Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Jie susirinko tikėdamiesi atsakančiai pasijuokti, o dabar pamatė, kad iš jų tikimasi, jog ims ginti savo prietarus. Jie jautėsi apgauti, jiems buvo nesmagu. Su ta problema teks susidurti per visas Eimono laidas. Mano galva, vienintelė išeitis buvo juos kaip reikiant pagirdyti.

Per pirmąjį gamybinį susirinkimą po bandomojo filmavimo liepiau atkimšti keletą butelių bei skardinių ir pavaišinti publiką, kol ši laukia prie durų į studiją. Visi sužiuro į mane kaip į kokį genijų.

Štai kuo man patinka televizija. Patari atkimšti keletą skardinių alaus, ir jie elgiasi taip, tarsi būtum ištapęs Siksto koplyčią.

— Taigi čia geresnis darbas negu anas, bet mokės jie tau mažiau, — pasakė mano tėvas. — Kaip čia taip išeina?

— Nes aš dirbsiu ne visą savaitę, — pakartojau dar kartą.

Sodelyje neva spardėme kamuolį su Patu, bet šis paspruko į tolimiausią kampą su savo šviesos kardu ir svajonėmis, kaip nugalėti tarpgalaktinį blogį. Taigi likau su dviem pensininkais rudeniškoje saulutėje spardyti plastikinį kamuolį.

Vėso, bet vidun eiti nesinorėjo. Buvo vėlyvas rugsėjis. Metai ėjo į pabaigą. Nedaug bebus tokių sekmadienio popiečių.

— Jei tai iš tiesų geresnis darbas, jie turėtų pakloti gražaus pinigo, — pareiškė tėtis, didysis tarptautinio masto verslininkas, ir švelniai pėdos šonu paspyrė kamuolį žmonai. — Visos tos TV kompanijos — ne skurdžiai.

— Ne tos, kurioms dirba Haris, — paprieštaravo mama, manydama, kad taip parodo ištikimybę, ir kambarine šlepete prispaudė kamuolį.

— Nueinu į kelis gamybinius susirinkimus ir būnu ten, kai filmuojama laida, — aiškinau. — Ir viskas. Nesėdžiu visą dieną biure, ir ne kasdien. Neatiduodu jiems viso savo gyvenimo. Tiesiog nueinu porą kartų per savaitę, pavaidinu didelį asą, pakomanduoju visiems aplinkui ir pažeriu puikių idėjų. Tada einu namo.

— Namo pas Patą, — pasakė mama ir pasiuntė kamuolį man. — Pas tavo anūką.

— Aš žinau, kas mano anūkas, — irztelėjo tėtis.

— Kai kurie žmonės vadovauja daugybei laidų, — aiškinau. — Bet aš ketinu imtis tik šitos. Aš paskaičiavau. Uždirbsiu mažiau negu anksčiau, bet mudviem pakaks.

— Šitaip jis apmokės sąskaitas ir bus namie, kai Patas grįžta iš mokyklos, — dėstė mama.

Tėčio neįtikinome.

Jis norėjo, kad turėčiau viską, ką siūlo gyvenimas — karjerą ir vaikų, šeimą ir algą, laimingą širdį ir storą čekių knygutę. Norėjo, kad visa tai turėčiau. Bet niekam nepavyksta išlįsti sausam ir turėti viską.

— Bobis Čarltonas, — pasakė ir atsivedėjęs spyrė. Kamuolys nuskriejo į rožių krūmą. — Kiaulė! Paimsiu.

Mudu su mama žiūrėjome, kaip jis žingsniuoja į sodo galą kamuolio. Tėtušis nepraleido progos apkabinti Patą ir paklausti, ką šis veikia. Patas, glotnų apvalų veidelį pakėlęs į senelį, guviai sučiauškėjo, ir mano tėtušis neapsakomai švelniai nusišypsojo.

— Kaip jis? — paklausiau mamos. — Anądien parke kažkas buvo užėję.

— Gaudė orą, ar ne? — pasitikslino, neatitraukdama akių nuo tėčio. Ir nenustebo.

— Taip. Gaudė orą.

— Bandau įkalbėti, kad nueitų pas gydytoją. Arba šundaktarį, kaip vadina tavo tėtis.

Tirštėjančioje prieblandoje nusišypsojome vienas kitam.

— Turbūt jis paskutinis visame pasaulyje dar vadina gydytojus šundaktariais, — pasakiau.

— Neisiu aš pas jokį šundaktarį, — ištarė mama. Puikiai pamėgdžiojo blogai nusiteikusio tėvo užsispyrimą. — Nenoriu, kad kokie mėsininkai mane darinėtų.

Mudu garsiai nusijuokėme. Mielas buvo jo senamadiškas nepasitikėjimas bet kuo, kas turi bent kokios valdžios — nuo eilinio eismo inspektoriaus iki labiausiai gerbiamų medikų profesijos atstovų. Abiem mums buvo gera, kad tėvas lygiai toks pats kaip ir visada, nors ir kirbėjo nerimas, kad galbūt taip ir nebėra.

Jis grįžo drauge su anūku nešinas kamuoliu ir paklausė, iš ko čia taip juokiamės.

— Iš tavęs, — atsakė mama, paėmė jį už rankos ir mes visi drauge suėjome į mano tėvų namus.

Nenorėjau visko. Aš tenorėjau dar vienos galimybės. Dar vienos bendro gyvenimo galimybės, gyvenimo be duženų ir aštrių kraštų. Norėjau dar kartą pabandyti būti laimingas.

Man nerūpėjo, kada Džina grįš iš Tokijo. Su Patu jaučiausi laimingas. Ir man nesinorėjo svaiginančios karjeros. Darbo man reikėjo tam, kad galėčiau apmokėti mokesčius.

Bet aš nebuvau pasirengęs pasenti ir tapti kietaširdžiu, nekenčiančiu moterų ir viso pasaulio už tai, kas man nutiko. Nenorėjau būti storas plikas keturiasdešimtmetis bambeklis, negyvai užknisantis savo paauglį sūnų zirzimu apie tai, kiek daug dėl jo paaukojo. Man dar norėjosi gyventi. Norėjosi dar vienos galimybės gyventi teisingai. Štai ko man norėjosi. Lyg ir ne per daug prašiau. Tik dar vienos galimybės.

Kitą dieną pas mus užsuko Džinos tėtis drauge su savo dukterimi Sale, paniurėle paaugle nuo sofos, vienu iš daugybės vaikų, kuriuos Glenas pradėjo ir pametė keliaudamas po sekso ganyklas. Ir man atėjo į galvą, kad šlykštų šiuolaikinį pasaulį ir sujaukia visi tie dar vienos galimybės norintys žmonės. Dvidešimt trečias skyrius

Glenas vilkėjo savo žieminiais apdarais — aptriušusį vilnonį apsiaustą ant blizgančios mėlynos liemenės, iš po kurios matėsi liesa apžėlusi krūtinė. Kelnės buvo tokios aptemptos, kad jo kauburėlis atrodė kaip tikras kalnas. Jis buvo taip beviltiškai senamadiškas, kad vėl ėmė atrodyti stilingai.

— Sveiks, Hari, — pasisveikino kažkokiu valdžią-žmonėms rankos spustelėjimu, kuris prieš trisdešimt metų turbūt būtų reiškęs, kad prasideda revoliucija. — Kaip laikais? Ar mažius namie? Viskas gerai? Puiku, puiku.

Buvo laikas, kai norėjau, kad manasis tėtušis būtų panašus į Džinos tėtį. Tada norėjau, kad mano tėvas jaunas puikuotųsi spalvotuose žurnaluose, kad kartą ar porą pačioje aštuntojo dešimtmečio pradžioje jo besišypsantis veidas būtų pasirodęs ant Top of the Pops viršelio ir kad jam būtų rūpėję kiek daugiau nei vien rožių krūmai sodo gale. Bet dabar, užmetus akį į suvytusius Gleno kiaušius, išsišovusius per aptemptas kelnes, tas laikas atrodė labai seniai praėjęs.

Jauniausia Gleno duktė slėpėsi jam už nugaros. Iš pradžių pamaniau, kad Salė blogai nusiteikusi. Ji įžengė niūri, vengė mano žvilgsnio ir nudelbusi akis labai susidomėjo kilimu. Šiurkštūs rudi plaukai, ilgesni, negu mačiau anąkart, užkritę ant blyškaus veido, tarsi mergiotė būtų norėjusi už jų pasislėpti nuo viso pasaulio. Tačiau ji nebuvo blogai nusiteikusi. Jai buvo penkiolika. Štai kur visa bėda.

Nusivedžiau juodu į virtuvę. Visai nenudžiugau, kad šitie du Džinos pasaulio žmonės nukrito kaip iš giedro dangaus. Svarsčiau, ar greitai kažin pavyks jų atsikratyti. Bet atlyžau, kai Salės veidas nušvito, tikrai nušvito, pasirodžius Patui su Pege. Gal vis dėlto ji žmogiška būtybė.

— Labas, Patai! — šypsojosi Salė. — Kaip gyveni?

— Gerai, — atsakė Patas, niekuo neparodydamas, kad prisimena šitą savo mamos netikrą seserį. Kas ji jam? Pusiau teta? Antros eilės pusseserė? Šiais laikais atsiranda giminaičių, kuriems nė pavadinimų nesugalvota.

— Atnešiau tau juostelę. — Salė ėmė raustis po savo kuprinę ir pagaliau ištraukė kasetę be dėžutės. — Juk mėgsti muziką?

Patas abejingai dėbsojo į kasetę. Kiek man buvo žinoma, vienintelė muzika, kuri jam patiko, buvo iš „Žvaigždžių karų“.

— Juk jis mėgsta muziką? — paklausė ji manęs.

— Labai, — pasakiau. — Patai, ką reikia pasakyti?