Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Tau ta mergina patinka, ar ne? — pertraukė mano mintis mama, grįžusi į kambarį su dviem garuojančiais puodeliais. — Tiksliau, ta moteris. Sidė. Ji tau labai patinka.

Linktelėjau.

— Norėjau, kad būtume kartu. Kaip judu su tėčiu. Bet šiais laikais tai, atrodo, neįmanoma.

— Turi per daug sentimentų praeičiai, — visai nepiktai pasakė mama. — Tau atrodo, kad viskas buvo rožėmis klota. O buvo visko.

— Bet judu su tėčiu buvote laimingi.

— Taip, buvome. — Ji nukreipė kažin kur žvilgsnį ir mintimis nuklydo ten, kur negalėjau jos pasekti. — Mudu buvome laimingi.

Man dingtelėjo, kad ir aš buvau laimingas.

Kai galvoju apie savo vaikystę, prisimenu saulės išdegintą rugpjūtį, pačią mėnesio pradžią, kai prieš akis tau dar ilgos šešių savaičių atostogos, kai žinai, kad dar bus išvykos automobiliu į kaimiškas smukles, kur tėtis su mano dėdėmis žais smiginį, man ir pusbroliams, žaidžiantiems laukėj ant žolės, išneš limonado ir traškučių, o prie medinių stalų kvatosis mūsų mamos, kaip kokios musulmonės atsiskyrusios nuo savo vyrų.

Arba kitos atostogos — Kalėdų: vėlyvą vakarą prie kortų stalo rūkantys ir geriantys dėdės ir tetos, vyrų ir berniukų futbolas antrąją Kalėdų dieną ūkanotame Aptono parke.

Arba atostogos prie jūros su milžiniškais rausvais cukraus vatos tumulais ant pagaliukų, su jūros ir keptų svogūnų kvapu, arba šunų lenktynės, kur mama visada statydavo už šeštą numerį, nes jai patikdavo spalvos, patikdavo, kaip raudonas skaitmuo atrodo juodų ir baltų dryžių fone.

Jaučiausi dėkingas už tą priemiesčių vaikystę — už tuos prisiminimus apie išvykas automobiliu, kuklų lošimą ir vienadienius žygius. Ji rodėsi sklidina gyvenimo ir meilės, puikus laikas augti, kai Bobis Muras žaidė Vest Hame, o per televizorių rodydavo Mis Pasaulį, kai mano mama ir tetos segėjo mini sijonus.

Ir nors mano sūnaus vaikystėje daugiau daiktų, joje ir skaudi skyrybų patirtis.

Pasitelkęs visą diplomatiją, kiek sugeba penkiametis, įlindęs į jausmų skafandrą, jis dabar blaškomas tarp motinos ir jos draugo, tarp tėvo ir savo sudaužytos širdies. Vaizdajuosčių leistuvas ir priekinė prabangaus automobilio sėdynė — menka kompensacija už visa tai.

Man atrodė, kad mudu su Džina — ir tūkstančiai į mus panašių porų — ateinančiai kartai ne ką tepaliekame.

— Mudu sutarėme, nes stengėmės, kad taip būtų, — pasakė mama. — Nes norėjome sutarti. Nes net kai neturėjome pinigų, net kai negalėjome turėti vaikų, mudu nepasidavėme. Dėl laimingos pabaigos reikia pakovoti, Hari. Tai nenukrenta iš dangaus.

— Manai, nekovojau dėl savo laimingos pabaigos? Manai, kad nesu pakankamai kovingas? Ne taip kaip tėtis?

Man rūpėjo, ką ji mano. Buvo laikai, kai buvau jaunas ir kvailas, kai man atrodė, kad mano tėvai nieko neišmano ir nemato toliau savo išpuoselėto sodo bei tvankios svetainės. Tačiau dabar taip nebeatrodė.

— Manau, Hari, kad kovingumo tavyje pakanka. Tik tu kartais save apgaudinėji. Tu negali būti toks pat kaip tavo tėvas — laikai nebe tie. Beveik kitas amžius. Tau skirti kitokie mūšiai ir nelauk, kad kas nors tau už tai prisegs medalį. Vienam auginti vaiką — ar manai, kad tavo tėvas būtų sugebėjęs? Myliu jį labiau už gyvenimą, tačiau žinau, kad tai būtų buvę ne jo jėgoms. Tu turi būti stiprus kitaip. Tu turi būti kitaip kietas.

Įdėjau medalį į dėžutę. Suskambo telefonas.

Mamos akys šoktelėjo į laikrodį, o paskui, pilnos ašarų, atgal į mane. Buvo truputis po keturių, ir skambinti galėjo tik dėdė Džekas iš ligoninės.

Abu supratome.

Tvirtai apsikabinome, o prieškambaryje skambėjo telefonas. Skambėjo. Skambėjo.

— Turėjome būti su juo, — pasakė mama, ir ji kartos šiuos žodžius daugybę kartų, daugybę dienų, savaičių, metų. — Turėjome būti su juo.

Štai kaip atrodo laiminga pabaiga, pagalvojau karčiai. Visą gyvenimą nugyveni su žmogumi, o paskui, jei jis pasitraukia pirma tavęs, pasijunti tarsi netekęs pusės savęs.

Mano karta, kuri šlaistėsi, grumdėsi, švaistė savo jaunystę, bent jau nežinos, ką reiškia, kai netenki kurios nors savo kūno dalies. Turint omeny, kad mano kartai laimingų pabaigų nebus.

Pakėliau telefono ragelį, ir dėdė Džekas pranešė, kad mano tėvas mirė.

Rytą užlipau pas Patą, vos tik išgirdęs, kaip jo kojytės tapnoja prie žaislų dėžės, kurią mano tėvai laikė kitame miegamajame, tame kambaryje, kuriame jis visados miegodavo čia viešėdamas — buvusiame mano kambaryje.

Jis vis dar užmiegotomis akytėmis pasižiūrėjo į mane nuo savo žaislų dėžės, abiejose rankytėse sugniaužęs po „Žvaigždžių karų“ figūrėlę.

Pakėliau jį, pabučiavau mielą veidelį ir nepaleisdamas iš glėbio atsisėdau ant lovos.

— Patai, senelis šiąnakt mirė.

Vaikas sumirksėjo mėlynomis akimis.

— Senelis ilgai sirgo ir dabar jam jau nebereikės kankintis, — aiškinau. — Dabar jis ramus. Mes turime tuo džiaugtis, ar ne? Dabar jam nebeskauda. Jam daugiau niekados neskaudės.

— Kur jis dabar?

Krūptelėjau.

— Na, jo kūnas ligoninėje. Vėliau jį palaidos.

Supratau, kad nieko neišmanau apie mirties biurokratiją. Kada jo kūnas bus paimtas iš ligoninės? Kur jis bus laikomas iki laidotuvių? Ir kas visa tai darys?

— Dabar mums liūdna, — tęsiau. — Tačiau vieną gražią dieną būsime dėkingi už senelio gyvenimą. Suprasime, kad mums pasisekė: man pasisekė, kad jis buvo mano tėvas, o tau pasisekė, kad jis buvo tavo senelis. Mudviem abiem labai pasisekė. Bet šiandien mes negalime to suprasti. Dar per anksti.

Patas dalykiškai linktelėjo.

— Jis vis dar ligoninėje?

— Jo kūnas ligoninėje. O siela iškeliavo.

— Kas yra siela?

— Gyvybės kibirkštis, dėl kurios senelis buvo toks žmogus, koks buvo.

— Kur ji iškeliavo?

Įkvėpiau.

— Kai kurie žmonės mano, kad siela iškeliauja į rojų ir ten gyvena amžinai. Kiti mano, kad ji tiesiog išnyksta, ir tada žmogus amžiams užmiega.

— O tu ką manai?

— Manau, kad siela gyvena toliau. Gal rojuje ar kokioje nors kitoje vietoje, apie kurią aš nieko nežinau. Bet ji nemiršta. Ji gyvena. Net jei būna gyva vien mylimų žmonių širdyse.

— Ir aš taip manau, — pasakė mano sūnus.

Supjaustytu MGF stogu, tarsi gūdžiame vėjyje plastančia suplėšyta bure, pamažu riedėjau pagrindine rajono, kuriame užaugau, gatve ir negalėjau atsistebėti, kaip viskas pasikeitę.

Gerai pažįstamos parduotuvėlės ir kavinukės virto nekilnojamojo turto agentūromis arba didžiųjų prekybos tinklų padaliniais. Visai nekeista, jog anglai ėmė taip desperatiškai mojuoti Šv. Jurgio vėliava, kad primintų sau, jog mūsų šaknys tokios pat gilios ir aiškios kaip airių arba škotų. Čia mano gimtasis miestelis. Tačiau jis galėtų būti bet kur.

Nemačiau nieko pažįstama, kol aptikau dėdę Džeką senojo „Raudonojo Liūto“ kertelėje. Šita aludė, rodos, vienintelė visoje pagrindinėje gatvėje buvo saugoma neoficialaus potvarkio. Jis sėdėjo cigarečių dūmų debesyse, saujoje laikė cigaretę ir po ąžuolinėmis sijomis ir variniais varpeliais gėrė mineralinį vandenį.

— Užjaučiu dėl tėčio, Hari.

— Ačiū, dėde Džekai.

— Nori ko nors? Ar iškart einam?

— Einam.

Dėdė Džekas buvo greta, kol tvarkiau mirties reikalus. Vis dar buvau apspangęs po nemiegotų naktų ir atėjusio suvokimo, kad tėčio nebėra. Tačiau kai greta buvo didelis, kaip kaminas dūmijantis dėdė Džekas, man buvo kur kas lengviau.

Mudu MGF nuvažiavome į ligoninę ir iš priimamojo atsiėmėme graudų maišelį su tėčio daiktais.