Džina juokėsi su Patu. Ji plojo, o jis šoko ką tik savo sukurtą šokį: keistais mažais šuoliukais sukosi ratu. Ričardas šoko lėtą šokį su viena pamerge. Mano mama valso žingsniu sukosi su pastoriumi.
Salė, dabar jau visai apvalutė, ironiškai krypavo į šalis. Jai atrodė juokinga, kad girdėdami šitą muziką seni žmonės vėl jaučiasi jauni.
Ir Glenas užsimerkęs maskatavo rankomis, tarsi įsiaudrinęs jaunuolis Vudstoko purvynuose. Staiga paaiškėjo, kad vakarėlis — puikus. Nes Glenas šoko lygiai taip pat kaip Eimonas.
Tačiau Sidės su Pege nesimatė.
Kai Martis paleido Siobanę norėdamas atsikvėpti, paliečiau jos ranką ir pabandžiau perrėkti Džordžą Maiklą:
— Siobane, kur Sidė?
— Išėjo anksčiau, kad spėtų į lėktuvą. Jos grįžta į Ameriką.
— Kuriam laikui?
— Visam. Ar ji tau nesakė?
Palikau MGF asfaltuotame autostrados kelkraštyje kažkur į vakarus nuo žalio priemiesčio, nutįsusio nuo Osterli parko. Po kelių dienų pabandžiau atrasti tą vietą telefonų knygoje, tačiau neradau, nes ji jau buvo už miesto ribų. Tarsi būčiau mašiną pametęs pasaulio gale. O gal pradžioje.
Buvo aišku, kad automobiliu nespėsiu. Kelias į Hitrou buvo aklinai užkimštas. Tačiau kas kelias sekundes man virš galvos aukštyn į dangų nuriaumodavo po reaktyvinį lėktuvą, dydžiu panašų į tarpžemyninį lainerį. Nieko gero. Iš MGF jokios naudos.
Išlipau iš mašinos. Susivokiau, jog nežinau, kuria oro linija jos išskrenda. „Virgin Atlantic“ kilo iš trečiojo terminalo, o „British Airways“ iš ketvirtojo. Į abu nulėkti nebebuvo laiko. Tai į kurį gi? Ar rinktis Ričardą Brensoną, ar populiariausią pasaulio oro liniją?
Pasileidau palei autostradą. Į virš galvos plytintį mėlyną dangų staugdami kilo lėktuvai, plevėsavo mano šventinio frako skvernai.
Pagaliau tapo nebesvarbu, kuriuo skrydžiu jos turėjo išskristi. Kol nusikapsčiau iki išvykimo salės, visi tos dienos lėktuvai į Ameriką jau buvo išskridę.
Žmonių retėjo. Iškeliaujantieji jau buvo ore. Išlydėjusieji traukė namo. Prie tarptautinių išvykimo vartų visas permirkęs prakaitu nukoriau galvą ir atsidusau. Pavėlavau.
Staiga ant žemės pamačiau ją — lėlę purpuriniu švarkeliu. Disko Keną. Pakėliau jį. Buvo išsitepęs savo sidabrines kelnes. Ir pametęs antrą batuką.
Ir tada priešais išvydau Sidę ir Pegę. Rankose jos tebelaikė įlaipinimo bilietus, prie kojų stovėjo lagaminai. Abi tebevilkėjo tomis pačiomis šventinėmis suknelėmis.
— Puiki kalba, — pasakė Sidė.
— Ar nemanai, kad reikėjo šiek tiek tradiciškesnės? Ar nemanai, kad reikėjo — žinai, — pasakyti porą juokelių apie jaunikį ir avį?
— Ne, viskas buvo gerai.
— Jūs nespėjote į savo lėktuvą.
— Mes į jį neįlipome.
Netikėdamas papurčiau galvą:
— Tu?
— Taip bus geriau, — pasakė ji.
Pegė pasiėmė iš manęs Disko Keną ir pakėlė akytes į Sidę, tarsi klausdama, kas bus toliau.
Ankstyvą pavakarę juodas automobilis lėtai stūmėsi atgal į miestą. Sidė paskendusi savo mintyse žvelgė į pirmąjį bokštų masyvą palei Vestvėjų, o Pegė miegojo mano glėbyje.
Kartais šitas vaikas atrodydavo labai suaugęs, santūrus ir pasitikintis savimi. Tačiau va šitaip man ant kelių, su man prie krūtinės priglausta galvele, ji buvo tarsi besvorė. Kaip kūdikis, kuriam visas gyvenimas dar prieš akis, gyvenimas, kuris dar turės įgauti savo kontūrus.
Ji sukrutėjo per miegus, išgirdusi ledų pardavėjo varpelį, klaidžiojantį kažkur begalinėse vakarų Londono gatvėse. Iškalbingiau už paukščių giesmes ir žiedų pumpurus šitai liudijo apie tai, kad šaltos ir tamsios dienos pagaliau baigiasi. Greitai bus pavasaris, nes kažkur jau klaidžioja din-dan žmogutis.
Iš užpakalinės juodo automobilio sėdynės negalėjau tiksliai nustatyti, kurioje iš šitų tylių, įvairiomis kryptimis tįstančių priemiesčio gatvelių din-dan žmogutis važiuoja. Tačiau jo varpelių tilindžiavimas skambėjo man kaip vaikystės prisiminimas arba vestuvių varpų svaja.