Тони Парсонс: Vyras ir vaikas

— Ir aš. Nuveikim ką nors gera šį savaitgalį. Bet dabar mūsų laukia darbas, ar ne?

— Mes — pabroliukai.

— Tu gal ir pabroliukas. O aš esu vyriausiasis pabrolys. Eime į tuoktuves?

Jis gūžtelėjo petukais ir išsišiepė.

Mano gražusis berniukas.

Įžengėme į bažnyčią. Dvelkė lelijomis ir vėsa, tvyrojo prietema, tik pro senovinius langus smigo medaus geltonumo šviesos strėlės. Patas, naujų batukų kulniukais kaukšėdamas į akmenines grindis, pasileido priešaky manęs.

Ir bežiūrint, kaip jis bėga prie altoriaus, kur mūsų laukė Martis, mane vienu metu nudiegė ir saldi laimė, ir gilus liūdesys.

Nežinau. Toks jausmas, tarsi jis jau būtų visiškai subrendęs žmogus.

Pastorius buvo aukštas, jaunas ir nervingas, vienas iš tų centrinės Anglijos grafysčių saldžių frantų, kuriuos anglikonų bažnyčia siunčia į senos apleistos miesto dalies bokštus. Kol kalbėjo apie Paskutiniojo teismo dieną, kai paaiškės visų širdžių paslaptys, jo Adomo obuolys šokčiojo aukštyn žemyn.

Jis žiūrėjo į Martį, tiesiog gręžė jį savo žvilgsniu ir klausinėjo taip, tarsi tikrai tikėtųsi išgirsti nuoširdų atsakymą: „Ar mylėsi ją, ar guosi, ar gerbsi ir neapleisi sergančios ir sveikos, ar, atsižadėjęs visų kitų, būsi jai ištikimas, kol mirtis jus išskirs?“

O aš mąsčiau apie Martį ir begalę jo proginių susiporavimų, kurie visi baigdavosi sulig sekmadienio laikraščiais, kai moterys, kurias jis mikliai išdulkindavo ir beveik taip pat mikliai pamesdavo, suvokdavo, kad permiegoti su juo — tai dar nereiškia pasilypėti ant pirmojo karjeros laiptelio reklamos versle.

Pasižiūrėjau į Siobanę, stovinčią greta savo tėvo. Jos blyškus airiškas veidas už visų tų šydų atrodė visiškai abejingas, ir aš — nors tam čia buvo ne vieta ir ne laikas, — norom nenorom pagalvojau apie jos silpnybę vedusiems vyrams ir pavojingiems draugužiams, prisirakinantiems prie medžių. Bet visa tai šiandien atrodė lyg ir nebesvarbu. Nei kandžios buvusios meilužės, liežuviais plakančios Martį, nei visos tos žmonos, pagaliau nugrūdusios Siobanę į skaudų antrąjį planą. Visa tai jau praeityje.

Šiandien abudu atrodė atpirkę visas nuodėmes, atgimę šitais meilės ir atsidavimo pažadais, duodantys ištikimybės įžadus — nors guldau galvą, Martis žalio supratimo neturi nei kas yra ištikimybė, nei kaip ją gedima žadėti. Abiem jiems pajutau nenusakomą meilę.

Ir neberadau savy nė kruopelės cinizmo. Nes to ir norėjau. Tai buvo viskas, ko norėjau. Mylėti ir saugoti.

Grįžtelėjęs paslapčia nužvelgiau svečius. Sidė iš po savo skrybėlaitės krašto žiūrėjo į pastorių. Vos įžiūrėjau Pegės viršugalvį. Žvilgsnis susidūrė su Pato akimis, tas nusišypsojo, ir aš vėl pamaniau, koks šaunus šitas vaikas. Mirktelėjau jam ir vėl nusigręžiau į pastorių, linkintį tobulos meilės ir ramybės.

Kol pastorius klausinėjo, kas jam priklausė, norom nenorom kai ko paklausiau ir savęs. Pavyzdžiui, ar tikrai atnešiu ką nors gera į Pegės gyvenimą? Ir ar tikrai manau, kad galiu tinkamai auginti tą mergytę, nors gerai žinau, kad mudviejų niekada nesies kraujo ryšiai? Ar tikrai įstengsiu užauginti kito vyro vaiką? O kaip Sidė? Ar sugebėsime būti drauge ilgiau nei, įprastus penkerius, šešerius ar septynerius metus? Ar sugebėsime mylėti ir globoti vienas kitą, kol mirtis mus išskirs? Ar vienas iš mudviejų — greičiausiai aš, — galų gale nueis klystkeliais? Ar tikrai tikiu, kad mudviejų meilė tokia didelė ir stipri, jog išliks šiame bjauriame šiuolaikiniame pasaulyje? Na, tai ar tikiu? Ar tikiu? Ar tikiu?

— Taip, — pasakiau balsu, ir pirmą kartą net ir Martis pasižiūrėjo į mane taip, tarsi būčiau visiškai trenktas.

Sidabriniu šaukšteliu paskambinau į šampano taurę ir atsistojau sakyti vyriausiojo pabrolio kalbos.

Visi tie giminaičiai, draugai, kolegos, patenkinti po vestuvinių pusryčių ir pasirengę pasilinksminti, sužiuro į mane, o aš nuleidau akis į savo užrašus.

Ten daugiausia buvo Eimono ant atvirukų pakeverzoti juokeliai. Dabar jie atrodė nei į tvorą, nei mietą.

Įkvėpiau ir pradėjau.

— Vienas iš didžiųjų mąstytojų yra pasakęs: „Plauki drauge su metais, ir gyvenimas atrodo nuobodus, bet paskui pasirodo nepažįstamasis. Jo vardas meilė“. — Dramatiškai patylėjau. — Platonas? Vitgenšteinas? Dekartas? Ne, Nensė Sinatra. Ir senutė Nensė visiškai teisi. Gyvenimas be to nepažįstamojo nuobodus, tuščias. Tiesą sakant, kai apie tai galvoji, yra dar blogiau.

Jie nesuprato, kokį šūdą aš čia malu. Turbūt nė pats nežinojau. Patryniau tvinkčiojančius smilkinius. Burna išdžiūvo. Gurkštelėjau vandens, bet nepadėjo.

— Yra dar blogiau, — sumurmėjau, stengdamasis susivokti, ką noriu pasakyti. Kažką apie tai, kaip svarbu, kad Martis ir Siobanė prisimintų, kaip jie jautėsi šiandien. Kažką apie tai, kad niekada nepamirštų.

Per žmonių pilną salę pažvelgiau į Sidę. Tikėjausi bent kokio padrąsinamojo ženklo, tačiau ji sėdėjo įbedusi akis į deserto likučius. Pegė su Patu laigė tarp stalų. Kažkas kostelėjo. Zirzė kažkieno kūdikis. Žmonės ėmė muistytis. Kažkam prireikė į tualetą. Skubiai užmečiau akį į savo užrašus.

— Palaukit, turiu čia neblogų minčių, — pasakiau. — Va viena: meilė prasideda tada, kai tuštumą tavo širdy užpildo jos rankos, ir baigiasi, kai sukiši savo rankas į jos tuštumą...

Keletas girtų dėdulių garsiai nusižvengė.

— Arba štai dar viena apie nepatyrusius jaunavedžius, kurie nuėjo pas gydytoją, kad tas parodytų, kaip atlikti meilės aktą.

Sukrizeno įkaušusi tetulė.

— Gydytojas pasimylėjo su moterimi ir paklausė jaunavedžio, ar tas turįs klausimų. Jaunavedys atsakė: „Taip: kaip dažnai turiu ją atvesti?“

Dabar jau pasigirdo juokas. Eimonas išdidžiai nusišypsojo. O aš jutau, kaip atvirukai slysta man iš drebančių pirštų. Man nebereikėjo užrašų. Aš negalėjau jais pasinaudoti.

— Bet iš tiesų aš noriu pasakyti, kad aš tikiuosi — aš žinau, — kad Siobanė ir Martis prisimins, jog gyvenimas be meilės — ne gyvenimas. Taip sakė Nensė Sinatra. Ir jeigu randi žmogų, kurį pamilsti, nebepaleisk jo. Taip sakau aš.

Kilstelėjau taurę į Marčio ir Siobanės sveikatą. Sidė žvilgtelėjo į mane, o paskui vėl pasislėpė po skrybėlaite.

— Ponios ir ponai, ponaičiai ir panelės, pakelkime taures už puikiąją porą.

Kai tik nulipau nuo scenos, mane tuoj nusičiupo Eimonas.

— Labai gerai, — pagyrė. — Bet kitą kartą mestelk porą juokelių apie jaunikį, dulkinantį avį.

Tik tada, kai užgrojo muzika, suvokiau, jog nesu jos matęs šokančios.

Neturėjau supratimo, ar ji puiki šokėja — kaip jos bendravardė, — ar visiška, bet vis dėlto žavi nemokša.

Nežinojau, ar ji grakščiai sukasi ir slysta šokio žingsniu, ar sutrikusi trypčioja mažais žingsneliais ir nežino, kur dėti rankas. Nežinojau, ar ji šoka kaip Sidė Karisė ar kaip Sydė Džeims. Bet žinojau, kad man vis tiek.

Man lygiai taip pat būtų buvę miela širdžiai, ar ji šoktų prastai, ar puikiai. Man tik norėjosi su ja pašokti.

Grojo „Wake me Up Before Go-go“, ir nuo tos senos dainos šokių aikštelę apėmė kažkokia pakvaišusi euforija.

Martis su Siobane trypė pavojingai pašėlusiu žingsniu, ir jaunikis, besistengdamas pakelti nuotaką, išraudo kaip vėžys. Eimonas stovėjo kaip įkastas ir mosikavo aplink save rankomis, tarsi koks smarkuolis Ibizoje, o ne pusgirtis bernelis Klakenvele. Mem rangėsi aplink jį, raukėsi ir vaipėsi — ir šokdamas vienintelį šokį, kokį mokėjo, atrodė nešvankiai.