Тони Парсонс: Vyras ir vaikas

Tarnautojas mūsų laukė. Jis nusivedė mus į prieškambarį, primenantį persirengimo kambarį. Abipus leidosi sunkios užuolaidos, padalytos į kokį tuziną atskirų skyrelių. Įkvėpiau ir sulaikiau kvapą: atitraukęs vieną iš mažųjų užuolaidų jis atidengė karste gulintį tėvą.

Tik ten nebuvo mano tėvas. Jau nebe. Jo veido — vienintelės kūno dalies, matomos pro pravertą karsto dangtį, — išraiška man buvo visai nepažįstama. Jis neatrodė nei ramus, nei buvo panašu, kad miegotų, nei kaip nors kitaip, kas paprastai sakoma apie mirusį žmogų. Jo veidas buvo tuščias. Nebeturėjo nieko bendra su žmogumi. Veide nebeliko asmenybės, kaip nebeliko ir skausmo bei kančių. Tarsi belstum į duris, ir paaiškėtų, kad namie nieko nėra. Netgi kitaip — tarsi būtum ne ten pataikęs. Kibirkšties, dariusios mano tėvą žmogumi, nebeliko. Visiškai tvirtai žinojau, kad jo siela išskrido. Atėjau pažiūrėti į savo tėvą, pamatyti jį paskutinį kartą. Tačiau jo neradau.

Panūdau pamatyti Patą. Norėjau apglėbti savo sūnų ir pasakyti jam, kad viskas, kuo mudu taip stengėmės patikėti, yra tiesa. Trisdešimt šeštas skyrius

Paprastai laukdavau viduje ir gerokai atsitraukęs nuo lango pro žaliuzes stebėdavau, kaip sidabrinė Audi šliaužia gatve ieškodama tarpelio sustoti. Tačiau šiandien, pamatęs, kad jie atvažiuoja, išėjau laukan — jau pažįstamas automobilis su pažįstamais siluetais viduje.

Šviesiaplaukė Pato galvelė palinkusi prie kokio nors naujo blizgučio, kurį jam nupirko. Džina priekinėje sėdynėje, atsigręžusi kalbina Patą. O prie vairo — šitas neįsivaizduojamasis Ričardas, pusiau išsiskyręs vyriškis, šaltakraujis ir pasitikintis savimi, kai vairuoja, tarsi vežioti Džiną ir Patą po miestą būtų savaime suprantamas dalykas.

Dar nė karto su juo nesišnekėjau. Netgi nė karto nemačiau, kad jis būtų išlipęs iš automobilio, kai jie parveždavo Patą namo. Jis buvo tamsaus gymio, raumeningas ir su akiniais — puikus derinys. Klarko Kento tipo gražuolis. Kaip tik priešais namą buvo menkutis tarpelis, ir mano akyse tas niekšelis virtuoziškai į jį įgrūdo savo Audi.

Paprastai Džina pabelsdavo į duris, mestelėdavo man „labas“ ir paskubomis atsisveikindama pabučiuodavo Patą. Perduodant vienas kitam vaiką mandagių frazių nuskambėdavo nedaug — tiek, kiek sugebėdavome išspausti. Bet mes stengėmės. Ne dėl mūsų pačių, bet dėl mūsų vaiko. Bet šiandien aš jų laukiau prie vartelių. Džina, atrodo, nenustebo.

— Labas, Hari.

— Labas.

— Žiūrėk, ką turiu! — pasigyrė Patas ir pamosavo nauju žaislu, kažkokiu niūriu plastikiniu astronautu su nerealiai dideliu lazeriniu ginklu. Paskui prasispraudė pro mane ir nustraksėjo namo.

— Užjaučiu dėl tėčio, — pasakė Džina iš anapus vartelių.

— Ačiū.

— Nuoširdžiai užjaučiu. Nepažinojau kito tokio gero žmogaus.

— Jis tave labai mylėjo.

— Ir aš jį labai mylėjau.

— Ačiū už Pato žaislą.

— Ričardas nupirko Hamlėjuje.

— Gerasis Ričardas.

Ji metė į mane žvilgsnį.

— Geriau jau eisiu.

— Maniau, tau nepatinka, kai Patas žaidžia su ginklais.

Ji papurtė galvą ir tyliai nusijuokė. Tokiu juoku, kuris reiškia, kad visai nejuokinga.

— Jei jau nori žinoti, aš manau, kad šiame pasaulyje ir taip pilna žiaurumo, ir nėra reikalo vaikus skatinti manyti, kad ginklai — būdas pasilinksminti. Supratai? Bet jis norėjo ginklo.

— Džina, aš neketinu jo atiduoti.

— Šitai tegu sprendžia teisininkai. O mes neturėtume...

— Aš pakeičiau savo gyvenimą, kad galėčiau prižiūrėti sūnų. Susiradau tokį darbą, kur galėčiau dirbti tik dalį laiko. Išmokau tvarkytis namuose. Išmokau to, apie ką anksčiau nė nepagalvodavau. Maitinti jį, rengti, migdyti. Atsakinėti į klausimus, būti su juo, kai jam liūdna arba baisu.

— Viso to, ką ne vienerius metus aš dariau beveik viena.

— Apie ką aš ir kalbu. Aš išmokau rūpintis mūsų vaiku — taip, kaip juo rūpinaisi tu. O tada tu grįžti ir sakai, kad viskas baigta.

— Hari, tu per paskutiniuosius mėnesius tikrai daug nuveikei. Bet ko tu nori? Medalio?

— Man nereikia medalio. Nepadariau daugiau, nei turėjau. Žinau, kad čia nieko ypatinga. Bet, Džina, tu iš manęs per daug tikiesi. Aš išmokau Patui būti tikru tėvu — turėjau išmokti, supranti? Dabar tu nori, kad aš elgčiausi taip, tarsi to nebūtų nutikę. Aš taip negaliu. Kaip galėčiau? Pasakyk man, kaip?

— Kokios nors problemos? — susirūpino iš savo Audi išlindęs Ričardas.

Pasirodo, jis vis dėlto turi kojas.

— Grįžk į mašiną, Ričardai, — liepė Džina.

— Aha, grįžk į mašiną, Ričardai, — pakartojau aš.

Markstydamasis už savo akinių Ričardas vėl įsėdo į automobilį.

— Jūs turite nuspręsti, ko iš tiesų norite, Džina. Jūs visos.

— Apie ką tu čia?

— Aš visom keturiom už vyrus, kurie imasi atsakomybės auginti vaikus. Aš visom keturiom už vyrus, kurie prisideda auginant vaikus. Bet negalite turėti ir viena, ir kita. Negalite tikėtis, jog vykdysime tėvo pareigas, o paskui tiesiog pasitrauksime, kai jūs užsinorėsite, kad pasitrauktume. Tarsi mes būtume tokie kaip mūsų tėčiai, tarsi tai iš tiesų būtų moterų darbas. Prisimink tai, kai kitą kartą matysies su savo advokatu.

— Ir tu kai ką prisimink, Hari.

— Ką gi?

— Aš jį irgi myliu.

Patas savo kambaryje sėdėjo ant grindų ir vertė lauk žaislų pilną dėžę.

— Ar smagu buvo, zuiki? Ar smagu buvo su mamyte ir Ričardu?

Paklausiau kvailai entuziastingai — taip šūkauja visokių teleloto vedėjai, kai tuoj tuoj turi būti laimėtas nemenkas prizas. Mat buvau nusprendęs elgtis taip, kad Patui dėl šitos naujos tvarkos nekiltų jokių nesmagumų. Nenorėjau, kad eidamas pasilinksminti su savo mama ir jos draugužiu Patas jaustųsi mane išduodąs. Bet, antra vertus, netroškau, kad jam būtų labai smagu.

— Normaliai. Ričardas ir mamytė truputį barėsi.

Geros naujienos.

— Ir dėl ko, zuiki?

— Nulašinau ledų ant tos jo kvailos mašinos sėdynės. Jis sakė, kad negalima valgyti ledų automobilyje.

— Bet tau Ričardas patinka?

— Visai nieko.

Manyje krustelėjo užuojauta šitam vyrui, su kuriuo nė karto nebuvau susitikęs. Ne kažin kiek užuojautos. Tik vos vos. Bet vis dėlto krustelėjo. Jam kliuvo sunkus vaidmuo. Jei bandytų būti Patui tėvu, jam tikrai nieko neišeitų. Jei nuspręstų būti tik draugas, irgi susikirstų. Bet Ričardas bent jau turėjo iš ko rinktis.

Kas klausė Pato, ar jis nori valgyti ledus ant užpakalinės tos sidabrinės Audi sėdynės?

Sidė dirbo viename iš tų modernių Azijos restoranų, kurie ėmė steigtis visame mieste, vienoje iš tų vietų, kur gali gauti Tailando paplotėlių su žuvimi, japoniškų soba makaronų ir šaltų vietnamietiškų įdarytų blynelių, tarytum visa tai būtų iš vienos vietos, tarsi visas žemynas Vakarams būtų virtęs viena virtuve. Ten buvo šviesu ir balta, pilna lakuoto medžio ir spindinčio chromo kaip kokioje meno galerijoje arba dantų gydytojo kabinete.

Iš gatvės stebėjau, kaip Sidė priešais dvi jaunas moteris pastatė garuojančias lėkštes kažko panašaus į malaiziečių karališkųjų krevečių troškinį, ir šios dėkodamos jai nusišypsojo.

Kaip ir visos kitos čia dirbančios padavėjos Sidė juosėjo baltą krakmolytą prijuostę, vilkėjo juodas kelnes ir baltą palaidinę. Plaukai buvo trumpesni negu anksčiau — dabar buvo visiškai panaši į berniuką. Vienu vizitu pas kirpėją F. Skoto Ficdžeraldo „bobą“ pakeitė bitliška šukuosena. Žinojau, kad kai moteris nusikerpa plaukus, tai reiškia kažką svarbaus, bet niekaip neprisiminiau ką.