Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Manuoju, — atsakiau.

Nuvažiavome į mažytį indų restoraną tarp Aukštutinės gatvės ir Liverpulio kelio. Juosta, kuria buvo suklijuotas supjaustytas mano MGF stogas, išdžiūvo, sulūžinėjo ir atsiklijavo. Stipriame vėjyje ji plakėsi tarsi laivo burė.

Maistas nė kiek neviliojo ir aš abejingai stumdžiau po lėkštę „Tikka masala“ vištienos gabaliukus. Manęs niekas nedomino.

— Valgyk, kas patinka, mielasis, — paragino Sidė. — Kas atrodo skanu. Bent ką nors suvalgyk, gerai?

Linktelėjau ir dėkingas nusišypsojau šitai nepaprastai moteriai, kuri savo tėčio neteko būdama kone perpus už mane jaunesnė. Jau norėjau ir užduoti jai tą man ramybės neduodantį klausimą, bet pamaniau, kad verčiau laikysiuos savo plano ir paklausiu vakarui besibaigiant. Taip, geriausia laikytis plano.

— Nežiūrėkim to filmo, jei nenori, — pasiūlė ji. — Galim veikti ką nors kita. Galim paprasčiausiai pasikalbėti. Arba galim nieko neveikti. Nebūtina netgi kalbėtis.

— Ne, eime pasižiūrėsim, — nesutikau. Taigi nuvažiavome į Soho žiūrėti italų filmo „Cinema Paradiso“. Filmo apie berniuko ir seno kino mechaniko draugystę vietiniame kino teatre.

Sidė paprastai puikiai parinkdavo filmus, filmus su subtitrais ir aktoriais, apie kuriuos prieš porą metų nė nenutuokiau. Jie man tikrai patikdavo, jei bent kiek pasistengdavau įsijausti.

Tačiau šįkart visai nebuvau sužavėtas, kai pabaigoje stačiokiškas senas kino mechanikas, apakęs po gaisro kino teatre, liepė berniukui Bembio akimis, jau paaugliui, keliauti iš jų kaimo ir niekados negrįžti.

Berniukas, Toto, išvažiuoja, tampa garsiu kino kūrėju ir į savo mažą kaimelį grįžta tik po trisdešimties metų kaip tik tą dieną, kai laidojamas Alfredas, senasis kino mechanikas, išmokęs jį mylėti kiną ir išsiuntęs iš namų.

— Kodėl Alfredas išsiuntė berniuką? — paklausiau, kai žingsniavome judria Old Kemptono gatve. — Kodėl jie nutraukė bet kokius ryšius? Žiauru buvo liepti išvažiuoti tam berniukui, kurį pažinojo visą gyvenimą.

— Nes Alfredas suprato, kad tame mažame miestelyje Toto niekados nesuras to, ko jam reikia. — Sidė nusišypsojo laiminga, kad apie tai kalbamės. — Jis turėjo išsilaisvinti, kad galėtų išmokti to, ką Alfredas jau žinojo. Gyvenimas ne toks, kokį matai filmuose — gyvenimas kur kas sunkesnis. — Ji paėmė mane už rankos ir nusijuokė. — Man patinka, kai mudu apie tai kalbamės.

MGF stovėjo didelėje aikštelėje Džerardo gatvės gale, Kinų kvartalo aikštelėje už ugniagesių stoties Šaftesburi aveniu. Susėdome į automobilį, bet aš nejungiau variklio.

— Noriu, kad gyventume drauge, — pasakiau. — Tu, Pegė, aš ir Patas.

Mano mylimos akys atrodė labai nustebusios.

— Gyventume drauge?

— Tavo butas mums visiems per mažas, — aiškinau. — Taigi geriausia būtų, kad atsikraustytumėte pas mus. Ką manai?

Ji sutrikusi papurtė savo žavią galvutę.

— Tau dabar sunkus metas, — pasakė ji. — Su tėčiu. Ir su Džina. Tai tave tikrai slegia.

— Tai visai nesusiję, — nesutikau. — Na, gal truputį. Gal daug. Bet ne dėl to. Aš žinau, ką tau jaučiu. Ir, man rodos, tu man jauti kažką panašaus. Aš noriu, kad mes būtume drauge.

Ji nusišypsojo ir dabar jau ryžtingiau papurtė galvą.

— Ne, Hari.

— Ne?

— Atleisk.

— Kodėl ne?

Tai buvo beprasmis klausimas, taip klausia vaikai. Bet turėjau paklausti.

— Nes tu nori žmogaus, kurio gyvenimas nebūtų toks komplikuotas kaip mano, — pasakė Sidė. — Be vaikų. Be eksvyro. Be priminimų apie praeitį. Pats žinai, kad taip yra. Ar prisimeni, kaip jauteisi per Pato gimtadienį? Prisimeni? Ir tu, ir aš — abu žinome, kad mudviem nieko neišeis.

— Aš taip nemanau.

— Tau atrodo, kad nori žmogaus, kuris meile pakeistų tavo gyvenimą. Tačiau iš tiesų, Hari, tu nori ne meilės. Su tikra meile tu nesusidorotum. Tu nori romantikos.

Jos žodžiai nuskambėjo baisiai. Dar baisiau dėl to, kad buvo ištarti neapsakomai švelniai. Be pykčio, be pagiežos. Tarsi jai būtų nuoširdžiai manęs gaila.

— Ir tai gerai, — tęsė ji. — Toks jau tu esi, ir daugeliu atvejų gera tokiam būti. Tačiau mudviem nieko neišeitų, nes negali taip padaryti, kad širdučių ir gėlių užtektų visam gyvenimui. Ne tada, kai aplinkui trinasi vaikai. Ypač kai jie ne tavo.

— Mums pavyktų, — nepasidaviau.

— Ne, — atrėmė ji. — Baigtume kaip tik tuo, kuo baigėte judu su Džina. O aš to nenoriu. Nenoriu vėl viso to išgyventi. Nenoriu, kad tai išgyventų Pegė. Saldūs niekučiai — gražu. Romantika — gražu. Bet aš noriu žmogaus, kuris man nusenusiai trintų kojas, kuris net ir tada, kai nebeprisiminsiu, kur pasidėjau raktus, sakytų, jog myli mane. Štai ko aš noriu. Noriu žmogaus, su kuriuo galėčiau senti. Ir nemanau — labai dėl to apgailestauju, — kad tu norėtum to paties.

Ji ištiesė ranką paliesti man veidą, bet aš nusigręžiau. Kur kažin visa tai jau girdėjau? Sėdėjome tylėdami toje požeminėje automobilių aikštelėje, slegiami viso Kinų kvartalo svorio.

— Maniau, nenori skaudinti Pegės trumpalaikiais santykiais, — priminiau.

— Geriau jau tai negu ilgalaikiai, iš kurių nieko neišeina. O Patas ir Pegė vis vien draugaus. Ji matysis su tavimi. Bet šitaip mudu išvengsime didžiulio skausmo.

— Šitaip? — pakartojau. — Skamba taip, tarsi viskam būtų galas.

— Ne viskam. Mes irgi galime likti draugais. Bet žiūrėdama į tave per tavo sūnaus gimtadienį supratau, jog mudvi su Pege nesame tai, ko tu nori. Ne tai.

— Žinau, ką reiškia, kai moteris sako, kad galime likti draugais. Tai reiškia: „išeidamas uždaryk duris“, ar ne?

— Nesikrimsk, Hari, — paguodė. — Žmonės skiriasi kasdien. Tai ne pasaulio pabaiga.

Taip jau yra su vėžiu, kad jis bet kada gali pranokti blogiausius tavo įtarimus. Kažkuo pornografiškas vėžio gebėjimas viršyti tavo vaizduotę. Kad ir kokia nauja nešvankybė randasi tau kamuoti ir kankinti, žinok, kad rytoj gali būti dar blogiau.

Tėvas buvo pripumpuotas morfino, oda nebeteko gyvos odos atspalvio, net ir su deguonies kauke pertempti plaučiai sunkiai kilnojosi, kvėpdami niekingus oro gurkšnius, kurių paprasčiausiai nebepakako.

Kartais migla nuo akių nuslinkdavo, migla, kuri užslinkdavo iš skausmo ir nuo nuskausminamųjų. Ir kai ji prasisklaidydavo, ašaromis plūstančiose akyse regėdavau apgailestavimą ir baimę. Ir aš save įtikinėdavau, kad jau viskas, kad tai jau pabaiga, tikrai pabaiga.

— Aš tave myliu, — pasakiau suimdamas tėvo rankas. Niekada anksčiau nebuvau jam to sakęs.

Pasakiau, nes blogiau būti jau nebegalėjo. Bet pasidarė dar blogiau, taip jau yra su vėžiu — visados gali būti juodžiau už juoda.

Taigi kitą dieną atėjau į tą žmonių pilną palatą, atsisėdau prie jo lovos, paėmiau jo rankas ir su kur kas kartesnėm ašarom dar kartą savo tėvui pasakiau, kad jį myliu.

3 Žodžių žaismas: angl. fish — žuvis (vert. pastaba).

4 Ruošos pagalbininkė - svetimtautė, dirbanti už butą, maistą ir ga­limybę mokytis kalbos (vert. pastaba).

TREČIOJI DALIS Sena daina Trisdešimt pirmas skyrius

Eimonas užsikirto.

Nebūtum to pastebėjęs iš pigių studijos publikos vietų, kur vaizdą stelbia visos kameros ir filmavimo komanda. Galbūt net nebūtum to pastebėjęs šiaip įsijungęs televizorių, kai jis tau — tik svetainėje bambantis balsas, o ne pasaulio centras, kaip kad man.

Tačiau aš viename iš galerijos ekranų pamačiau, kaip jis pametė mintį. Žinojau, kad tai gali nutikti bet kam, nesvarbu, ar priešais kamerą praleidai šešiasdešimt metų, ar šešiasdešimt sekundžių. Akimirka, kai sufleris, scenarijus, repeticija nieko nebereiškia. Akimirka, kai pameti mintį.