Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Gydytojas papasakojo apie deguonies kaukę, kuri tėčiui jau uždėta. Kur kas aptakiau pakalbėjo apie gero nakties miego naudą ir veiksmingų nuskausminamųjų vartojimą.

— Turite omeny migdomųjų piliules ir morfiną? — paklausiau.

— Taip, — atsakė tas.

Daug ką buvo galima padaryti, bet viskas tik tam, kad tėvui būtų kiek lengviau. Visa tai buvo skirta tik to, kas augo jo viduje, simptomams slopinti. Nė viena iš tų priemonių negalėjo jo išgydyti.

Jie galėjo įpūsti daugiau oro į jo vargšus bejėgius plaučius, galėjo jo iškamuotam kūnui suteikti nesąmoningo poilsio valandėlę, galėjo pripumpuoti tiek opiatų, kad protas apsiblaustų ir nebejaustų nepakeliamo skausmo.

Daug ką buvo galima padaryti.

Ir nebebuvo galima nieko padaryti.

Mano tėvas merdėjo.

Mudu sėdėjome prie jo lovos ir žiūrėjome, kaip jis miega.

Pusiausėda ligoninės lovoje, su permatoma deguonies kauke ant burnos ir nosies, apšepusiu smakru, kuris visados būdavo švariai nuskustas.

Šalia lovos — metalinė dėžutė su mygtuku pagalbai iškviesti, lova užtiesta plastikine paklode. Nuo šitų detalių sugniaužė širdį. Tėtis gulėjo bejėgis tarsi ką tik gimęs kūdikis.

Palatoje gulėjo dar septyni vyrai — dauguma pagyvenę, bet du jaunesni už mane — ir visi sirgo ta pačia liga.

Galbūt nesveikos buvo skirtingos jų kūno dalys, gal liga skirtingų stadijų, galbūt kai kurie grįš namo, o kiti galbūt namo jau nebegrįš. Bet visi jie savyje turėjo tą ligą, tą dalyką, kurio pavadinimo mudu su mama vis dar neįstengėme ištarti.

— Jis žinojo, tiesa? — pasakiau. — Seniai žinojo.

— Matyt, žinojo nuo pat pradžių, — atsiliepė mama. — Nuėjo pasitikrinti, kai visa tai prasidėjo, kai pirmą kartą ėmė dusti — priverčiau jį nueiti, — ir jis man pasakė, kad viskas gerai.

— Aš nieko nežinojau. — Nustebau, kad tėvai dar gali turėti nuo manęs paslapčių. — Nežinojau, kad jis ėjo tikrintis.

— Nieko tau nesakėme, nes, atrodė, nėra pagrindo tavęs jaudinti. Turėjai pakankamai rūpesčių su Patu. Be to, viskas buvo gerai. Jis taip sakė.

— Bet nebuvo gerai, — pasakiau piktai kaip koks mažas berniukas, kuris verkšlena: „Taip nesąžininga, taip nesąžininga“. — Jau seniai nebuvo gerai.

— Jis turėjo žinoti nuo pat pradžių. — Mama nenuleido akių nuo tėčio veido. — Kalbėjausi su viena sesele, ir ji sakė, kad yra toks dalykas kaip palaipsnis atskleidimas: jie blogų naujienų nepraneša iš karto, nebent būna priversti pasakyti, nebent būtinai nori sužinoti, kas negerai.

— O jis norėjo sužinoti, — ištariau tuo visiškai tikras. — Jis privertė juos pasakyti.

— Taip, — pritarė mama. — Jis privertė juos pasakyti.

— Tai kodėl jis taip ilgai mums nieko nesakė? — paklausiau, nors atsakymą ir taip žinojau. — Juk turėjo suprasti, kad vis vien sužinosime.

— Jis saugojo mus, — pasakė mama.

Ji suėmė tėvo rankas ir priglaudė sau prie skruosto. Nusukau akis į šalį, bijodamas, kad neištversiu matydamas, kaip stipriai ji vis dar myli tėvą.

— Saugojo mus, — pakartojo mama.

Tiesa, mama. Jis dengė mus nuo to, kas pasaulyje blogiausia, sergėjo šeimą nuo ateityje laukiančių kančių, saugojo mus.

Darė tai, ką darė visuomet.

— Labai užjaučiu dėl tėčio, Hari, — pasakė Džina. — Tikrai labai. Jis visados man buvo labai geras.

— Jis beprotiškai tave mylėjo, — pasakiau ir vos nepridūriau, kad mudviejų skyrybos jį baisiai įskaudino, bet įstengiau susivaldyti.

— Norėčiau jį aplankyti. Jei tu neprieštarauji. Ir tavo mama.

— Žinoma, — sutikau, nes nežinojau, kaip pasakyti, jog jau akivaizdu, kad tėčiui nepatinka lankytojai, kad ir be liudininkų jam sunku ištverti skausmą. Bet negalėjau to pasakyti Džinai, būtų atrodę, kad atstumiu ją.

— Ar Patas pas jį buvo?

Įkvėpiau.

— Patas norėjo. Bet dabar tėčiui labai blogai. Gal, jei bent kiek pagerės. Bet dabar jiems abiem būtų per sunku.

— Ką tu Patui pasakei?

— Kad senelis serga. Labai serga. Kaip penkiamečiui pasakyti, kad senelis, brangiausias žmogus pasaulyje, miršta? Kaip tai padaryti? Aš nežinau.

— Mudviem reikia pasikalbėti apie Patą, — pasakė Džina. — Žinau, kad dabar ne pats tinkamiausias metas, ir aš nuoširdžiai užjaučiu dėl tėčio. Bet turi žinoti, kad noriu kuo greičiau pasiimti Patą.

— Nori pasiimti Patą?

— Taip. Ir nebesiginčykim dėl to, gerai? Neišsivežu jo į užsienį. Grįžau į Londoną. Mudu su Ričardu kur nors čia ieškomės namo. Patui net nereikės keisti mokyklos.

— Ir kaipgi tas Ričardas?

— Gerai.

— Vis dar pusiau išsiskyręs?

— Visiškai išsiskyręs. Jo žmona grįžo į Valstijas. Žinau, gal atrodys per greitai, bet mes ketiname susituokti.

— Kada?

— Kai tik baigsis mudviejų skyrybos.

Nusikvatojau.

— Terauna mane velniai, — nusikeikiau. — Susituoksi, kai tik baigsis tavo skyrybos? Čia tai bent!

Mudu su Džina nė nesikalbėjome apie skyrybų eigą. Daug kalbėjomės apie savo santykius. Bet apie formalumus — ne.

— Būk geras, Hari, — Džinos balse suskambo šalčio gaidelės. — Neišsidirbinėk, gerai?

Papurčiau galvą.

— Tu manai, Džina, kad gali tiesiog grįžti į mūsų gyvenimus ir pradėti ten, kur baigei? Manai, kad gali pasiimti Patą vien todėl, kad paaiškėjo, jog ekonominis Azijos stebuklas visai ne toks jau stebuklingas?

— Mudu susitarėme, — staiga kur kas pikčiau, negu būčiau galėjęs tikėtis, priminė ji. — Visada žinojai, kad Patas gyvens su manimi. Ar būčiau likusi Tokijuje, ar grįžusi čionai, vis vien būčiau jį pasiėmusi. Kodėl manai, kad turi kokią nors teisę jį turėti?

— Nes jis su manimi laimingas, — atšoviau. — Ir todėl, kad aš galiu jį auginti. Galiu. Iš pradžių buvo ne kažin kas, bet aš išmokau, supranti? Reikalai pagerėjo, o dabar yra visiškai gerai! Ir jis laimingas ten, kur yra. Jam nėra reikalo būti su tavimi ir kažkokiu tipu, kažkokiu šmikiu, kurį nusičiupai Jokohamos bare.

Džinos veide atsirado man nepažįstama išraiška.

— Aš myliu Ričardą. Ir noriu, kad Patas augtų pas mane.

— Žinai, jie nėra mūsų nuosavybė. Vaikai nėra mūsų nuosavybė, Džina.

— Tu teisus — vaikai nėra mūsų nuosavybė. Bet mano advokatas įrodys, kad kai visos kitos sąlygos lygios, vaikas turi būti su motina.

Atsistojau, numečiau ant stalo kelias monetas.

— O mano advokatas įrodys, kad judu su Ričardu galit eiti po velnių, — tėškiau. — Ir mano advokatas — kai tik tokį turėsiu, — taip pat įrodys, kad vaikas turi būti su tuo iš tėvų, kuris geriau sugeba jį auginti. Ir tai esu aš, Džina.

— Nenorėčiau tavęs nekęsti, Hari. Nedaryk taip, kad imčiau tavęs nekęsti.

— Nenoriu, kad tu manęs nekęstum. Bet ar tu nematai, kas nutiko? Aš išmokau būti tikru tėvu. Tu negali tiesiog va taip grįžti ir tai iš manęs atimti.

— Negaliu patikėti. Pasirūpinai juo porą mėnesių ir manai, kad gali užimti mano vietą?

— Keturis mėnesius, — pataisiau. — Ir aš nebandau užimti tavo vietos. Tiesiog aš atradau savo vietą.

Sidė tik užmetė į mane akį ir iškart pareiškė, kad išsiveda mane vakarienės. Nebuvau alkanas, bet sutikau, nes nebeturėjau jėgų ginčytis. Be to, norėjau šio to jos paklausti.

Pabučiavau Patą ir palikau jį drauge su Pege žiūrėti „Pokahontos“. Bianka niauriai sukiojosi po virtuvę ir be perstojo žiaumojo guminukus, kadangi viduje rūkyti jai nebuvo leidžiama.

— Mano automobiliu ar tavuoju? — paklausė Sidė.