Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Jokių jo vaikystės ar kūdikystės nuotraukų. Žinojau, kad taip yra dėl to, jog jie gyveno neturtingai ir neturėjo fotoaparato, tačiau vis vien atrodė, kad jo gyvenimas prasidėjo tik nuo mūsų mažytės šeimos.

Atvežė gėlių. Mudu su Patu nuėjome į mano tėvų kambarį priešakinėje namo dalyje ir pro langą žiūrėjome, kaip gėlininkas jas iškrauna iš savo furgono. Neilgai trukus į celofaną suvyniotos puokštės nugulė visą veją, ir aš prisiminiau princesę Dianą ir gėlių jūrą, pakilusią iki pat juodų karališkųjų rūmų baliustradų. Gėlininkui čia tebuvo eilinis darbas, pirmasis šią dieną, tačiau jis buvo nuoširdžiai susijaudinęs.

— Gaila, kad nepažinojau šito žmogaus, — išgirdau jį sakant mano mamai ir supratau, kad jam tikrai gaila.

Kai į bažnyčią įnešė karstą, mes juokėmės. Juokas buvo desperatiškas, toks juokas, už kurio laukia ašaros, kurioms, baisu, nebus galo, jei tik duosi joms valią. Bet vis dėlto juokas.

Sekėme paskui į senąją bažnyčią nešamą karstą — mano mama, mano sūnus ir aš. Tačiau keturi nešėjai prie įėjimo kažkodėl stabtelėjo. Nors mama ėjo tarp manęs ir Pato, nors buvome ją apglėbę, mama, nudelbusi akis į žemę, vis vien žengė pirmyn. Sustojo tik tada, kai galva trinktelėjo į savo vyro karsto galą. Susiėmusi už kaktos loštelėjo atgal, pasižiūrėjo į kraują ant savo pirštų, tada į mane, ir mudu abu garsiai nusijuokėme. Abu išgirdome jo balsą, seno londoniečio balsą, kupiną pavargusio švelnumo: „Moteriške, ką tu darai?“

Paskui įžengėme į bažnyčios vėsą, ir tai buvo tarsi sapnas, sapnas, kuriame visi, kuriuos kada pažinojai — giminės, šeimos draugai, dabartiniai ir anų laikų kaimynai, vyrai su Karališkojo karinio jūrų laivyno komandosų būrio raiščiais, susitikę paauglystėje, o dabar sulaukę septyniasdešimties, — paskutinį kartą susirinko draugėn. Eilių eilės. Kai kas pasirodžius mano tėvo karstui pradėjo verkti.

Mes trise susėdome priekiniame klaupte. Kadaise „trise“ reiškė mano tėvus ir mane. Dabar tai mano motina, mano sūnus ir aš. Jiedu sėdėjo nuleidę galvas, įbedę eikis į akmenines grindis, juokas nuslopo, o aš žiūrėjau į pastorių, pradėjusį cituoti iš Izaijo knygos: „Jie perkals savo kardus į noragus, savo ietis į pjautuvus: tauta nebepakeis kardo prieš tautą, ir jie daugiau nebepažins karo“.

Pamokslas buvo apie gerą kareivį, tapusį taikos žmogumi, — karį, išmokusį būti mylinčiu vyru, geru tėvu, patikimu kaimynu. Sakyčiau, jis gerokai paplušėjo prie savo kalbos, pasikalbėjo su mano motina, mano dėdėmis ir su kaimyne tetule Etele, kuri iš tiesų man jokia teta. Tačiau pastorius nepažinojo mano tėvo ir niekaip nebūtų galėjęs papasakoti apie jį ir jo gyvenimą.

Tik tada, kai pilnutėlėje bažnyčioje nuaidėjo motinos parinktos senos dainos melodija, man suspaudė širdį ir aš pajutau visą netekties sunkumą.

Labiau už giesmes ir pamokslą, labiau už geranoriškas banalybes, labiau už visų jį pažinojusių žmonių veidus mane sujaudino sena daina. Sinatros balsas, labai jaunas, labai skambus, be vėlesnių metų pasipūtimo ir cinizmo. Jis pakilo ir pasklido po visą seną bažnytėlę.

Mano mama nė nepajudėjo, tik pajutau, kaip tvirčiau įsikibo į Patą, tarsi bijotų, kad tuoj bus nublokšta į kitą vietą ir kitą laiką, kur nors į vienišą ateitį, kur galės miegoti tik plieskiant miegamojo šviesoms, arba kur nors į prarastą nebesusigrąžinamą praeitį.

Kada nors,

Kai širdį spaus liūdesys,

Kai pasaulį stingdys šaltis,

Mane sušildys

Vien prisiminimas apie tave,

Tokią kaip šiąnakt.

Ir man rodėsi, kad girdžiu, kaip tėvas reiškia nepasitenkinimą dėl tokio pasirinkimo, kaip jis stebisi šia moterimi, su kuria nugyveno savo gyvenimą ir kuri taip ir nesiliovė jo stebinti.

„Tik ne ankstyvąjį Sinatrą, moteriške! Ne tą saldų vaikišką skydaliojimą, kurį jis įrašė Kolumbijai. Jei jau sugalvojai rinktis Sinatrą, tai imk ką nors iš šeštojo dešimtmečio, iš Kapitolijaus albumų — „One for my Baby“, „Angel Eyes“, „In the Wee Small Hours of the Morning“ — kurią nors iš klubų dainų. Bet tik ne ankstyvąjį skydaliojimą! O kuo tau blogas Dinas Martinas? Man visados labiau patiko senis Dinas“.

Tas tiesa. Mano tėvas labiausiai mėgo Diną Martiną. Sinatra, jam patiko ne taip, jis mano tėtušiui buvo kiek per romantiškas. Kur kas labiau prie širdies tėčiui buvo šiurkštesnis Dinas Martinas. Betgi dainą rinkosi ne tėvas. Dainą rinkosi mama. Daina išreiškė ne tai, kaip tėvas regėjo save. Ji išreiškė tai, kaip jį regėjo, jį pažinojo, jį mylėjo ji pati.

Kokia tu graži!

Šypsenos šiluma.

Skruosto švelnumas —

Man belieka

Mylėti tave

Tokią kaip šiąnakt.

Laidotuvių biuro vyrai išnešė tėvo karstą iš bažnyčios — atsargiai atsargiai — ir patraukė į kapines šventoriuje, o mes, apsvaigę nuo mirties ritualų, nusekėme jiems iš paskos iki paskutinio kapo nuožulniame antkapių lauke.

Ilgos paminklų eilės gale žiojėjo kapo duobė. Kada nors, po daugybės metų, po daugybės kitų laidotuvių bus sunku atrasti mano tėvo amžinojo poilsio vietą, nes ji atsidurs pačiame antkapių miško viduryje, jo paminklas bus vienas iš daugelio.

Bet ne dabar. Ne šiandien. Šiandien mano tėvas — paskutinis atvykėlis į šią amžinybės vietą. Šiandien jo kapą surasti lengva.

Štai jo antkapis. Naujutėlaitėje baltoje plokštėje juodomis spindinčiomis raidėmis iškaltas įrašas ir palikta vietos kitam įrašui — jo žmonos, mano motinos, Pato senelės, vardui.

PATRIKAS VILJAMAS ROBERTAS SILVERIS, APDOVANOTAS MEDALIU „UŽ PASIAUKOJAMĄ TARNYBĄ“, parašyta akmenyje. Tų laikų vardas, kai paprastos šeimos duodavo savo vaikams tiek vardų, kiek tik įstengdavo prisiminti, tiek vardų, kiek jie pajėgdavo panešti. Žemiau — gimimo bei mirties datos ir MYLIMAS VYRAS, TĖVAS IR SENELIS.

Kalbėjo pastorius — pelenai į pelenus, dulkė į dulkes, ateik, mano Tėvo palaimintas vaike, priimk karalystę, paruoštą tau nuo pasaulio pradžios, — bet man ausyse skambėjo vienos senos dainos nuotrupa su prašymu niekada niekada nesikeisti.

Stovėjome prie duobės krašto priešais laidotuvininkų minią. Kai kurių nepažinojau. Kai kuriuos pažinojau visą gyvenimą. Bet man pažįstami veidai buvo pasikeitę: mano atminty gyvi buvo besijuokiantys dėdės ir gražios pusamžės tetos tais puikiais naujų mašinų, ryškių drabužių ir vasarų pajūry laikais. Jie augino vaikus, o gal vaikai jau buvo užaugę.

Dabar tie pažįstami veidai buvo senesni, negu tikėjausi, jų, keturiasdešimtmečių, penkiasdešimtmečių, pasitikėjimas savimi su metais kažkaip apsiblausė. Jie susirinko laidoti mano tėvo, pirmojo iš jų kartos, ir jų pačių mirtys staiga pasidarė visiškai realios. Jie raudojo jo, o drauge savęs.

Tolumoje mačiau laukus, po kuriuos basčiausi vaikystėje, viduržiemy tamsiai rudus, stačiakampius kaip sporto aikštės, įrėmintus prakauliais nuogais medžiais.

Kažin ar vaikai dar žaidžia tuose kupstuotuose dirvonuose? Kažkaip nesitiki. Bet aš prisiminiau kiekvieną žvilgantį šaltinį, kiekvieną dumbliną griovį, kiekvieną užsistovėjusį tvenkinį tankioje giraitėje ir visus ūkininkus, vejančius mus lauk, mane ir mano draugus, tuos priemiesčio gyvenimą gyvenančius miesto vaikus.

Iš čia nesimatė nė užuominos apie kažkur jau visai netoli esančius gyvenamųjų namų kvartalus ir prekybos centrus. Iš čia matei tik laukus. Čia jauteisi kaip tikrame kaime.