Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Ji pakelė akis, pamatė mane, ir aš atpažinau tą pačią Džina — naivoka šypsena, šviesiai mėlynos akys, tik kiek vyresnė ir daug rimtesnė negu anksčiau. Ta pati, bet vis dėlto kažkuo kitokia moteris.

— Hari, — ištarė, atsistojo, ir mudu nervingai vienas kitam nusišypsojome. Nežinia, ar čia reikėjo pasibučiuoti, ar paspausti vienas kitam ranką. Atrodė, nelabai tinka nei viena, nei kita. Paskubom patapšnojau jai ranką, ir ji krūptelėjo tarsi nukrėsta elektros. Taip buvo įveikta kebli situacija.

— Gerai atrodai, — pagyrė sėsdamasi ir mandagiai šypsodamasi. Anais laikais ji taip nesielgdavo.

Ir ji puikiai atrodė: tobulame veide atsispindėjo ir mergina, kuria ji buvo, ir moteris, kokia turėjo tapti. Kai kurie žmonės su amžiumi gražėja, kai kurie grožio netenka.

Ir dar yra tokių žmonių kaip Džina, kurie jau vaikystėje apsuka kitiems galvas ir taip elgiasi visą gyvenimą.

Bet kaip ir visi gražūs žmonės, Džina niekada nemėgo perdėtų komplimentų. Matyt, jai atrodė, kad tokios pagyros reiškia, kad jos grožis tik paviršinis. Nujaučiau, kad ir dabar jos požiūris toks pats.

— Ir tu puikiai atrodai, — pasakiau nenorėdamas persūdyti.

— Kaip Patas?

— Visai neblogai, — nusijuokiau. Ir ji nusijuokė, laukdama daugiau. Bet priėjęs padavėjas paklausė, ar ko nors nenorėtume, mudu užsisakėme dar porą puodelių kavos su pienu, ir tik tada tęsėme kalbą apie sūnų.

— Įtariu, paaugęs, — spėjo Džina.

— Visi sako, kad jis sparčiai tįsta. Aš gal taip ir nepastebiu, nes kasdien matau.

— Suprantama. Bet aš tikrai pastebėsiu skirtumą. Juk nemačiau jo porą mėnesių.

— Keturis, — pataisiau.

— Gal ne taip ilgai.

— Nuo vasaros. Keturi mėnesiai, Džina. Nuo liepos iki spalio. Paskaičiuok.

Kaip jai galėjo atrodyti, kad praėjo vos pora mėnesių? Iš tiesų praėjo net daugiau negu keturi. O man tas laikas atrodė dar ilgesnis.

— Tiek to, — kiek atžariai nukirto ji. — Papasakok man apie Patą. Nenustygstu, kaip noriu jį pamatyti.

Kas pasikeitė? Apsižvalgiau po kavinę, stengdamasis sugalvoti, kas pasikeitė nuo to laiko, kai Džina išvažiavo į Japoniją. Gerokai nustebau, kad kavinė nepasikeitė niekuo.

Čia buvo viena iš tų vietų, kuriose Marė skersgatvių dvasią bandoma perkelti į pagrindines Londono gatves: didelis cinkuotas baras, lenta su pakraigliotais vynų pavadinimais, laikraščiai ant didelių medinių strypų ir lauke ant šaligatvio sustatyti stalai bei kėdės. Net normalius angliškus pusryčius čia vadina kažkaip prancūziškai.

Tai buvo visiškai eilinė kavinukė netoli namų, kavinukė, pro kurią gali prapėdinti ir kaip reikiant nepažiūrėti. Tačiau šita kavinukė mudviem nebuvo eilinė. Mudu su Džina ateidavome čionai iki Patui gimstant, tais senais laikas, kai buvome tokie artimi vienas kitam, jog net nejausdavome poreikio kalbėtis. Artimesni žmonės nė negali būti.

— Su mokykla viskas gerai, — pradėjau. — Tai didelė permaina. Darželyje buvo tikras košmaras, bet mokykloje jis surado gerą draugę, ir dabar bėdų nėra.

— Kodėl darželyje buvo košmaras? — sunerimo Džina.

— Jis nenorėdavo pasilikti. Bet tai tebuvo tarpsnis, kurį jis išaugo. Nors man atrodė, kad gali užtrukti ir iki kokių aštuoniolikos.

— Bet mokykloje jis susidraugavo su kokiu nors berniuku?

— Su mergaite, — pasakiau ir pasijutau labai keistai, kad pasakoju Džinai apie Sidės dukterį. — Pege.

— Pegė, — pakartojo Džina.

— Jos tėtis anglas, — aiškinau, — o mama amerikietė. Iš Hiustono.

— Ar jis vis dar eina iš proto dėl „Žvaigždžių karų“? — nusišypsojo Džina. Pegė jai nelabai rūpėjo. — Ar vis dar nuo ryto iki vakaro Liukas Skaivokeris ir Hanas Solo?

— Taip, — patvirtinau. — Tai nepasikeitė. Bet jam pradėjo rūpėti ir kiti dalykai.

— Kiti dalykai?

— Na, jis pamėgo muziką, — nusijuokiau. — Jam patinka gangsterių repas. Žinai, kur ištisai giriasi, kaip jie ruošiasi paleisti tau kulką į kaktą.

Džinos veidas apsiniaukė.

— Jam patinka klausytis tokios muzikos?

— Patinka.

— Ir tu jam leidi?

— Aha, — atsakiau. — Leidžiu. — Užveikė ji mane — elgėsi taip, tarsi aš apie tai nepagalvojau, tarsi leisčiau jam žiūrėti N-14 filmus ar dar kažką. — Tiesiog jis nori tai išbandyti. Gal šitaip jaučiasi kietesnis, negu yra iš tiesų. Patas — labai meilus, švelnus vaikas, Džina. Jam tai žalos nepadarys. Neims jis pyškinti iš važiuojančio automobilio. Vakare devintą jau guli lovoje.

Buvo matyti, kad ji nenori su manimi ginčytis.

— Kas dar?

— Leidžiasi, kad trinkčiau jam galvą. Pats prausiasi vonioje. Be atsikalbinėjimų eina miegoti. Pats užsiriša batukus. Pažįsta laikrodį. Ir pradeda skaityti.

Kuo daugiau apie tai mąsčiau, tuo aiškiau supratau, kaip Patas suaugo per pastaruosius kelis mėnesius. Džina šypsojosi, ir toje šypsenoje pynėsi pasididžiavimas ir apgailestavimas. Pasijutau kiek nesmagiai. Ji viso to nematė.

— Atrodo, jis jau tikras vyras, — ištarė Džina.

— Pamatytum jį su kaklaryšiu.

— Jis ryši kaklaryšį?

— Mokykloje. Įvedė uniformas, nes kai kurie vaikai ateidavo polo apranga ir visokiais ten dizainerių skudurais. Buvo nuspręsta, kad tai nesveika. Taigi Patas turi vilkėti marškinius ir kaklaryšį.

— Turbūt taip atrodo labai suaugęs.

Jis neatrodė suaugęs: aprengtas kaip koks valdininkas jis netgi atrodė dar jaunesnis. Tačiau Džinai viso to aiškinti nesinorėjo.

— O kaipgi tu? — pasidomėjau. — Ar ilgam parvažiavai?

— O, visam laikui, — atsakė ji. — Su Japonija baigta. Ir man, ir visiems kitiems. Baigėsi tie laikai, kai didžianosiai perėjūnai keliaudavo į Rytus ieškodami nuotykių ir šešiaženklės algos. Ne kažin kiek tereikia vertėjų, kai kompanijos bankrutuoja. Išėjau, kol nespėjo manęs išmesti. — Ji linksmai nusišypsojo. — Ir va aš čia. Ir, savaime suprantama, noriu Pato.

Ji nori Pato? Ar tai reiškia, kad nori jį pamatyti? Nusivesti į zoologijos sodą ir nupirkti minkštą žaislą didumo sulig šaldytuvu? Ką tai reiškia?

— Tai tu neketini gyventi Japonijoje?

— Tu buvai teisus, Hari. Net jei burbulas ir nebūtų sprogęs, nieko mudviem su Patu nebūtų išėję bute, kuris dydžio sulig mūsų svečių kambariu. Noriu jį pamatyti. Ir kuo greičiau.

— Suprantama. Šiandien pasiimu jį iš senelių. Gali palaukti pas mus namie.

— Ne, — nesutiko Džina. — Ne namie. Jei tu nieko prieš, susitikime parke.

Kvaila buvo siūlyti namus. Juk Džinai tai jau nebe namai. Ir žiūrėdamas į prašmatnų sužadėtuvių žiedą vietoj paprasto smulkučio vestuvių žiedelio staiga suvokiau, kad nepaminėjau vienos didžiulės mūsų gyvenimo permainos.

Dabar Patas gyveno su manimi.

Pas tėvus buvo dėdė Džekas.

Ne taip kaip kaimynė tetulė Etelė, dėdė Džekas man buvo tikras dėdė — tėčio brolis, judrus raumeningas vyriškis, kuris cigaretę rūkydavo laikydamas delne, tarsi saugotų nuo stipraus vėjo, nors sėdėdavo svetainėje ir į arbatą mirkydavo imbierinį sausainį.

Dėdė Džekas visados vilkėdavo kostiumą ir ryšėdavo kaklaryšį, o kieme stovėdavo koks nors žvilgantis valdiškas automobilis. O ant Scorpio, penktojo bemso ar didžiulio merso keleivio sėdynės kėpsodavo jo vairuotojo kepurė.

Dėdė Džekas dirbo vairuotoju, vežiodavo verslininkus pirmyn atgal iš jų namų bei kontorų į visus Londono oro uostus. Rodėsi, kad daugiau laiko jis praleidžia laukdamas, o ne važinėdamas, ir aš visados įsivaizduodavau jį besisukiojantį prie atvykimo vartų Getvike arba Hitrou ir su delne paslėpta cigarete beskaitantį Racing Post.