Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Šešiolika.

— Susirasi kitą. Nesakysiu tau, kad tu dar nesupranti, kas yra meilė, nes nemanau, kad taip yra. Bet tu tikrai susirasi kitą, patikėk.

— Viskas gerai, — patraukė ji nosimi. Padaviau atplėšęs popierinio rankšluosčio, ir Salė garsiai išsišnypštė. — Nieko baisaus. Aš tik norėjau atsiprašyti už aną vakarą. Ir pasakyti, kad jeigu dar kartą leistum pabandyti būti aukle, daugiau taip nedaryčiau.

Atidžiai pasižiūrėjau į ją. Pagalba su Patu man būtų labai pravertusi. Senasis paramos tinklas staiga suiro. Tėtis ligoninėje. Sidės nebėra. Netgi po truputį ėmiau ilgėtis Biankos. Telikome mudu su mama, ir kartais būdavo striuka.

— Tu priimta, — pasakiau. — Man auklė praverstų.

— Gerai, — nusišypsojo Salė. — Nes man praverstų pinigai.

— Vis dar gyveni pas Gleną?

— Aha. Bet aš, kaip čia pasakius, — nėščia.

— Viešpatie, Sale! Ar vaikas Stivo?

— Daugiau nieko nebuvo.

— Ir ką gi Stivas į tai, jog taps tėveliu?

— Ne itin apsidžiaugė. Man rodos, jo žodžiai buvo — eik šikt. Jis nori, kad atsikratyčiau vaiko.

— O tu nori jį pasilikti?

Ji minutėlę galvojo. Tik minutėlę.

— Manau, būtų gerai. Visados norėjau ko nors, kas būtų tik mano. Ko nors, ką galėčiau mylėti ir kas mylėtų mane. O šitas vaikutis... Šitas vaikutis mane mylės.

— Ar tavo tėtis apie tai žino?

Ji linktelėjo.

— Bent tokia nauda iš tėvo, kuris yra amžinas hipis, — pasakė. — Jo šitokie dalykai per daug nenuliūdina. Jis labai ramiai sureagavo į mano nėštumą, kai man buvo trylika. Nėštumas paauglystėje jo negąsdina. Nors, man rodos, jis kiek sutriko, kad nenoriu aborto.

— Bet, Sale, kaipgi tu išlaikysi tą vaiką?

— Dirbdama pas tave aukle.

— To nepakaks.

— Kaip nors išsiversim, — pareiškė Salė, ir aš bent kartą nepajutau pavydo dėl to jaunatviško pasitikėjimo savimi. — Aš ir mano vaikas.

Salė ir jos vaikas.

Jiedu tikrai išsivers, tačiau surogatinio tėvelio vaidmuo teks valstybei, nes Stivas šiam darbui nelabai tinkamas. Ir kam aš čia dar moku valstybei mokesčius. Galėčiau tiesiog skirti pinigų Salės vežimėliui ir apsieiti be tarpininkų.

Viešpatie. Jau iš tiesų pradedu mąstyti kaip mano tėtušis.

— Vaikas — ne pliušinis meškutis, Sale, — pasakiau. — Jis ne tam, kad galėtum jį priglausti ir tau būtų gera. Kai turi vaiką, nebesi laisvas. Nemoku tau paaiškinti. Bet yra taip, tarsi jis užvaldytų tavo širdį.

— Bet to aš ir noriu, — pasakė Salė. — Noriu, kad kas nors užvaldytų mano širdį. — Ji šiek tiek priekaištingai palingavo galva. — Kalbi taip, tarsi tai būtų negeras dalykas.

Glenas atvažiavo Salės pasiimti, ir jiedu kaip tik ketino išeiti, kai užbėgo Martis aptarti savo vestuvių. Norėjau juodu supažindinti, bet Glenas ir Martis pasisveikino kaip seni pažįstami. Tada prisiminiau. Jiedu buvo susitikę per mano vestuves.

Taigi išviriau dar kavos, o tiedu dalijosi prisiminimais apie Top of the Pops šlovingaisiais aštuntojo dešimtmečio laikais, kai Martis buvo fanatiškas tos antradienio vakaro laidos žiūrovas, o Glenas trumpą laiką buvo jos dalyvis. Salė žiūrėjo į juodu su pašaipia žalios jaunystė panieka. Ir tik tada, kai Glenas su Sale pagaliau išėjo, Martis man prisipažino, kad nebegali ramiai miegoti.

— Visiems taip būna, — pasakiau. — Šiokios tokios dvejonės prieš vestuves yra visiškai normalus dalykas.

— Aš nesijaudinu dėl vedybų, — atšovė Martis. — Man neramu dėl šou. Ar nieko negirdėjai?

— Pavyzdžiui?

— Ar negirdėjai jokių gandų, kad kitąmet šou nebegaus pinigų?

— Tavo šou? Baik juokus. Jie gi neužrauks „Marčio Meno šou“. Ar užrauks?

— Aišku, kad užrauks. Faktas, kad pokalbių šou nyksta. — Martis liūdnai palingavo galva. — Tokia šiuolaikinio pasaulio bėda, Hari. Žmonėms darosi bloga nuo žmonių.

— Vyrai miršta jaunesni negu moterys, — pasakė mano naujasis advokatas. — Mus dažniau nei moteris suėda vėžys. Mes dažniau žudomės negu moterys. Dažniau negu moterys būname bedarbiai. — Jo glotnus riebus veidas išsiviepė, tarsi tai būtų labai juokinga. Jo dantys buvo smulkūs ir aštrūs. — Tačiau, pone Silveri, dėl kažkokios priežasties, kurios aš niekaip negaliu suvokti, moterys laikomos aukomis.

Naidželą Batį man rekomendavo vyrukai iš šou, apšvietimo režisierius ir garso operatorius, kurie abu pernai perėjo bjaurias skyrybas.

Atrodo, pats kartą ar porą išgyvenęs žiaurias skyrybas, Batis turėjo fanatiškai už vyrų teises kovojančio žmogaus reputaciją. Visos tos kalbos apie ilgalaikę vyrų bedarbystę ir prostatos vėžį, ir apie tai, kaip vyrai užsidarę garaže įjungia variklį, jam nebuvo vien skambios frazės — tai buvo vienintelis teisingas kelias, nauja užgimimo laukianti religija.

Batis buvo panašus į imtynininką: ganėtinai žemas, neliekną taliją slėpė gerai pasiūtas kostiumas. Ant nosies užbalnoti akiniai storais stiklais. Žinodamas, kad jis manajame kampe, iš karto pasijutau geriau.

— Įspėju jus, kad įstatymai tokiais atvejais kaip šis tėvui nėra palankūs, — aiškino jis. — Įstatymai turėtų būti palankūs vaikui. Teoriškai taip ir yra. Teoriškai vaiko gerovė turėtų būti pirmaeilės svarbos. Bet praktiškai taip nėra. — Jis pasižiūrėjo į mane nemaloniomis piktomis akimis. — Įstatymai palankūs motinai, pone Silveri. Taip jau istoriškai susiklostė, kad vaiko gerovė paprastai siejama su motina. Įspėju jus dėl šito, kol dar nepradėjome.

— Darykit, ką galit, — paprašiau. — Darykit, ką galit, kad man atitektų vaiko globa.

— Tai nebevadinama globa, pone Silveri. — Nors žiniasklaida vis dar kalba apie kovas dėl globos, bet nuo 1989 metais priimto Vaiko įstatymo vaiko globa nebepriteisiama vienam iš tėvų. Dabar suteikiama gyvenamoji vieta. Jūs norite, kad jums būtų suteiktas leidimas apgyvendinti vaiką pas save.

— Aš noriu?

Batis linktelėjo.

— Globa pakeista gyvenamąja vieta tam, kad būtų išvengta konfrontacinio aspekto, kai sprendžiama, kas globos vaiką. Leidimas gyventi pas vieną iš tėvų kito neatleidžia nuo tėvo ar motinos pareigų. Įstatymas pakeistas tam, kad būtų aišku, jog vaikas nėra nuosavybė, kurią galima laimėti arba kurios galima netekti. Leidimas gyventi reiškia, kad vaikas gyvena su jumis. Bet vaikas jums nepriklauso.

— Nesupratau, — prisipažinau. — Tai koks gi skirtumas tarp bandymo gauti leidimą apgyvendinti ir bylinėjimosi dėl globos?

— Absoliučiai jokio, — išsišiepė Batis. — Tai tik konfrontacija. Deja, kur kas lengviau pakeisti įstatymą negu žmogaus prigimtį.

Jis ėmėsi tyrinėti popierius ant stalo ir pritariamai linksėti.

— Šitos skyrybos ganėtinai paprastos. Ir, kiek suprantu, pone Silveri, jums su sūneliu neblogai sekasi? Ar jam patinka mokykloje?

— Labai.

— Ar jis matosi su motina?

— Ji gali su juo matytis kada tik nori. Ji tai žino.

— Ir vis vien nori jį atsiimti, — ištarė Naidželas Batis. — Ji nori apgyvendinti jį pas save.

— Taip. Ji nori, kad vaikas gyventų su ja.

— Ar ji turi sugyventinį?

— Ką?

— Ar jūsų buvusi žmona turi draugą, pone Silveri? Draugą, kuris su ja gyvena?

— Taip, — atsakiau, dėkingas, kad jis Džinos santykius su Ričardu nužemino iki tokio nešvaraus pavadinimo kaip sugyventiniai, dėkingas, kad didžiulis deimantas ant jos didžiojo kairės rankos piršto Naidželui Bačiui tereiškia Džinos kadrą. — Ji gyvena su tokiu tipu, su kuriuo susipažino Tokijuje.

— Išsiaiškinkim. Ji išėjo iš namų ir paliko judu su sūnumi.