kai naftos kainos nepadoriai nukrinta, veržiamės diržus. Tačiau ar gyvenama geriau, ar blogiau, ar turtingesniam, ar vargšui — Hiustonas vis vien naftos miestas.

Anot Sidės, jos tėvai gyveno nesibaigiantį medaus mėnesį. Net turėdami keturias paaugles dukteris visur vaikščiojo susikibę už rankyčių, dovanodavo vienas kitam gėlių ir priešpiečių dėžutėje palikdavo meilės laiškučių.

— Kai buvau dvylikos, šitai mane trikdydavo, — kalbėjo Sidė. — Dabar man tai patinka. Dabar man patinka, kad jie buvo taip vienas kitą įsimylėję. Žinau, ką manai — gal taip nė nebuvo, o man tiesiog gera juos tokius prisiminti. Gal jie vienas kitam tampė nervus ir graužė vienas kitą. Bet aš žinau, ką sakau. Jiedu ėjo iš proto vienas dėl kito. Jiedu pasirinko teisingai.

Paskui vieną sekmadienį ji su draugėmis buvo prekybos pasažo „Pieno karalienėje“, ir ją susirado vyriausia sesuo, kad praneštų, jog nuo širdies smūgio mirė jų tėvas.

— Nepasakytum, jog mama pernakt suseno, — pasakojo Sidė. — Visai ne. Ji tarsi pasitraukė praeitin. Galbūt nusprendė, kad visa, kas geriausia, jau baigėsi. Ji ir toliau ėjo į darbą. Gamino mums valgyti. Bet dabar žiūrėdavo daugybę senų filmų. Ir, matyt, kai kurie jos filmai paveikė mane. Nes kai aš sutikau tą vyruką, dėl jo atvažiavau į Angliją, maniau, jis — Retas Batleris.

Visados jaučiuosi nesmagiai, kai pokalbis nukrypsta į kieno nors buvusius partnerius. Visos tos neišsipildžiusios viltys, visos tos neužgijusios žaizdos, visas tas skausmas ir nusivylimas, kai matai, kad tavo meilė nueina šuniui ant uodegos — šitie dalykai visam vakarui uždeda savotišką antspaudą. Ir ji tai suprato. Pakeitė temą: paliko ramybėj savo liūdną istoriją ir ėmė vaidinti guvią turistų vadovę.