Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Nes tu, Hari, romantikas, — konstatavo Eimonas. — Nes tiki visomis tomis senomis dainomis. O senos dainos tikram gyvenimui neparengia. Jos sukelia tau alergiją tikram gyvenimui.

— O kuo tau kliūva senos dainos? Senose dainose bent jau niekam neatrodo, jog būti kale ir mylimąja — jėga.

— Tu įsimylėjęs meilę, Hari. Tu įsimylėjęs meilės idėją. Sidė — šauni mergina. O išties nepaprasta ji tuo, kad tu jos negali turėti. Štai kas tave veža.

Netiesa. Aš jos ilgėjausi. Labiausiai man stigo to, kaip ji mane apsikabindavo miegodama. Dauguma porų, vos atėjus laikui miegoti, atsuka vienas kitam nugaras. O ji ne. Ji susiriesdavo ir glausdavosi taip, kad pasidarytume kaip vienas. Žinau, tai absurdiška, tai nereali svajonė. Bet ji man tokią svajonę ir pažadino. O mintis, kad daugiau mudu taip nebemiegosime, buvo nepakeliama.

— Ji buvo nepaprasta, — ištariau.

— Apsidairyk, — pasiūlė Eimonas norėdamas pripilti manąją taurę. Uždengiau ją ranka. Ne kažin koks iš manęs gėrėjas, jau ir taip buvau pakankamai įkalęs. — Na ir? Šimtai merginų.

Apsižvalgiau. Salės pakraščiuose laukė sijonuotos merginos su savo žibintais ir padėklais, daugybė klaidžiojo klubo prietemoje. Kitos ritmingai raitėsi priešais verslininkus, kurie gosliai žvilgčiojo tai į merginas, tai vienas į kitą ir patenkinti krizeno. Paskui vienas galų gale nupirko šokį, kiti nuščiuvo, sėdėjo ir droviai, net pagarbiai žiūrėjo.

Kaip lengva mus suvystyti, pamaniau. Niekaip neįsivaizdavau, kad moteris ištirptų pamačiusi kokio nors vyriškio subinę — ir iškart siektų pinigų.

Žiūrint į visų tų vyrų veidus, neatitraukiančius akių nuo tobulų moterų kūnų — kūnų, pagražintų jaunystės bei mankštos, kūnų, kuriuos šen bei ten pakoregavo chirurgo ranka, — nesunku patikėti, kad vyras — tarpinė grandis tarp beždžionės ir moters.

— Viena... dvi... trys, — pradėjo skaičiuoti Eimonas užkimšdamas šampano butelį, — ...aštuonios, devynios... dešimt...

— Taip. Turbūt koks šimtas merginų.

— Visos jos nepaprastos, Hari. Tiek nepaprastų merginų, kad net suskaičiuoti negaliu. Pasaulis pilnas nepaprastų merginų.

— Ne tokių kaip Sidė, — atšoviau.

— Marazmas, — tėškė Eimonas. — Visiškas marazmas, Hari.

Jis užsivertė, ką turėjo taurėje, vėl norėjo prisipilti ir, atrodo, nustebo, kad butelis jau tuščias. Užsisakė dar ir apkabino mane per pečius.

— Tau patinka, Hari. Tau patinka visos tos kančios. Nes taip daug lengviau, negu iš tiesų gyventi su moterimi.

— Tu pasigėrei.

— Gal ir pasigėriau, Hari, bet aš išmanau moteris. Tu galbūt išmanai televiziją — ir tegu Dievas myli ir saugo tave už tai, nes tu ne kartą išgelbėjai mano kailį, — o aš išmanau moteris. Ir aš žinau, kad jeigu pagyventum su Side septynerius metus, tavo nuomonė apie ją pasikeistų. Nes visados taip būna.

— Ne visados.

— Visados, — nenusileido. — Senose dainose apie tai nekalbama. Senose dainose kalbama apie atrastą meilę ir apie prarastą meilę. Apie didvyrišką meilę, amžiną meilę, saldžią ir karčią meilę. Tačiau jose nekalbama apie tai, kaip meilė darosi nuobodi, kaip ji sensta. Apie tai dainų niekas nerašo.

— Ne, velniai rautų, rašo, — užrikau.

— Gal norėtum šokio? — paklausė kažkokia vizija permatomu peniuaru.

— Ne, ačiū, — atsisakiau. — „Kur išėjo mūsų meilė?“, „Tu neatsiunti man gėlių“, „Tu praradai tą meilės jausmą“, — yra daugybė dainų apie blėstančią meilę.

— Bet visos jos skamba iškilmingai, — atrėmė Eimonas. — O taip nėra. Tai kvaila ir erzina. Apsidairyk, Hari, tu tik apsidairyk aplinkui — kodėl koks nors vyras turėtų norėti nusėsti tik su viena moterim? Mes ne taip sutverti.

— Tu ne taip sutvertas, — pataisiau. — O taip yra todėl, kad tau terūpi tavo šlykštus pimpalas ir tai, kaip jį įsprausti į kuo daugiau vietelių.

— Ne mano pimpalas, Hari.

— Atsiprašau, Eimonai. Nenusileisiu. Tavo šlykštus pimpalas.

— Ne mano pimpalas, Hari. Mano sėkla.

— Gerai, tavo sėkla.

Priėjo azijietė su juosmenį siekiančiais plaukais ir įsitaisė Eimonui ant kelių. Nekaltai pakštelėjo į jo tamsų neskustą skruostą.

— Aš Mem, — prisistatė ji man.

— Haris, — atsakiau.

Ir mudu paspaudėme vienas kitam rankas, tarsi ketintume aptarti kokį verslo reikalą. Juokinga, bet šioje troškių cigarečių dūmų, nuogų kūnų ir pusamžių vyrų svajų pilnoje salėje tebebuvo daug oficialumo, daug rankų paspaudimų, susipažinimų ir tyliai su pinigais perduodamų vizitinių kortelių.

Tuo ši vieta buvo unikali: vyrai pasidavė fantazijoms, jog jiems iš tiesų šypsosi proga, tarsi tos merginos tik ir laukia, kad kas pavaišintų vakariene niekam tikusiame neva prancūzų restorane, nors iš tiesų čia buvo jų valdžia, vienu akių žybtelėjimu, klubų kryptelėjimu ir kokia nors nauja daina apie kalę ir mylimąją jos bet kurį vyrą galėjo paversti asmeniniu bankomatu.

Mem pradėjo šokti Eimonui. Ji išsinėrė iš suknelės, standžių miniatiūriniu kūnu ėmė lėtai judėti jam priešais veidą, ir aš supratau, kodėl ši mažutė azijietė — kas ji tokia? indonezietė? tailandietė? — išsilaiko blondinių planetoje.

— Tai kaip Hitrou ekspresas, — pasakė Eimonas.

— Ką tu čia, po velnių, tauški? — nesupratau.

— Hitrou ekspresas, — pakartojo Eimonas. — Traukinys į oro uostą. Nepastebėjai? Vos išvažiavęs iš Pedingtono pravažiuoji pro begalinę aikštę, pilną spindinčių naujutėlaičių automobilių. O kiek toliau yra kita aikštelė, tik ši pilna rūdijančių, trūnijančių, išdegusių mašiniukų, sukrautų vieni ant kitų kaip koks metalo laužas. Tokie jie ir yra.

— Kažko aš čia nesugaudau, Eimonai, — pertariau. — Sakai, kad gyvenimas panašus į Hitrou ekspresą?

— Sakau, kad santykiai — tai kaip tie automobiliai, — paaiškino delnu braukdamas per glotnią auksaspalvę Mem šlaunį, nors čia galiojo griežta „neliesti“ taisyklė. Indonezietės šlaunį? Tailandietės šlaunį? — Viskas iš pradžių spindi, atrodo nauja, atrodo, tęsis amžinai. O baigiasi viskas šiukšlėmis.

— Tu tikras kipšas, — pasakiau stodamasis. — O aš girtas.

— Oi, neik, Hari, — bandė mane sulaikyti.

— Reikia pasiimti sūnų iš tėvų, — paaiškinau. — Tai yra iš mamos.

Pabučiavau jį į skruostą, Mem paspaudžiau ranką. Kažkodėl teisingiau atrodė padaryti taip, o ne pabučiuoti Mem ir paspausti Eimonui ranką. Ir tik nuėjęs, prisiminiau, kur girdėjau tą vardą.

Ir žinojau, kad Eimonas neteisus. Jei visada geidi, jei visada nori, niekada nesi patenkintas, niekada nesi laimingas dėl to, ką turi, tampi dar vienišesnis, negu būtum toks kvaišelis kaip aš, kuris tiki, kad visos senos dainos buvo parašytos apie vieną vienintelę merginą.

Vyrai, lakstantys paskui kiekvieną sijoną, nėra laisvi. Visai ne. Jie net stipriau pavergiami už kitus, nes vis įtarinėja, kad moterys, kurių jie nori, lygiai tokios pačios kaip ir jie. Tokios pat nesuvaržytos, tokios pat neištikimos, lygiai taip pat pasirengusios keisti partnerius lyg pirštines kaip ir viena iš naujųjų dainų personažų.

Jis stovėjo prie klubo, drauge su kitais šokėjų draugužiais laukė šešėlyje. Kažkodėl žinojau, kad jis bus čia.

Ir žinojau, kad atrodys taip pat kaip ir kiti, nepaisant puikių automobilių — arba, jo atveju, didžiulio BMW motociklo, — sustatytų prie šaligatvio. Jis neatrodė laimingas. Nė vienas iš tų vyrukų neatrodė labai laimingas.

Jie stovėjo už taksistų, medžiojančių klientus. Šitie kalbėjosi tarpusavy ir šūkčiojo iš klubo išnyrantiems vyrams: „Gal reikia taksi, pone? Kur važiuojate? Svaras iki Islingtono?“ O anie šokėjų bičiuliai stovėjo kiekvienas sau ir tylėjo. Tarsi jų svajonės išsipildė, tačiau iš jų teliko pavydas ir pasišlykštėjimas.