Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Ji papurtė galvą.

— Ne visai.

— Klausyk, aš labai atsiprašau, kad jis tave taip išgąsdino. Pasistengsiu, kad daugiau taip nenutiktų. Įtaisysiu durų užraktą. Arba pririšiu jį. Arba...

— Aš ne dėl Pato. Dėl mūsų.

— Ką tai reiškia?

— Juk mudu dar taip niekad normaliai ir nesikalbėjome, ar ne?

— Kalbėjomės. Papasakojau tau apie Džina. Tu papasakojai apie tą gražuolį ir jo mergytes. Tą, kuris nebuvo Retas Batleris. Mudu daug kalbėjomės. Išsipasakojom visas liūdnas istorijas.

— Tai praeitis. Noriu pasakyti, kad mudu nesikalbėjome apie tai, kas yra dabar. Mes nežinome, ko nori kitas. Tu man patinki, Hari. Tu juokingas ir mielas. Gražiai elgiesi su savo berniuku. Bet aš nežinau, ko tu tikiesi iš manęs.

— Nieko nesitikiu.

— Netiesa. Aišku, kad tikiesi. Kaip ir aš. Kaip ir bet kas kitas, kai ima miegoti drauge arba laikytis už rankų gražiuose pastatuose, svajoti prie kavos puodelio ir taip toliau. Kiekvienas ko nors tikisi. Bet nesu tikra, ar tikisi to paties.

— Kaip tai?

— Na... Ar tu nori vaikų?

— Viešpatie. Mudu drauge praleidome tik vieną naktį.

— Oi, baik. Širdyje žinai, Hari, ar nori dar vaikų, ar ne. Nebūtinai su manimi. Su bet kuo.

Pasižiūrėjau į ją. Kaip tik daug apie tai mąsčiau.

— Noriu vaikų, jei žmogus, su kuriuo jų turėčiau, gyventų su manimi iki gyvenimo pabaigos. Tinka?

— Bet niekas negali garantuoti, kad drauge gyvens amžinai.

— Ką gi, bet aš to norėčiau. Nenoriu viso to išgyventi dar kartą. Nenoriu matyti viso to skausmo ir nusivylimo, užkraunamo nekaltam mažyliui, kuris to visai neprašė ir nenusipelnė. Man nepatiko, kad Patui teko visa tai ištverti, ir neketinu dar kartą viso to patirti, aišku? Ir nenoriu, kad tai patirtų joks mano vaikas.

— Skamba labai gražiai, — ištarė Sidė. — Bet iš tiesų nėra gražu. Tai tik tavo apsidraudimas. Tu nori vaikų, bet nori jų tik tuo atveju, jei tau garantuojama laiminga pabaiga. Tik Voltas Disnėjus gali tau garantuoti laimingą pabaigą, Hari. Ir pats tai žinai. Niekas tau negali to garantuoti. Viskas tiesiog — nežinau — plaukia savaime.

Man nepatiko, kaip viskas klostosi. Man norėjosi bučiuotis. Norėjosi žiūrėti į ją miegančią. Norėjau, kad ji man parodytų gražių statinių, apie kuriuos nieko nežinojau. Ir valtį — juk mudu eisime pasiirstyti, ar ne?

— Hari, negali tiesiog imti ir nukreipti savo širdies į kitą moterį, kai subyra santuoka. Negalima taip elgtis, bent kiek nepamąsčius apie tai, ko tu nori. Apie tai, ko tu tikiesi. Nes jeigu nepamąstysi, po septynerių metų būsi lygiai toje pačioje vietoje, kur atsidūrei su Džina. Tu man patinki ir aš tau patinku. Tai šaunu. Bet to nepakanka. Turime būti tikri, kad norime tų pačių dalykų. Esame per seni žaisti.

— Mes nesame per seni, — nesutikau. — Niekam.

— Per seni žaisti, — pakartojo Sidė. — Kai turi vaiką, esi per senas žaisti.

Ką ji išmano apie vaikus?

— Man metas namo.

Ji atsistojo.

— O kaipgi ežeras?

— Ežeras gali palaukti. Dvidešimt ketvirtas skyrius

— Ten din-dan žmogutis, — pasakė Pegė.

Ji sėdėjo ant grindų įnikusi į keistą šeimyninį žaidimą „Žvaigždžių karų“ figūrėlėmis, kuriame Dartas Veideris ir princesė Lėja įsikūrė sau namus ant „Tūkstantmečio sakalo“ ir leido vakarus bandydami užmigdyti Harisoną Fordą.

Patas, ant ausų užsimaukšlinęs didžiules ausines, stovėjo ant sofos: vaitojo užvertęs akis ir lingavo į šonus pagal Salės juostelės ritmą.

— Atvažiuoja din-dan žmogutis, — pakartojo Pegė, nesikreipdama nė į vieną, ir paslaptingai šypsodamasi pakėlė galvą.

Iš pradžių nė nesuvokiau, apie ką ji čia. Paskui išgirdau tai, ką jos penkiametės ausytės išgirdo kur kas anksčiau negu mano, senio, kurstelėjusios ausys — iš kažkur ataidintį varpelių skimbčiojimą.

Nesigirdėjo niūraus bažnyčios varpų atkaklumo. Tas garsas buvo kažkoks švelnus, pigus ir netikėtas — veikiau kvietė, o ne liepė.

Aš, savaime suprantama, prisimenu tuos varpelius iš savo vaikystės, bet kažkodėl kiekvieną kartą nustembu, kad jie vis dar tilindžiuoja. Jis vis dar čia, vis dar suka ratus, vis dar ragina vaikus atidėti savo žaidimus, išbėgti į gatvę ir laimingus skruostelius išsiteplioti cukrumi ir pienu. Ledų pardavėjas.

— Din-dan žmogutis, — pasakė Pegė.

Apsimečiau, kad negirdžiu, ir nusigręžiau į savo popierius, paskleistus priešais mane ant žurnalinio staliuko. Pegės čia nė neturėjo būti. Šiandien nebuvo viena iš tų popiečių, kai parsivesdavau ją namo drauge su Patu. Buvo filmavimo išvakarės, ir man reikėjo įveikti filmavimo scenarijų. Tą padaryti būtų buvę kur kas lengviau, jei Patas su Pege nekudakuotų ant kilimo, neklausytų Salės juostelės su visomis tomis dainomis apie kales, gangsterius ir šautuvus. Pegė buvo mielas vaikas ir su ja niekados nebūdavo jokių bėdų. Bet tokią dieną man būtų buvę geriau, kad ant kilimo kudakuotų vienas Patas.

Pegė čia atsirado tik todėl, kad niekam tikusi kaip kaminas dūmijanti auklė neatėjo jos pasiimti iš mokyklos.

Kai atvažiavau pasiimti Pato, pamačiau juodu prie vartų susikibusius už rankų ir pakeltais sužavėtais snukeliais besišnekučiuojančius su panele Vaterhaus.

Apdovanojusi plačia šypsena, panelė Vaterhaus paliko mus ir nuėjo veikti to, ką pradinės mokyklos mokytojos veikia popiet, o mes likome laukti, kol minioje sukosės liesas, išblyškęs, dūmu aureolės apgaubtas Biankos veidas. Tačiau Bianka vis nesirodė.

Taigi visi trys susikibę už rankų laukėme prie mokyklos vartų. Aplinkui mus zujo jaunos mamytės ir rinkosi savo vaikus, o aš stovėjau šiame linksmame klegesyje bei automobilių dūmuose ir jaučiausi kaip koks raupsuotasis.

Šiapus mokyklos vartų buvo visokiausių jaunų motinų. Buvo mamyčių su Reindž Roveriais ir tais kaimo vietovei pritaikytais vaškuotais žaliais lietpalčiais. Buvo mamyčių, kurios kulkšnies grandinėlėmis būtų galėjusios pagauti autobusą. O per vidurį buvo visos tos jaunos mamytės, kurios turėjo pakankamai proto, kad ant pečių nesitatuiruotų savo partnerio vardo, tačiau kurios nebuvo tokios turtingos ar tokios kvailos, kad gabentų savo penkiametes atžalas vežėčiomis milžiniškais ratais ir su rėmu iš priekio.

Tačiau apsikarsčiusios kulkšnis grandinėlėmis ar pasidabinusios Alisos kaspinais, apsirėdžiusios Prada ar poliesteriu, šitos jaunos motinos turėjo vieną bendrą bruožą. Visos į mane žiūrėjo kaip į priešą.

Iš pradžių pamaniau, kad mane užpuolė paranoja. Vargu ar dar būtų reikėję aiškinti, kad mano santuoka subyrėjusi: vien būti čia vienam, visados be moters — nebent su savo motina, — buvo tas pats, kas nubrėžti mūsų sugriuvusios šeimos diagramą ir iškabinti ją ant mokyklos vartų. Tačiau šitos moterys mudviejų su Džina nė nepažinojo, tad kodėl jos turėjo manęs nemėgti? Nusprendžiau, kad po visų pastarųjų mėnesių permainų esu perdėm jautrus.

Bet laikas ėjo, dienos darėsi trumpesnės ir tamsesnės, ir aš ėmiau suvokti, kad tai ne paranoja. Jaunos mamos su manimi nesikalbėjo. Jos vengė mano žvilgsnio. Jos iš tiesų nenorėjo manęs pažinti. Iš pradžių bandžiau užmegzti su jomis pokalbį, bet jos elgdavosi taip, tarsi siūlyčiau oralinį seksą. Taigi po kurio laiko lioviausi.

Visoms toms saldžiai viena kitai besišypsančioms mamytėms tikrai būtų buvę geriau, jei manęs čia nebūtų. Priėjau iki to, kad stengdavausi prie mokyklos vartų atsirasti kaip tik tuo momentu, kai paleidžiami vaikai. Nes nepakenčiama buvo stovėti drauge su tomis jaunomis motinomis. Ir joms buvo nepakenčiama būti su manimi.