Тони Парсонс - Vyras ir vaikas

— Na, maždaug taip. Ji pasiėmė Patą — mūsų sūnų, — kai išsikraustė pas tėvą. Bet kai išvyko į Japoniją, pasiėmiau vaiką ir parsivežiau namo.

— Taigi ji paliko bendrus namus ir faktiškai paliko vaiką rūpintis jums, — dėstė Naidželas Batis. — O dabar ji grįžta ir nusprendžia, kad norėtų kurį laiką pavaidinti motiną.

— Ji sako, kad suprato, kaip karštai jį myli.

— Tai dar pažiūrėsim, — pažadėjo mano advokatas. Trisdešimt trečias skyrius

Tėvas sparčiai lyso. Niekados nebuvo lieknas, o dabar jo skruostai įdubo, oda po smakru nukaro neskustomis raukšlėmis. Kuo toliau, tuo labiau darėsi man nepažįstamas.

Net jo rankose nebeliko senosios raumenų jėgos, o tatuiruotės, liudijančios apie jo ištikimybę mano mamai ir komandosams, išbluko tarsi ano šimtmečio nuotraukos.

Kūnas traukėsi ir su kiekviena diena vis labiau matėsi kaulai. Jie išsišovė per blykštančią odą, kuri, su siaubu staiga suvokiau, ko gero, saulės daugiau nebeišvys.

Bet jis šypsojosi.

Sėdėjo lovoje ir šypsojosi. Ir ta šypsena buvo tikra — ne suvaidinta kietuolio šypsena, ne per jėgą išspausta šypsena, o tikro džiaugsmo šypsena išvydus anūką.

— Sveikas, Patai, — pasveikino jis Patą, žengiantį jo lovos link. Už jo mindžikavome aš, mano mama ir dėdė Džekas. Tėtis pakėlė dešinę ranką, tą, prie kurios riešo buvo prijungtas lašinės vamzdelis. — Žiūrėk, kas liko iš tavo senelio.

Patas dėdės Džeko automobilyje nenustygo vietoje — buvo sujudęs, kad jį pasiėmėme iš pamokų, džiūgavo, kad važiuoja užpakalinėje prabangaus automobilio sėdynėje, o ne suniokoto sportinio automobilio priekyje. O dabar nuščiuvo. Nedrąsiai artinosi prie lovoje gulinčio sulysusio apšepusio senelio.

— Eikš, — nuo jaudulio užkimusius balsu pakvietė mano tėtis. Ištiesė laisvąją ranką, ir Patas užsiropštęs ant lovos pasidėjo galvą ant vargšės ligotos senelio krūtinės. Taip juodu apsikabinę gulėjo ir tylėjo.

Mama metė į mane žvilgsnį. Ji nenorėjo, kad vesčiausi Patą į ligoninę.

Niekaip negalėjome žinoti, ar tėtis nemiegos, kai ateisime. Buvo labai tikėtina, kad skausmas pasidarys visai nepakeliamas, ir, kol ieškosime, kur pastatyti mašiną, gydytojai tėtį pripumpuos opiatų. Ir Patas pamatys nuo vaistų visiškai apdujusį senelį. Arba galėjo užeiti dusulio priepuolis, ir vaikas būtų pamatęs besikilnojančią krūtinę, ant veido uždėtą deguonies kaukę ir senelio akis, ašarotas iš skausmo ir baimės. Arba, nors ji to ir nepasakė, jis jau galėjo būti miręs.

Visaip galėjo nutikti, ir tikimybė, kad nutiks, buvo nemenka. Mama savo virtuvėje iki ašarų supyko ant manęs, kad Patui teks pamatyti ką nors iš tų baisybių.

Apkabinau ją ir nuraminau, kad viskas bus gerai. Ir klydau. Nebuvo gerai: Patas buvo sukrėstas, jis nuliūdo pamatęs, kaip liga nuniokojo senelį, kaip jis vysta ligoninės lovoje mirštančių žmonių palatoje. Tokio merdėjimo nepamatysi filmuose ar per televiziją, merdėjimo, kupino kančių, vaistų ir liūdesio dėl visko, ko neteksi. Aš nebuvau pasirengęs mirties tikrovei, ir nebuvo ko tikėtis, kad penkiametis berniukas, gyvenantis vien „Žvaigždžių karais“, bus pasirengęs geriau.

Ne, gerai nebuvo. Bet buvo būtina. Mano tėvui ir mano sūnui reikėjo pasimatyti. Jiems reikėjo pajusti, kad ryšys tarp jųdviejų vis dar yra ir visados bus. Jųdviejų meilė bus visada. Jiems reikėjo žinoti, kad vėžys to negali sugriauti.

Ir kažkaip žinojau — tiesiog žinojau, — kad kai Patas bus čia, tėtis neapsvaigs nuo vaistų, kad jo neištiks dusulio priepuolis.

Nebuvo jokios racionalios priežasties tikėti, kad nenutiks nieko bloga, jei jo anūkas bus čia. Nelogiška. Gal net kvaila. Bet aš visa širdimi tikėjau, kad tėtis apsaugos Patą nuo šitų baisių dalykų. Aš tikėjau, kad dalelė jo taip ir liko neįveikiama. Negalėjau tuo netikėti.

— Ar greitai grįši namo? — paklausė Patas.

— Pagyvensim — pamatysim, — pasakė tėtis. — Žiūrėsim, ką sakys daktarai. Matysim, ar seneliui truputį pagerėjo. Kaip mokykloje?

— Gerai.

— O dviratis? Kaip tas mūsų Varpelis?

— Gerai.

— Be tų papildomų ratukų smagiau, ar ne?

— Taip, — nusišypsojo Patas. — Bet aš pasiilgstu tavęs.

— Ir aš tavęs pasiilgstu, — pasakė mano tėtis ir tvirtai prisispaudė Patą. Šviesiaplaukė Pato galvelė prigludo prie mėlynos dryžuotos pižamos, prie seniokiškos pižamos, kokių jis niekuomet nevilkėdavo namie.

Tada linktelėjo man.

— Metas eiti, — pasakiau.

Taip mano tėtis atsisveikino su savo mylimu anūku. Paramstytas ligoninės lovoje, apsuptas jį mylinčių žmonių ir vis dėlto visiškai vienas. Kiek mes čia pabuvome — penkias minutes ar valandą? Nežinau. Tik supratau, jog dabar jis nori, kad išeitume.

Taip ir išėjome, palikę tėtį, besigraibantį deguonies kaukės, susikūprinusį ir apžėlusį, tokį seną, kad net nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, su jauna sesele, nerūpestingai tauškančia prie jo kojūgalio.

Na, štai, atėjo blogiausia. Baisi ir visiška mirties vienuma, siaubingas paskutinės ligos stadijos vienišumas. Niekas tavęs dėl to neperspėja.

Gyvybei blėstant, skausmui ateinant, palikome jį pilnutėlėje vėžininkų palatoje, į kurią per didžiulius nešvarius langus skverbėsi žiemos saulė, o fone iš televizoriaus čekšėjo burundukas. Palikome jį. Tik tiek tegalėjome padaryti.

Kai ėjome atgal prie automobilio, Patas rijo ašaras. Piktas, teisingiau, įsiutęs, ant kažko, ko neįstengė įvardyti. Pabandžiau jį paguosti, bet jis nenorėjo paguodos.

Mano sūnus jautėsi apgautas.

Prie Sidės namų stovėjo krovininis furgonas.

Ne didžiulis sunkvežimis, į kurį gali sukrauti viso šeimos gyvenimo mantą, ne milžinas, kuriame tilptų pianinas ir apšiurę baldai, kuriuos taip mėgsti, jog negali išmesti, ir visas kitas per daugybę metų sukauptas šlamštas. Šitas buvo iš tokios perkraustymo agentūros, kokios reklamuojasi paskutiniuose žurnalų puslapiuose. Toks, kuris puikiai tinka nedidelei šeimai, neprisikaupusiai per daug turto.

Stebėjau, kaip du jauni marškinėliais vilkintys vyrukai į furgoną įkėlė vaikišką lovelę. Nors Sidė su Pege gyveno viršuje, vyrukai neatrodė nusikamavę.

Tarpdury pasirodė Pegė, betįsianti minkštą žaislą didumo sulig šaldytuvu. Ji visiškai nenustebo, kad aš čia, ir pažvelgė į mane rimtomis rudomis akimis.

— Žiūrėk, ką turiu, — atkišau jai persikreipusią vyriškos lyties lėlę blizgančiomis sidabrinėmis kelnėmis ir drabužiu, panašiu į purpurinį smokingą. Transvestitė Barbė.

— Disko Kenas, — pažino ji ir paėmė lėlę.

— Palikai pas mus, — paaiškinau. — Pamaniau, gal pasigedai.

— Ačiū, — padėkojo šita mandaguolė mergytė. Jai už nugaros išniro Sidė su stirta knygų minkštais viršeliais.

— Žiūrėk, ką man atnešė Haris, — parodė Pegė. — Disko Keną. Aš jo ieškojau.

Sidė liepė jai eiti į savo kambarį ir apsižiūrėti, ar tikrai nieko nepaliko. Pegė pliušinį žaislą didumo sulig šaldytuvu paliko ant šaligatvio ir sugniaužusi rankytėje Keną šmurkštelėjo į namą.

— O tu? — ištariau. — Ką nors palikai?

— Ne. Man rodos, susirinkau viską.

Vyrukai kraustytojai prasispraudė pro mudu ir suėjo į namą.

— Išsikraustai nieko man nepasakiusi? — papriekaištavau. — Draugė vadinasi.

— Ketinau pasakyti. Tik kad — nežinau, — taip lengviau. Visiems.

— Ieškojau tavęs kavinėje.

— Išėjau.

— Ir jie man taip pasakė.

— Mes kraustomės į kitą miesto pusę. Į Noting Hilą.