Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Mano gražusis berniukas.

Mano gražusis berniukas.

Mano gražusis berniukas.

Džina nusivedė Patą į jo naująjį kambarį, o aš stovėjau vidury jų buto su dėže „Žvaigždžių karų“ žaislų rankose ir jaučiausi vienišas kaip niekada.

— Duok, padėsiu, — pasisiūlė Ričardas.

Padaviau dėžę ir jis ją pastatė ant stalo.

Nesmagiai vienas kitam nusišypsojome. Jis buvo kitoks, nei įsivaizdavau — kuklesnis, švelnesnis, žodžiu, ne akiplėša, kaip maniau.

— Džinai šiandien neeilinė diena, — pasakė jis.

— Visiems mums neeilinė, — atsakiau.

— Žinoma, — pritarė jis skubiai. — Bet Džina, — na, žinai, juk ji — Svarstyklės. Namai, šeima — tai jai svarbiausia.

— Tiesa.

Jis nebuvo visiškai toks, kokį įsivaizdavau. Bet tai, žinoma, nereiškė, kad jis ne mulkis.

— O Patas? Koks jo ženklas? — pasiteiravo jis.

— „Prašom sutvarkyti mano kambarį“, — atsakiau.

Džina atėjo iš Pato kambario ir nusišypsojo man.

— Ačiū, kad padėjai persikraustyti.

— Nėra už ką.

— Ačiū už viską, — pridūrė ji, ir menkutę akimirkos dalį pažinau mane mylėjusią Džiną. — Žinau, ką tai tau reiškia.

— Mylėti — reiškia žinoti, kada paleisti, — atsakiau.

Nemačiau, kad jis atvažiuoja. Išsukau savo MGF į pagrindinį kelią, tik staiga nuo manęs į šalį metėsi juodas automobilis: pašėlęs pypimas, degančios padangos ir iš pykčio persikreipęs vairuotojo veidas. Visų aplinkinių galvos pasisuko į idiotą sportiniame automobilyje su suplėšytu stogu.

Sustojau kelkraštyje. Sėdėjau giliai kvėpuodamas ir laukiau, kol bent kiek aprims širdis, o praretėjusios mašinos švilpė pro mane. Drebėjo rankos. Įsikirtau į vairą ir laikiausi, kol pabalo krumpliai ir drebulys pamažu praėjo.

Tada iš lėto pajudėjau namo. Važiavau itin atsargiai, nes suvokiau, kad mano protas vaikšto kitais keliais, kad jis nuklydo prie nespalvotos tėvo ir sūnaus nuotraukos, kadaise šmėkštelėjusios nuotraukų albume, prie nuotrupos iš kažkokios senos dainos apie svetimąjį rojuje.

— Klausyk, tėti, — ištariau garsiai. Man labai reikėjo pasikalbėti su savo tėtušiu. Man labai reikėjo sužinoti, ką jis mano. — Ar aš pasielgiau teisingai? Keturiasdešimtas skyrius

Išgirdome bažnyčios varpus dar jos nepamatę.

Didžiulis juodas Daimleris suktelėjo kairėn į Faringtono kelią, ir kol riedėjome ilgu siauru kanalu upės link, Marčiui ir Siobanei skambėjo varpai.

Dar kartą pasukome į kairę, į mažytį Klakenvelo skverelį, ir tada bažnyčia, rodos, užstojo visą platų mėlyną dangų.

Ant galinės limuzino sėdynės sėdintis Martis pašnairavo į svečius, prie bažnyčios durų besidalijančius gėlytėmis į atlapą, ir nesmagiai pasimuistė savo iškilmių frake.

— Gal apsukim dar porą kartų? — pasiūlė. — Gal tegu dar palaukia?

— Taip daro nuotaka, Marti. Tau nedera.

— O ar tikrai turi...

Iškėliau du auksinius žiedus.

Martis linktelėjo.

Nebeliko nieko kita.

Išlipome iš Daimlerio. Dabar varpeli skambėjo taip garsiai, jog galvoje nebeliko vietos mintims apie nieką kita. Ėmėme kopti akmeniniais bažnyčios laiptelis šypsodamiesi ir linkčiodami pažįstamiems ir net visai nepažįstamiems žmonėms, o Martis tai užsegdavo, tai atsisegdavo frako sagas. Maždaug ties laiptų viduriu Martis ant kažko užmynė, ir aš čiupau jį už rankos, kad nesukluptų.

Martis pakėlė devynių colių plastikinį vyriškį purpuriniu švarku, blizgančiomis sidabrinėmis kelnėmis ir baltais atlasiniais marškiniais. Jo pilvas buvo apjuostas plačia juosta — lyg papuoštas, lyg sutvarstytas. Buvo pametęs vieną baltą batelį.

— Ir kas gi čia toks, velniai rautų? — purkštelėjo Martis. — Maiklas Džeksonas?

— Ne Džeksonas, — paėmiau iš jo lėlę. — Čia Disko Kenas.

Pro vitražus plūstančių saulės spindulių fone bažnyčios suolų tarpueiliu atbėgo maža mergytė. Ji prilaikė skrybėlaitę — tokią pat geltoną kaip jos šventinė suknytė.

— Pege, — ištariau.

— Disko Kenas, — pasakė ji ir pasiėmė lėlę. — Aš jo ieškojau.

Čia buvo ir Sidė — žvelgė į mane iš po didelės juodos skrybėlaitės krašto. Skrybėlaitė buvo jai kiek per didelė. Galbūt nusipirko ją dar prieš nusikirpdama plaukus.

— Būsiu viduje, — pasakė Martis. — Ant altoriaus.

— Prie altoriaus, — pataisiau.

— Pats žinau, kur turiu būti, — atšovė jis.

— Sėkmės, — nusišypsojo jam Sidė.

Nusekėme jį akimis, o paskui ilgai ilgai žiūrėjome vienas į kitą.

— Nesitikėjau, kad čia būsi, — pasakiau.

— Aš — iš nuotakos pusės.

— Aišku. Siobanei tu labai patinki. Na... tai kaip einasi?

— Gerai. Gerai. Tikrai gerai. O kaip Patas?

— Dabar gyvena su Džina. Atrodo, viskas gerai. Pamatysi jį vėliau.

— Patas atvažiuos? — susidomėjo Pegė.

— Jis pabroliukas.

— Gerai, — pareiškė Pegė ir nėrė atgal į bažnyčią.

— O jis laimingas? — paklausė Sidė, ir aš supratau, kad jai tai tikrai rūpi. Man nesinorėjo jos paleisti.

— Yra šiokių tokių problemų su tuo Džinos draugeliu. Jis kiek senamadiškas. Jam nepatinka, kai Patas savo šviesos kardu tranko jam per galvą. Aš jam kartoju: „Ne, ne, Patai, jei jau trenki, taikyk į akis“.

Sidė pakraipė galvą ir nusišypsojo.

— Tu turbūt negalėtum be šitų savo juokelių, Hari?

— Turbūt.

— Bet tu su juo mataisi?

— Dažnai. Kiekvieną savaitgalį ir dar kartą per savaitę. Dar nesutarėme dėl jo atostogų.

— Turbūt klaikiai jo pasiilgsti.

— Atrodo, kad jis vis vien su manimi. Nemoku to paaiškinti. Net kai jo nėra, jaučiu jį visur aplinkui. Jam išėjus atsivėrė neužlopoma spraga. Tarsi jo nebuvimas būtų toks pats stiprus kaip jo buvimas.

— Net kai jų nėra, jie vis vien nepaleidžia tavo širdies. Štai ką reiškia būti tėvu.

— Turbūt. O kaip Džimas?

— Nežinau. Nieko neišėjo. Beprasmiška buvo net bandyti.

— Na, tu pabandei dėl Pegės. — Bent jau aš tikėjausi, kad ji bandė dėl Pegės. Tikėjausi, kad ji bandė ne todėl, kad vis dar mylėjo jį taip kaip kadaise. — Vertėjo pabandyti dėl Pegės.

— Manai?

— Manau.

Ji mostelėjo į lėtai pro bažnyčią slenkantį Daimlerį. Galinėje sėdynėje sėdėjo baltai apsirengusi moteris ir nervingas pusamžis vyras. Automobilis pasislėpė už kampo.

— Mudvi jau eisim vidun.

— Pasimatysim vėliau. Pasmaližiauti pyragėliais.

— Lik sveikas, Hari.

Žiūrėjau, kaip ji, prilaikydama skrybėlaitę, tarsi ta galėtų nupulti, eina ir sėdasi nuotakos pusėje. Staiga man už rankovės truktelėjo šalia atsiradęs Patas. Jis buvo aprengtas lyg ir jūrininko kostiumu. Atrodė labai puošniai. Apkabinau jį per pečius, o tuo metu iki mūsų užlipo Džina su Ričardu.

— Sakiau tau, kad prie bažnyčios nerasim vietos mašinai, — išgirdau bambant Ričardą.

— Bet juk pastatėme, ar ne? — atrėmė Džina. — Ar aš kažko nepastebėjau?

Pamatę mane liovėsi vienas kitam priekaištavę, tylomis iš pabrolio pasiėmė prisegamas gėlytes ir nuėjo vidun.

Nusišypsojau Patui.

— Man patinka tavo kostiumas. Kaip su juo jautiesi?

— Šiurkštu.

— Bet atrodai šauniai.

— Nemėgstu kostiumų. Kaip mokykloje.

— Ko gero, tu teisus. Kostiumai tikrai primena mokyklą. Ar tavo savaitgalis vis dar laisvas?

Patas linktelėjo.

— Ką norėtum veikti?

Jis truputį pagalvojo.

— Ką nors gera.