Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Dėdė Džekas, kaip ir visi kiti giminaičiai iš tėčio pusės, buvo lošėjas, ir kai jis man einančiam keliuku nusišiepė, pamaniau, kad visi su juo susiję prisiminimai man sukasi apie vienokias ar kitokias lažybas.

Kasmet antrąją Kalėdų dieną pas mus vykdavo kortų čempionatas. Būdavo išvykos į šunų lenktynes Sautende ir Romforde, kur mes su pusbroliais rinkdavome didelius rausvus lažybų lapelius, išmestus nesėkmingai stačiusių lošėjų. Ir prisimenu, kaip dar anksčiau, kai dar buvo gyvą mano senelė, pas ją namo į Ist Endą ateidavo bukmekeriai ir paimdavo jos menkutes kasdien arklių lenktynėse statomas sumas. Nuo kada bukmekeriai nebeateina pas senučiukes ponias?

Buvo dar vienas brolis, jauniausias — Bilis. Jis aštuntojo dešimtmečio pabaigoje išvyko į Australiją, bet mano galvoje visi trys broliai Silveriai tebebuvo drauge — per Kalėdas maukiantys škotišką viskį, per vestuves — alų, šokantys senus šokius su savo žmonomis, kurias įsimylėjo paauglystėje, ankstyvą Kalėdų rytą, skambant Tonio Beneto „Stranger in Paradise“, žaidžiantys devynių kortų pokerį.

Tokia štai mano tėvo šeima — apdairūs kieti vyreli, tikri londoniečiai, mylintys vaikus ir savo priemiesčių sodus, vyrai, kurie senose nuotraukose būtinai uniformuoti, lošėjai, kurie nevengia išgerti, bet tik tiek, kad smagiai atsipalaiduotų, vyrai, kurie myli savo šeimas, o į darbą žiūri tik kaip į nemalonią priedermę, reikalingą šeimai paremti, vyrai, kurie didžiuojasi savimi, nes žino, kaip sukasi pasaulis. Supratau, kad dėdė Džekas čia ne šiaip sau.

— Aną vakarą mačiau tave per teliką, — pranešė dėdė Džekas. — Per tuos apdovanojimus. Sėdėjai prie stalo smokinguotas. Na ir vyrukas tas Eimonas Fišas.

— Neblogas vaikis, — pritariau. — Kaip laikais, dėde Džekai?

— Gerai. Nėra ko skųstis. — Jis paėmė mane už rankos ir prisitraukė arčiau. — Bet kas tavo tėvui? Vos pakyla nuo kėdės, tuoj gaudo kvapą. O dabar jis skelbiasi, kad buvo pas daktarą, ir jau viskas aišku.

— Na ir kaip?

— Jis sako, kad viskas gerai.

Tėtis sode su Patu ir mama spardė kamuolį. Tiedu apsitūloję storomis striukėmis ir šalikais, o tėtis vienais marškinėliais, tarsi kaip seniau didžiuodamasis tvirtu, raumeningu, išblukusiom tatuiruotėm ir nusitrynusiais randais išmargintu kūnu. Kol jis brukosi marškinėlius į kelnes, mano žvilgsnis kliudė didžiulį randą ant šono, pilkai mėlyną žvaigždę, ir aš nustebau, kad taip prie jo ir nepripratau.

— Tėti? Ar buvai pas gydytoją?

— Sveikut sveikutėlis, — raportavo jis. — Kaip ridikas.

— Tikrai? O kaip su kvėpavimu?

— Jam nereikėtų rūkyti, ar ne? — įsiterpė mano mama. Mačiau, jog jai palengvėjo, kad tėtušį paleido tik su tokiu perspėjimu. — Jis nori mesti Old Holborn.

— Vėloka, — sukikeno tėtis, mėgaudamasis maištautojo vaidmeniu šiame javainių ir neriebaus maisto pasaulyje. — Bobis Čarltonas, — pranešė ir spyrė kamuolį į žiemiškus rožių krūmų griaučius. Patas nukūrė atnešti kamuolio.

— Ir gydytojas tikrai mano, kad daugiau nieko bloga? — neatstojau.

Tėtis apglėbė parbėgusį Patą.

— Tempsiu dar kokių dvidešimt metų, — tvirtai pareiškė. — Žinai ką? Esu nusiteikęs pamatyti šito mažo vyruko vestuves.

Patas dėbtelėjo į senelį taip, tarsi tas būtų išsikraustęs iš proto.

— Aš niekada nevesiu, — pareiškė.

Pamiršau Džinai pasakyti, kad jis išmoko važiuoti dviračiu.

Pamiršau pasakyti, kad baikštus mažas keturmetis, kuris su papildomais ratukais svyrinėdavo aplink baseiną, suaugo į savimi pasitikintį penkiametį, kuris nepaisydamas jokių pavojų zuja po parką.

Todėl Džina, kai išvydo, kaip jis atmina pas ją, laukiančią prie sūpynių ir karuselės, suplojo rankomis ir nusijuokė. Nusijuokė patenkinta ir nustebusi.

— Koks tu didelis, — aiktelėjo, ir jos balsas užlūžo. Ji išskėtė rankas.

Patui nuvažiuojant spėjau pamatyti jo veidą. Jis šypsojosi, bet šypsojosi ne meilia išmokta šypsena, kaip buvau išmokytas ir aš, ne Deivido Niveno šypsena, kupina gudraus paviršinio žavesio, kuri buvo skirta svetimiems žmonėms ir man, kad manyčiau, jog viskas gerai.

Pamatęs Džiną Patas nusišypsojo apie tai nemąstydamas, jis iš tiesų nušvito.

Ir štai jis motinos glėby. Striukės gobtuvas nuslinko, kai motina pakėlė jį nuo dviračio sėdynės. Ji verkė ir ašaros krito ant Pato viršugalvio: matei, kad jų plaukai visiškai vienodi, lygiai tokios pat blizgančio geltonumo spalvos.

— Parvesiu jį namo po poros valandų, — šūktelėjo Džina. Patas ėmė pamažu minti dviratį, ji ėjo šalia apkabinusi jį per pečius ir kažką kalbėjo, o jis pritariamai linksėjo.

— Būk atsargus, Patai, — riktelėjau. — Nevažiuok labai greitai, gerai?

Jiedu manęs negirdėjo. Trisdešimtas skyrius

Mano tėvas melavo.

Jis nuėjo pas daktarą. Bet šis vizitas baigėsi ne tuo, jog mano tėtušiui buvo leista vėl apsirengti marškinius, pasakyta, kad jis, turint omeny amžių, sveikas kaip ridikas, bet — paplekšnojimas per petį ir draugiškas gydytojo mirktelėjimas — reikėtų truputėlį mažinti suktinukių.

Galbūt gydytojas jam pasakė, kad niekas nežino, kiek jis gyvens. Galbūt pasakė, kad kartais tokie dalykai trunka ne vienerius metus. Bet vargu ar gydytojas pasižiūrėjo į savąjį stiklinį rutulį ir tėčiui pasakė, kad tas dar pamatys savo anūko vestuvių dieną.

Tai, kas augo mano tėčio viduje, buvo jau pernelyg išsikeroję.

Mama pirmą kartą gyvenime paskambino man į darbą.

— Tėtis ligoninėje. Intensyvios terapijos skyriuje, — pasakė ji. Jos balsas trūkčiojo, tariant šiuos tris modernius medicininius žodžius.

Jis rinkęs sodo baldus, kurie visados stovėdavo mūsų sode iki viduržiemio. Kaip ir kasmet iki pavasario nunešęs į garažą sudedamąsias mėlyno brezento kėdes, dryžuotą skėtį nuo saulės. Ir staiga jam pristigę kvapo, jis visiškai nebegalėjęs kvėpuoti. Buvo baisu, nenusakomai baisu, pasakojo mama. Ji iškvietė greitąją, bet manė, kad jie nespės. Nespės jo išgelbėti.

— Bet nuo ko? — paklausiau vis dar nesuprasdamas, vis dar negalėdamas suvokti, kad pasaulis gali egzistuoti ir be mano tėvo.

— Plaučiai, — blausiu virpančiu balsu sušnibždėjo mama. — Auglys.

Auglys plaučiuose. Ji neįstengė ištarti to žodžio, ji neįstengė pavadinti to daikto, vagiančio orą, kuriuo kvėpavo tėtis, ir tas baisus bjaurus žodis pakibo tarp mudviejų telefono linijoje. Tarsi jis galėtų pasitraukti, jei mes neištarsime jo vardo.

Jai ir nebereikėjo ištarti to žodžio. Pagaliau ėmiau suprasti.

Tai buvo šiuolaikiška ligoninė, apsupta dirbamų žemių. Taip jau yra ten, kur aš užaugau, taip jau yra priemiesčiuose. Vos šiek tiek pavažiavęs iš musių nutupėto betono labirinto atsiduri bekraščiuose laukuose. Dėl šitų laukų — arba tokių laukų — prieš daugybę metų tėtis čionai atsivežė savo šeimą.

Kai atvažiavau, mama sėdėjo laukiamajame. Apkabino mane ir kupina kažkokio beviltiško optimizmo ėmė pasakoti, kad gydytojas patikinęs, jog dar daug ką galima padaryti.

Tada nuėjo jo atsivesti — gydytojo indo, pranešusio jai šias puikias naujienas. Jis buvo jaunas ir kiek sutrikęs dėl mano motinos tikėjimo jo galia.

— Čia mano sūnus, daktare, — pristatė mama. — Būkite geras, pasakykite jam, kad jūs daug ką galite padaryti mano vyrui.

— Jūsų motinai sakiau, kad šiais laikais nuskausminimo metodai labai pažengę.

— Nuskausminimo metodai? — pakartojau.

— Galima daug ką padaryti, kad jūsų tėvas lengviau kvėpuotų, kad geriau miegotų, ir yra priemonių sumažinti skausmui, kurį jis kenčia.