Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Ačiū, — padėkojo jis, paėmė kasetę ir abudu su Pege pranyko.

— Prisimenu, jam labai patiko hiphopas, kai gyvenome pas tėtį, — paaiškino Salė. — Čia keli klasikiniai gabalai. „Coolio“. „Old Dirty Bastard“. „Tupac“. „Doctor Dre“. Dar kelios dainos. Kas turėtų patikti mažam vaikui.

— Labai malonu, — pasakiau.

Jiedu tylomis gurkšnojo savo gėrimus, Glenas žolių arbatą, Salė — kolą, ir mane užplūdo apmaudas dėl šitų Džinos egzistavimo liudininkų. Ką jie čia veikia? Ką bet kuris iš šitų žmonių turi bendra su mano gyvenimu? Kodėl jie nuo manęs neatstoja?

Matyt, Patas arba Pegė įdėjo Salės juostelę į grotuvą, nes staiga svetainėje virš žudančių bosų užgriaudėjo piktas juodas balsas.

You fuck with me and l’ll fuck with you — so that would be a dumb fucking, mother-fucking thing to fucking do.

— Gražu, — pasakiau Salei. — Jis saugos juostelę. Tai tu vėl svečiuojies pas tėtį?

Ji papurtė galvą.

— Gyvenu, — ištarė ir iš po šiurkščių kirpčių dėbtelėjo į savo senį.

— Problemos namie, — paaiškino tas. — Su mano eksponia. Ir jos naujuoju partneriu.

— Seni hipiai, — purkštelėjo Salė. — Seni hipiai, kurie negali pakęsti, jei kam nors kitam smagu.

— Bjauri scena su naujuoju biču, — tarstelėjo Glenas. — Truputis drausmės.

— Idiotas, — pridūrė Salė.

— O kaip tavo draugas? — paklausiau, prisiminęs ant sofos vypsojusį beždžionžmogį.

— Stivas?

Man pasirodė, kad jai akyse blykstelėjo ašaros.

— Metė mane. Riebus paršas. Dėl Džasminos Makginti. Tos šliundros.

— O mes aną vakarą kalbėjomės su Džina, — leptelėjo Glenas. Jo apsiblaususios smegenys pagaliau prisiminė reikalą. — Pažadėjome, kad jei būsime netoliese, užsuksime pažiūrėti, kaip judu su Patu laikotės.

Dabar supratau, ko jiems čia. Jie tesėjo Džinai duotą pažadą. O drauge kaip mokėdami, negrabiai bandė padėti.

— Girdėjau, turi naują darbelį, — pasakė Glenas. — Tiesiog noriu pasakyti, kad berniukas bet kada gali pas mus pabūti.

— Ačiū, Glenai. Tikrai ačiū.

— Ir jeigu prireiktų auklės — skambtelėk, — pasiūlė Salė, slėpdamasi už plaukų širmos ir žiūrėdama kažkur man pro petį.

Tikrai gražu iš jos pusės. Žinojau, kad dabar, kai dalį laiko dirbu, man tikrai reikia papildomos pagalbos. Betgi, Dieve brangus. Ne taip mirtinai reikia.

Sidė mylėjo Londoną taip, kaip gali tik užsienietis.

Ji nematė transporto kamščių, ištuštėjusių alinių, varganos savivaldybių padėties. Ji nematė išsigandusių pensininkų, mergaičių, atrodančių kaip moterys, moterų, atrodančių kaip vyrai, vyrų, atrodančių kaip pamišėliai. Ji viso to nematė. Ji man pasakojo, koks miestas gražus.

— Naktį, — sakė Sidė. — Ir iš viršaus. Ir vaikštinėjant po karališkuosius parkus. Čia taip žalia. Tai vienintelis miestas, kiek man teko matyti, žalesnis už Hiustoną.

— Hiustonas žalias? — nustebau. — Maniau, kad tai dulkėtas prerijų miestas.

— Aha, nes tu — kvailas anglas. Hiustonas žalias, misteri. Bet ten ne taip žalia kaip čia. Pačiame miesto centre gali pereiti tris karališkuosius parkus — Sent Džeimso, Gryn Parką, Haid Parką — ir tavo batai žengs vien per žalią žolę. Ar žinai, koks ten atstumas?

— Kokia mylia, — spėjau.

— Keturios mylios, — atšovė Salė. — Keturios mylios gėlių, medžių ir žalumos. Ir žmonės ant arklių! Pačiame vieno iš didžiausių planetos miestų centre!

— Ir ežeras, — pridėjau. — Nepamiršk ežero.

Sėdėjome kavinukėje antrame didžiulio balto ketvirtąjį dešimtmetį statyto namo aukšte Portland Pleise, Karališkajame britų architektų institute, kitapus gatvės priešais kinų ambasadą. Kol ji manęs čionai neatsivedė, nė nežinojau, kad egzistuoja ši nepaprasto grožio ir ramybės oazė.

— Man patinka ežeras, — ištarė Sidė. — Man patinka Serpantinas. Ar šiuo metų laiku dar galima išsinuomoti valtį? Ar dar ne per vėlu?

— Nežinau, — pasakiau. Buvo paskutinė rugsėjo savaitė. — Gal ir pavyktų gauti valtį keletui dienų. Nori pamėginti?

Rudos plačiai įstatytos akys pasidarė dar didesnės.

— Turi omeny, dabar?

— Kodėl ne?

Ji žvilgtelėjo į laikrodį.

— Nes man reikia į darbą, — nusišypsojo. — Atsiprašau. Man būtų patikę.

— O rytoj? Iš pat ryto. Kol dar nėra žmonių. Anksti išplauktume. Pasiimčiau tave iš namų po pusryčių.

Vis dar nebuvau matęs jos buto.

— Arba šįvakar po darbo gedėčiau ateiti pas tave, — pasakė Sidė.

— Šįvakar?

— Tada tikrai anksti išplauktume.

— Po darbo ateisi pas mane?

— Ateisiu. — Ji pasižiūrėjo į debesis savo kavos puodelyje, paskui vėl pakėlė akis į mane. — Ar gerai?

— Gerai, — pasakiau. — Labai gerai.

Galbūt mūsų santykiai su Side prasidėjo nuo aklo susižavėjimo, kai aš vis dar negalėjau atsigauti paliktas Džinos. Tačiau po pirmos drauge praleistos nakties to nebeliko. Nes Sidės burna taip tiko prie manosios, kaip netiko jokia kita — net Džinos.

Nejuokauju — Sidės burna tiko puikiai. Nei per kieta, nei per minkšta, nei per sausa, nei per šlapia, liežuvio nei per daug, nei per mažai. Tiesiog ideali.

Aišku, bučiavau ją ir anksčiau, bet tada buvo kitaip. Dabar, kai bučiavomės, man norėjosi, kad tai tęstųsi amžinai. Mudviejų burnos turbūt buvo sutvertos viena kitai. O kaip dažnai gali šitaip pasakyti? Kaip dažnai sutinki žmogų, kurio burna idealiai tiktų tavo burnai? Galiu jums pasakyti tiksliai — tik kartą. Štai taip.

Pasaulyje daugybė nuostabių žmonių, tūkstančiai žmonių, kuriuos gali įsimylėti. Bet tėra vienintelis žmogus iš visų, kurio burna idealiai tinka.

Ir nepaisant visko, kas nutiko vėliau, aš tebetikiu, kad taip yra. Tikrai tikiu.

Apyaušriu žiūrėjau į ją miegančią. Man patiko, kad ji guli manojoje lovos pusėje, buvau laimingas, kad ji tiek mažai težino apie mano ankstesnį gyvenimą ir kad savaime nepasirinko Džinos pusės.

Pasidaviau snauduliui, žinodamas, kad mudu pradėjome ir kad tik mudviejų reikalas, kurioje lovos pusėje kuriam miegoti.

Ir tada ji ėmė klykti.

Tai buvo tik Patas.

Greičiausiai suerzintas girtuoklių, besibaigiant šeštadienio nakčiai svyruojančių namo, jis išsirito iš lovelės ir įsiropštė į manąją, kaip reikiant nepabudęs. Nepabudo ir tada, kai užmetė koją Sidei ant liemens, ir ši staigiai atsisėdo, tarsi kas būtų išdaužęs langą.

Ji atsigręžė į mane delnais užsidengusi veidą.

— O Viešpatie... Pamaniau... Nežinau, ką pamaniau. Matau tave. O jaučiu dar kažką.

Ramindamas apglėbiau ją per pečius. Patas miegojo jos lovos pusėje: burnytė pražiota, rankos virš galvos, glotnus apvalus veidelis nugręžtas nuo mūsų, o viena koja vis dar užmesta ant Sidės.

— Viskas gerai, viskas gerai, — ištarė ji ir atsargiai nukėlė Pato koją. Perlipo per mane ir pakilo iš lovos. Iš jos balso anaiptol neatrodė, kad viskas gerai.

Pamaniau, kad ji nuėjo į vonią. Tačiau kai po penkių minučių negrįžo, atsikėliau jos ieškoti. Sidė sėdėjo virtuvėje prie stalo. Buvo apsivilkusi mano marškinius, kuriuos, matyt, rado skalbinių dėžėje.

Prisėdau greta, suėmiau jos rankas. Pabučiavau. Švelniai, nepraverdamas lūpų. Man patiko ją bučiuoti įvairiais būdais.

— Atsiprašau, kad jis tave išgąsdino, — tariau. — Jis kartais taip daro. Turiu omeny, įsilipa į mano lovą. Reikėjo tave perspėti.

— Viskas gerai.

— Tikrai?