Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Dirba. Iš mokyklos mane pasiima Bianka, bet jai neleidžiama namie rūkyti. Ji dėl to burba.

Atrodo, Pegės gyvenime vyro lyg ir nebuvo, bet vargu ar šiais laikais verta tuo stebėtis. Įdomu, kas jis toks? Turbūt koks nors pašlemėkas, kuris pasipustė padus, vos tik paprašytas nupirkti sauskelnių.

Suzvimbė durų skambutis. Vienas iš tų jaunikaičių, kurie neturi darbo, bet niekad nepraranda vilties. Žaviuosi tuo entuziazmu ir visada stengiuosi juos paremti — nusiperku zomšos ar šiukšlių maišų. Bet šitas neturėjo įprastinio krepšio su namų apyvokos daiktais.

— Labai atsiprašau, kad trukdau, — pasakė jis. — Aš Eimonas. Eimonas Fišas.

Iš pradžių man nesujungė. Gyvendamas mieste taip įpranti prie nepažįstamų žmonių, beldžiančių į tavo duris, jog kai skambutį nuspaudžia žmogus, su kuriuo jau buvai susitikęs, klaikiai nustembi.

Nagi žinoma, čia Eimonas Fišas, jaunasis komikas, kuris kitąmet tuo pačiu metu galbūt kurs alaus reklamas ir miegos su orų mergaitėmis. Arba kitą mėnesį. Arba kitą savaitę. Tas pats Eimonas Fišas, kurio šou buvau pakviestas prodiusuoti ir atsisakiau, kad turėčiau laiko kepti žuvies pirštelius3.

Neišmaniau, ką su juo daryti. Neturėjau supratimo, ko jam reikia. Tikėjausi išvysti jaunuolį numintais batais, norintį parduoti man zomšos. O stovėjo jaunuolis numintais batais, artimiausiu metu turintis gauti Britų akademijos televizijos apdovanojimą.

— Kuo galiu padėti? — paklausiau.

— Ką? — jis pašnairavo į mane ir atkišo smakrą.

— Ko nori?

— Gal galėtume pasikalbėti? Man tai labai svarbu.

Įsileidau jį. Nuėjome į svetainę, kur apsikrovę žaislais sėdėjo Pegė ir Patas. Patas tebemosavo šviesos kardu.

— Vau, — aiktelėjo Eimonas. — Šviesos kardas! Tradicinis džedajų ginklas! Ar galima pažiūrėti?

Pato veiduką pamažu nušvietė šypsena, jis atsistojo ir padavė jaunam nepažįstamajam savo šviesos kardą.

— Tu šaunuolis, — pagyrė Eimonas.

Jis mostelėjo šviesos kardu pirmyn, atgal, pasigirdo švilptelėjimas, ir Pato veidelis nušvito dar labiau.

— Seniai nebelaikiau rankose tokio, — prisipažino Eimonas. — Bet tu niekada nepamirši, ar ne? — nusišypsojo jis Patui. — Aš atvažiavau iš mažyčio miestuko Kilkarnėjaus. Kai augau, jaučiausi labai panašiai kaip Liukas Skaivokeris Tatuine. Žinai, kas yra Tatuinas?

— Gimtoji Liuko planeta, — atsakė Patas. — Su dviem saulėm.

— Ką? — perklausė Eimonas. — Sakai, gimtoji Liuko planeta? Taip, teisingai. Ir jis jautėsi atskirtas nuo visos galaktikos, ar ne? Liukui atrodė, kad visas gyvenimas vyksta kažkur toli, o jis murkso po dviem senojo Tatuino saulėm. Kai augau apsnūdusiame sename Kilkarnėjuje, irgi svajojau, kaip pabėgsiu ir tolimuose kraštuose, kuriuos ir įsivaizduoti sunku, patirsiu daugybę nuotykių. — Jis atidavė Patui šviesos kardą. — Kaip tik taip aš ir padariau.

— Aha, — ištarė Pegė. — O kas buvo tarp tada ir dabar?

— Ką sakai?

Ar jis visai kurčias?

— Aš sakau, kas nutiko tarp to, kai tu palikai savo gimtąją planetą, ir šiandienos ? — riktelėjo Pegė.

— Apie tai ir noriu pasikalbėti su tavo tėveliu, — atsakė Eimonas.

— Jis man ne tėvelis, — «pasakė Pegė. — Mano tėvelis turi motociklą.

— Mano — berniukas, — mostelėjau į Patą. Tas tebespoksojo į Eimoną, susižavėjęs, kaip anas švaistėsi jo kardu.

— Panašus. — Eimonas, atrodo, tikrai nuoširdžiai nusišypsojo. — Turiu omeny smakrą. Paveldėjo. Šaunus vaikinukas.

— Eime į virtuvę, — pakviečiau. — Užplikysiu kavos.

— Kavos, sakai? Jėga.

Kol kaičiau virdulį, jis prie virtuvės stalo pirštu krapštėsi ausis ir kažką sau bambėjo.

— Netikusi diena? — paklausiau.

— Ką sakai?

Pastačiau priešais jį kavos puodelį ir prisikišau prie jo veido. Buvo gražaus tamsaus airiško gymio ir apšepęs, kaip visą vasarą prieduryje nakvojęs Kenedis. Ir, atrodo, kurčias kaip kelmas.

— Sakau: kas tavo ausims?

— A, dėl to. Tuoj paaiškinsiu, kas mano ausims. Yra Vest Ende tokia prašmatni vietelė, kur daro klausos aparatus. Bet ten jie daro ir ausinukes televizijos vedėjams. Kad prodiuseriai ir režisieriai galėtų jiems kalbėti į ausį, kol tie veda laidą. Turbūt žinai tą įstaigą.

Puikiai žinojau. Prisimenu, kaip ten buvo nuėjęs Martis, kad jam pagamintų tokias ausinukes. Tada supratome, kad jau tikrai išeiname iš radijo.

— Aš ką tik iš ten, — paaiškino Eimonas. — Bet, matai, šiek tiek per greit išėjau. Kai matuoja, kokio dydžio reikia, į ausis pripila kažko panašaus į vašką. Tada reikia palaukti, kol sustings. Taip jie išmatuoja, kokio dydžio tavo ausiaskylės. Ir kokio dydžio turi būti ausinukes.

— Suprantu.

— Tik su manimi nieko neišėjo. Man supylė į ausis karštą vašką, ir laukėm, kol jis sustings, kai man staiga toptelėjo: kokį velnią aš čia darau? — Eimonas papurtė galvą. Pažiro vaško trupiniai. — Kodėl manau, kad galiu vesti televizijos šou? Kodėl kiti mano, kad galiu vesti televizijos šou? Aš komikas. Rengiu solines programas. Kai kuriems žmonėms tai patinka. Bet kas iš to? Kodėl tai turėtų reikšti, kad sugebėsiu vesti TV šou?

— Vadinasi, matavaisi ausinėms, ir suėmė scenos baimė?

— Dar nė nepriėjus prie scenos, — pritarė jis. — Nežinau, ar galima tai iškilmingai vadinti scenos baime. Greičiau jau panikos priepuolis, nuo kurio pautai traukiasi. Žodžiu, išlėkiau iš ten su ausyse kliuksinčiu vašku. Atrodo, neblogai sustingo.

Padaviau jam popierinį rankšluostį, keletą vatos pagaliukų ir žiūrėjau, kaip jis iš ausų krapšto sukietėjusį vašką. Visada matuoja dviem ausinėms, po vieną kiekvienai ausiai, nors visados naudojama tik viena. Dabar supratau, jog tai tik taktinis manevras, kad nepabėgtum.

— Aš labai norėjau, kad prodiusuotum šitą šou, — pasakė jis. — Man reikia — kaip tai vadinama? — vairininko. Žmogaus, kuris man parodytų kelią. Kaip kad tu parodei kelią Marčiui Menui, kai jis išėjo iš radijo šou. Nusivyliau, kai pasakė, kad tu atsisakei.

— Tu čia niekuo dėtas, — pasakiau. — Aš auginu sūnų. Vienas. Negaliu dirbti visą darbo dieną. Turiu būti su juo.

— Bet, mačiau, jis su uniforma. Juk žmogutis jau lanko mokyklą?

— Lanko.

— Taigi didžiąją dienos dalį jo namie nebūna?

— Na, taip.

— lai — atsiprašau, kad klausiu, — ką tu, Hari, visą dieną veiki?

Ką aš visą dieną veikiu? Pažadinu Patą, aprengiu, nuvežu į mokyklą. Einu apsipirkti ir tvarkau namus. Popiet, kai baigiasi pamokos, laukiu jo prie mokyklos vartų. Tada padarau sumuštinių, paskaitau jam ir padedu susiruošti gulti. Ką aš visą dieną veikiu?

— Nieko.

— Argi nepasiilgsti? Turiu galvoj — darbo?

— Aišku, pasiilgstu. Seniau būti su sūnumi buvo vertybė: kasdien matydavau jį po penkias minutes rytą ir vakare. Dabar su juo praleidžiu galybę laiko. Ne aš pasirinkau tokią permainą. Tiesiog taip susiklostė. Tačiau dėl šito negaliu dabar prodiusuoti tavo šou.

— Bet juk galėtum būti vyresnysis prodiuseris, ar ne? Juk galėtum ateiti porą kartų per savaitę peržiūrėti šou? Juk galėtum man pasakyti, ką turiu daryti, kad neatrodyčiau kaip paskutinis mulkis? Juk galėtum man padėti išnaudoti manuosius privalumus, ar ne?

— Na, — numykiau, — gal.

Aš niekados nė nesusimąsčiau, kad galima rasti kompromisą tarp visos darbo dienos ir nedirbimo apskritai. Tai man niekados nešovė į galvą.

— Klausyk, man labai patinka, ką tu darai dėl savo berniuko, — neatlyžo Eimonas. — Patikėk, Kilkarnėjaus motinos sužinojusios sukiltų. Bet man reikia tavęs. Aš čia dėl labai savanaudiškų priežasčių. Miltais triedžiu dėl to šou. Todėl visą tavo virtuvę pridrabsčiau vaško. Tikiu, kad išgelbėtum mane nuo visiško fiasko. Gal net visai neblogai išeitų.