Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Viskas atrodo kažkaip... sugriauta, — tęsė tėtis. — Žinai, ką man pasakė Pegė? Paklausė, ar negalėčiau būti jos senelis. Tai ne jos kaltė, ar ne? Vargšė mažulė.

— Ne, tai ne jos kaltė, — pasakiau. — Vaikai dėl to nekalti. Bet galbūt išgyvenę tėvų skyrybas jie rūpestingiau žiūrės į santuoką. O susituokę stengsis ją saugoti.

— Tikrai taip manai? — su viltimi perklausė tėtis.

Linktelėjau, bet tik todėl, kad sąžinė neleido papurtyti galvos. Iš tiesų maniau, kad jo karta į savo pareigas žiūrėjo taip, kaip manoji niekaip negalėtų.

Jo karta rūpinosi savo vaikais, anksti eidavo gulti, o jei dar turėjo nuosavą namą ir galėdavo porą savaičių pagyventi namelyje priekaboje Frintone, manydavo esą laimės kūdikiai.

O užaugusios mūsų kartos pirkinių sąrašo viršuje atsirado asmeninės laimės žiupsnelis.

Štai kodėl mes stebėtinai reguliariai kvailiojome, paikiojome ir viską jaukėme.

Mano karta norėjo tobulo gyvenimo. Kodėl mūsų vaikai turėtų būti kitokie? Mano tėtis anksti sužinojo, kad niekas sausas iš tobulo gyvenimo neišlipa.

— Taip, gal viskas bus gerai, — susimąstęs ištarė tėtis. — Nes kiekvienas vaikas turi du tėvus, ar ne? Net ir vaikas iš — kaip ten vadinama? — nepilnos šeimos. Ir gal Patas ir Pegė, ir visi kiti tokie vaikai neužaugs panašūs į tą motiną ar tėvą, kuris paspruko. Gal jie bus panašūs į tą motiną ar tėvą, kuris liko.

— Kaip tai?

— Na, tu teisingai gyveni su Patu, — nežiūrėdamas į mane pasakė tėtis. — Daug dirbi. Rūpiniesi juo. Jis visa tai mato. Toks jis turėtų būti ir savo vaikams.

Sumišęs nusijuokiau.

— Tikrai taip manau, — kalbėjo tėtis. — Nežinau, ar galėčiau susidoroti, jei tavo mama — na, žinai. — Jis vos spustelėjo man ant peties padėtą dešinę ranką. Į mane nežiūrėjo. — Tu teisingai elgiesi su savo berniuku, Hari.

— Ačiū, — pasakiau. — Ačiū, tėti.

O tada išgirdome, kaip iš svetainės mus skubiai kviečiasi mama. Kai įpuolėme vidun, ji stovėjo prie lango ir rodė į mano automobilį.

— Mačiau tuos šunsnukius, — įsiaudrinusi pranešė mama, kuri šiaip jau smarkesnių žodžių nevartojo. — Mačiau, kaip tie šunsnukiai šitai padarė!

Minkštas MGF stogas buvo suraižytas peiliu. Iš stogo pasidariusios juostos įdubo, tarsi ant automobilio iš didelio aukščio būtų užkritęs kas sunkaus.

Spoksojau į savo suniokotą automobilį. O mano tėvas jau išpuolė pro duris. Savo namo tarpdury stovėjo teta Etelė.

— Į skersgatvį! — riktelėjo ji, rodydama į mūsų gatvės galą, kur buvo nedidelis komunalinių namų akligatvis, tarsi koks kvartalas žmonėms, kurie važinėja galingesniais Fordais Eskortais, vilki Vest Hemo marškinėlius ir kuriems visai nerūpi rožės.

Tame gatvės gale buvo skersgatvis, vedantis prie kelių suvargusių parduotuvėlių, kur dieną gali nusipirkti loterijos bilietą, o sutemus gauti į snukį. Du jaunuoliai — tie patys, kurie bandė apšvarinti mano tėvus ar tiesiog panašūs į tuos, — skuto skersgatvio link. Mano tėvas bėgo iš paskos.

Pasižiūrėjau į suniokotą stogą ir pajutau, kaip mane suima pyktis. Ak jūs, kvaili mulkiai, pamaniau, niršdamas dėl to, ką jie padarė mano automobiliui, o dar labiau siusdamas, kad išpešė mano tėvą iš jo sodo.

Puoliau jiems iš paskos. Tuodu nervingai žvilgčiojo per petį, tarsi juos persekiotų kraugeriškas balsas, skelbiantis, kad jie tuojau bus žiauriai nužudyti. Labai nustebau, suvokęs, kad tas kraugeriškas balsas, pasirodo, mano.

Tie du pirdžiai smuko į skersgatvį, o tėtis staiga sustojo. Iš pradžių pamaniau, kad jis nustojo vilties juos pavyti, tačiau buvo kur kas blogiau: jis parklupo ant vieno kelio ir tarsi dusdamas griebėsi už krūtinės.

Kol pribėgau, jis jau klūpojo ant abiejų kelių ir viena ranka, kad neparkristų, rėmėsi į žemę. Jis keistai, baisiai švokštė, kvėpavo negiliai ir trūksmingai.

Apglėbiau jį ir pakėliau, uosdamas jo Old Holborn ir Old Spice, o jis gaudė orą, duso, jo plaučiai stengėsi iš paskutiniųjų, bet vis vien negalėjo įtraukti to, ko jiems gyvybiškai reikėjo. Tėtis pakėlė į mane akis ir aš jose išvydau baimę.

Šiaip ne taip jis bent kiek atgavo kvapą ir netvirtai atsistojo. Prilaikydamas pamažu parsivedžiau jį namo. Mama, Patas ir teta Etelė susispietę laukė prie vartų. Patas ir teta Etelė buvo balti kaip kreida. Mano motina buvo pikta.

— Turi nueiti pas gydytoją, — per ašaras paliepė ji. — Daugiau jokių atsikalbinėjimų.

— Nueisiu, — nuolankiai pažadėjo tėtis, ir aš supratau, kad jis nebandys išsisukti. Jis niekados nemeluodavo mamai.

— Tai bjaurybės, — piktinosi teta Etelė; — Kraujas užverda tokius matant, ar ne?

— Taip, — pritarė Patas. — Močkrušiai.

Oficialūs drabužiai — buvo parašyta pakvietime. Mane visada suima jaudulys, kai reikia susirasti smokingą, rengtis marškinius ir rištis varlytę — tikrą varlytę, kurią susirišti trunka amžinybę, o ne gatavą kvailą varlytę ant gumelės, kokias ryši maži berniukai ir klounai.

Prisimenu, kaip mano tėtušis kartą per metus apsirengdavo smokingą savo kompanijos metinei vakarienei ir šokdavo kokiame nors prašmatniame viešbutyje Park Leine. Kažkuo nepaprastas buvo to puikiai prie jo kresnos raumeningos figūros derančio drabužio formalumas. Mama vakarine suknele kiekvienąkart jausdavosi kiek nejaukiai. Bet tėtušis buvo tiesiog gimęs vilkėti smokingą.

— Oho, — aiktelėjo Salė, droviai šypsodamasi pro plaukų uždangą, kai nulipau žemyn. — Atrodai kaip apsaugininkas. Prie labai labai kieto klubo.

— Ne, — nesutiko Patas. Jis atkišo į mane smilių, o nykštį pakėlė. — Tu dabar kaip Džeimsas Bondas. 007. Turintis leidimą iššaudyti visus blogus žmones.

Tačiau atsistojęs priešais veidrodį prieškambaryje, supratau, į ką aš iš tiesų panašus apsirengęs smokingu.

Vis labiau ir labiau dariausi panašus į savo tėvą.

Sidė vilkėjo žalio šilko kiniško stiliaus suknelę, aukštu kaklu, prigludusią tarsi antroji oda — nuostabiausią, kokią man kada teko matyti.

Plaukams nieko nedarė, tiesiog susirišo į uodegą. Man patiko, nes taip geriau mačiau jos veidą.

Kartais tik tada suvokiame, kokie laimingi buvome, kai ta akimirka praeina. Tačiau kartais, jei mums šypsosi sėkmė, suvokiame savo laimę tą pačią akimirką. Ir žinojau, kad štai tokia laimė ir yra. Ne naivios retrospektyvos laimė ar laimė kokioje nors įsivaizduojamoje ateityje, bet laimė čia ir dabar, laimė žalia suknele.

— Palauk truputį, — paprašiau Sidės, kai išlipome iš taksi priešais viešbutį. Paėmiau ją už rankų ir mudu tylėdami stovėjome, už mūsų riaumojo Park Leino piko valanda, už automobilių srauto Haid Parke spindėjo šalna.

— Kas yra? — paklausė Sidė.

— Nieko, — pasakiau. — Tai ir esmė.

Žinojau, kad niekada neužmiršiu, kaip ji atrodė tą vakarą, žinojau, kad niekada neužmiršiu, kaip ji atrodė vilkėdama žalia kiniška suknele. O aš norėjau ne vien tuo džiaugtis, norėjau sustabdyti akimirką, kad galėčiau atsiminti ją vėliau, kai vakaras bus pasibaigęs.

— Eime? — nusišypsojo ji.

— Eime.

Mudu įsiliejome į besijuokiančią smokingų bei vakarinių suknelių minią ir žengėme vidun, į apdovanojimų teikimo ceremoniją.

— Ir geriausias šių metų naujokas...

Daili orų mergaitė nesugraibė voko.

— ... Eimonas Fišas.

Eimonas, girtas ir išsišiepęs, atsistojo. Atrodė kur kas laimingesnis, nei būtų norėjęs visų tų kamerų akivaizdoje. Tikrai nuoširdžiai apkabino mane.