Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

Mačiau, kaip jis laukia, nors pats likau nepastebėtas, mačiau, kaip nerimauja drauge su kitelis turboeržilais.

Džimis Meisonas, gražuolis Sidės eksvyras, laukė, kol jo Mem baigs naktinį darbą. Trisdešimt antras skyrius

Lankymo valandos nebeteko prasmės. Tai, kada tėvas pabus, visiškai priklausė nuo skausmo atoslūgių bei potvynių ir nuo morfino.

Galėjai prie tėčio prasėdėti visą rytą, ir jis visą laiką pramiegodavo, jei tą vaistais atbukintą ligoninės poilsį galima vadinti miegu. Kai praeidavo nuskausminamųjų poveikis, o auglys dar neimdavo ėsti, tėtis pabusdavo ir kalbėdavosi su manimi kančios ir nepakeliamo liūdesio sklidinomis akimis. Ir aš to laukdavau.

Priešaušriu jis sukrutėjo, liežuviu perbraukė perdžiūvusias lūpas, ir aš pabudau iš savo budraus snaudulio. Palatoje buvo tylu, tik tolesnėje lovoje knarkė senyvas vyriškis. Padėjau tėčiui atsisėsti, sudrėkinau lūpas lašelyčiu vandens.

Jis ėmė gaudyti kvapą — dabar tėtis visados gaudydavo kvapą, — ir aš padėjau jam užsidėti deguonies kaukę. Palaikiau už rankos, kol jis desperatiškai bandė įkvėpti bent kiek oro. Gurkšnis oro, lašas vandens. Širdis plyšo žiūrint, kas bepalaiko jo gyvybę.

Tėtis nusiėmė kaukę. Jo veidas buvo iškreiptas kančios, ir aš vėl pagalvojau apie tai, kaip tavęs niekas neperspėja dėl tokio skausmo. Bet vis negalėjau nuspręsti, kas blogiau — matyti tėvą apimtą baisios kančios, ar matyti jį atbukintą morfino, iš esmės jau lyg ir ne jį. Turbūt skausmas, nusprendžiau. Matyti skausmą baisiau.

Tėtis pasižiūrėjo į mane, netekęs vilties papurtė galvą ir nusuko akis.

Suėmiau jo ranką ir tvirtai suspaudžiau: supratau, kad jis pasiduoda. Jis buvo drąsus vyras, bet nebepajėgė kovoti su šituo paryčiais užplūdusiu liūdesiu, liūdesiu, kai jauti, kad jau niekados nebebus gerai.

Ir niekas tavęs neperspėja dėl šito liūdesio. Gali būti kažkiek pasirengęs skausmui. Gali nujausti, kokias kančias patiria vėžiu mirštantis žmogus. Bet drauge su visomis fizinėmis kančiomis ateina pralaimėjimo kartėlis, kurio nenumalšina jokie vaistai.

— Blogiausia yra tai, — sušnibždėjo tėtis tamsoje, — jog žinai, ko netenki. Kalbu ne apie tai, kas dar nenutiko, — Pato vestuvės, laikas, kai tau pagaliau viskas susitvarkys, — o apie tai, ką laikai savaime suprantamais dalykais. Matyti, kaip Patas važinėja dviračiu, sekti jam pasaką, pabučiuoti prieš miegą. Žiūrėti, kaip jis duodasi po sodą su tuo savo šviesos kardu. Visi tie mažmožiai, kurie reiškia užvis daugiausia.

— Galbūt netrukus grįši namo, — pasakiau vis dar tverdamasis vilties, nes tai mes ir darome, nes nėra kito pasirinkimo, tik tvertis į gyvenimą, net ir tada, kai gyvenimas pilnas kančios. — Ką žinai, gal dar visa tai darysi.

Tačiau jis savęs neapgaudinėjo. Nei manęs.

— Ilgesiuos sodo. Tavo motinos. Jos pagaminto maisto. Tavo televizijos šou.

Pasijutau pamalonintas ir sutrikau, kad mano darbą jis prilygina savo žmonai, anūkui ir sodui. Ir dar truputį susigėdau. Susigėdau, kad nepadariau daugiau, kol buvome drauge, kad nepasistengiau padaryti didesnio įspūdžio ir užsitarnauti jo pritarimo. Pora televizijos laidų ir žlugusi santuoka. Tik tiek.

Tačiau yra Patas. Žinojau, kad jis savo senelį myli labiau už visus pasaulyje. Atrodytų, jog Patas — vienintelė vertinga dovana tėčiui.

Tėtis panoro atsisėsti. Nuspaudžiau lovos valdymo mygtuką, ir galas, zvimbdamas palatos tyloje, pakilo. Tada tėtis palinko į priekį ir įsikibo į mane, o aš jam už nugaros užkišau pagalvę. Skruostu jaučiau jo neskustą šiurkštų veidą.

Nebejutau senų Old Spice ir Old Holborn kvapų. Juos pakeitė ligoninės kvapai, ligos ir vaistų kvapas. Čia nebuvo nei tabako, nei losjono po skutimosi. Tai liko praeityje.

Vis dar buvo neįprasta padėti jam fiziškai. Neabejotina tėvo jėga tiek daug reiškė mano vaikystėje ir jaunystėje, kad dabar, kai ta jėga išseko, atrodė, jog ateina pasaulio pabaiga, jog be jokių skrupulų sugriautas kažkoks nekintamas gamtos dėsnis.

Ir pirmą kartą suvokiau, jog ne dėl jėgos jį mylėjau.

Man visados atrodė, jog jo kietumas, tas senojo pasaulio kietumas, kurį patvirtino ir įkūnijo jo medalis, — kaip tik tas bruožas, dėl kurio jis visados buvo mano didvyris.

Dabar, kai duodavau jam gurkštelėti vandens ar padėdavau atsisėsti ligoninės lovoje, supratau, kad mylėjau jį dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jį mylėjo mano mama, dėl kurios jį mylėjo mano sūnus.

Dėl jo švelnumo, dėl užuojautos ir drąsos, kuri su fizine jėga neturi nieko bendra.

— Nesakyk mamai, bet man atrodo, kad namo aš negrįšiu.

— Nekalbėk taip, tėti.

— Man taip atrodo. Jaučiu. Ir norėčiau pasimatyti su Patu.

— Gerai.

Jis nepasakė paskutinį kartą. Jam nereikėjo to sakyti. Be to, yra dalykų, kuriuos pernelyg skaudu ištarti garsiai. Bet abudu žinojome, jog kalbame apie mirtį.

— Jeigu tu neprieštarauji, — kalbėjo tėtis. — Jei nemanai, kad jam bus pernelyg liūdna. Tu turi nuspręsti. Tu esi jo tėvas.

— Kitąkart ateidamas atsivesiu jį, — pažadėjau. — O dabar, tėti, pasistenk truputį numigti.

— Aš nepavargau.

— Tiesiog pailsink akis.

Patas iš mokyklos išėjo drauge su tamsiaplaukiu berniuku, mosikuojančiu aplamdyta priešpiečių dėžute su Godzila.

— Nori pas mane pažiūrėti „Žvaigždžių karus“? — paklausė jo Patas.

— Plačiaekranis?

— Plačiaekranis.

— Gerai.

— Tėveli, ar gedima?

Naršiau akimis triukšmingas besijuokiančias ordas, ieškodamas vieno pažįstamo veidelio, kuris, žinojau, visame šitame 15.30 erzelyne bus rimtas ir santūrus. Ieškojau vienos rudaakės mergytės su „Pokahontos“ sumuštinių dėžele. Bet jos nebuvo.

— Kur Pegė? — paklausiau.

— Pegės šiandien nebuvo, — paaiškino Patas. — Ar galima Čarliui pas mus?

Nėra Pegės? Pasižiūrėjau į Čarlį. Čarlis pakėlė akis į mane.

— Galima, — pasakiau, — bet reikia susitarti su Čarlio mama.

Patas su Čarliu pradėjo šūkauti, juoktis ir stumdytis. Aštrus priešpiečių dėžutės su Godzila kraštas dunkstelėjo man į kelį.

Ėmiau ilgėtis Pegės.

Atvėriau paradines duris — už jų stovėjo Salė ir baugščiai žvilgčiojo iš po susiriebalavusių kirpčiukų.

— Nesitikėjau, kad pasirodysi, — pasakiau.

— Atėjau atsiprašyti.

Įsileidau ją vidun.

Patas su Čarliu ant sofos pešėsi dėl „Žvaigždžių karų“. Čarlis norėjo prasukti meilės scenas bei apmąstymus ir iškart žiūrėti mūšį. Patas filmą norėjo žiūrėti nuo pradžios iki pabaigos. Salė kyštelėjusi galvą pasisveikino su Patu, o tada mudu nuėjome į virtuvę.

— Aš mąsčiau, — pradėjo Salė. — Ir supratau, kokia buvau kvaiša, kad įsileidau Stivo draugus.

— Kad taip būtum apie tai pagalvojusi, kai buvo laikas.

— Žinau. — Apykvailės akys spoksojo į mane iš už plaukų uždangos. — Atsiprašau. Tiesiog — nežinau, kaip pasakyti, — buvau labai laiminga, kad vėl jį matau.

— Na, suprantu, — ištariau. — Mano širdis irgi ima trankytis, kai tik pamatau Stivą.

— Jis tau nepatinka. Tu šaipaisi.

— O, beje, kaip jums einasi? Tau ir Stivui?

— Viskas baigta, — prisipažino Salė, ir kai jos akys paplūdo ašaromis, man nei iš šio nei iš to pasidarė labai gaila šito iki skausmo drovaus vaiko. — Jis vėl mane metė. Kai gavo, ko norėjo.

— Užjaučiu, — pasakiau. — Iš tiesų Stivas ne mano skonio. Bet žinau, kad tau jis patiko. Kiek tau dabar metų? Penkiolika?