Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Iš anglų kalbos vertė

Gytis Kudarauskas

Turinys

Pirmoji dalis

Antroji dalis

Trečioji dalis

Epilogas

PIRMOJI DALIS 1977-IEJI: GAL TU IR NE ANGELAS PIRMAS SKYRIUS

Jį sustabdė muitinėje. Kodėl kaip tik jį? Nes Terio išvaizda, švelniai tariant, kėlė įtarimą.

Oda negyvėliškai blyški nuo begalės bemiegių naktų ir dar šio bei to, nudrengtas švarkas iš dėvėtų drabužių krautuvės, CBGB’s maištininko marškinėliai ir į aulinius proletaro batus sukišti džinsai, nematę vandens nuo tos dienos, kai, vos juos įsigijęs, įlipo su jais tiesiai į vonią (motina nusigando, kad jis pasigaus smegenų uždegimą, tėvas dar pridūrė, kad jis — varijotas nelaimingas). Šį ansamblį vainikavo grėsmingai ant pakaušio styrantys plaukai, itin nevykusiai nudažyti įtartinu skysčiu iš kūno priežiūros prekių parduotuvės, kurio pavadinimas skambėjo maždaug „gilus vidurnaktis“ ar panašiai.

— Minutėlę, sere.

„Sere“ pavartotas kaip grasinimas, kaip pokštas. Tarsi kam nors rimtai ateitų į galvą kreiptis į Terį seru.

Jie buvo dviese. Pirmasis — maždaug trisdešimties, su žandenomis ir ilgais, pūstais karčiais, mėginantis neatsilikti nuo mados, primenantis „Chelsea“ futbolininką, antrasis — jau priešistorinis, galbūt net tokio pat amžiaus kaip ir Terio tėvas, tik be ugnelės.

— Toli buvote, sere?

Tai nuskambėjo iš lūpų senojo vėplos — griežto, tiesmuko, per šitiek metų tobulai išmokusio naudoti uniformos teikiamus privalumus.

— Berlyne, — atsakė Teris.

Jaunesnysis — toks pat gauruotas, kaip Dikenso herojus jau rausėsi plastikiniame Terio kelioniniame krepšyje, vieną po kito traukdamas iš jo Terio daiktus: marškinėlius („Sex Pistols“ sveikina karalienę), sidabrinės spalvos diktofoną, atsarginį baterijų pakelį, mikrofoną, trumpikes.

Kaip nuolat kartodavo Terio mama, niekada negali žinoti, kada tave užklups bėda.

— Berlyne? O, ten turėtų būti gražu šiuo metų laiku, — nusišaipė gauruotis. Senasis konsteblis paniekinamai prunkštelėjo. Jiems atrodė, kad juodu velniškai sąmojingi. Tikri trečiojo terminalo komediantai.

Senasis konsteblis atsivertė mėlyną Terio pasą ir keletą kartų žvilgtelėjo čia į nuotrauką, čia vėl į Terį. Stypsantis priešais jį blyškiaveidis, juodaplaukis jaunuolis menkai tepanėšėjo į paveikslą iš ankstesnio Terio gyvenimo — gyvenimo su tėvais, kai jis dar dirbo džino gamykloje ir visą laiką vaikščiodavo paskendęs savo svajonėse, kurios visos sukosi apie tai, kaip ištrūkti.

Toje niūrioje fotografijoje Teris stengėsi atrodyti kaip Rodąs Stiuartas, tačiau išėjo panašesnis veikiau į Deivą Hilą iš „Slade“. Netgi buvo šiek tiek įdegęs. Nuotrauka buvo iš tų laikų, kai Teris vis dar laukė, kada prasidės jo tikrasis gyvenimas. Kai senasis konsteblis pagaliau grąžino pasą, Terio skruostai liepsnojo.

Tuo tarpu gauruotis prisikapstė iki kuprinės dugno, versdamas Terį vis labiau krūpčioti, nes lietė daiktus, kurie jam išties daug reiškė. Netrukus jis jau laikė rankose dviejų savaičių senumo „Laikraščio“ numerį su Džo Strameriu pirmajame puslapyje, atrodančiu lygiai taip pat šauniai ir pasmerktai, kaip ir Lorencas Harvis „Kelyje į viršūnes“. Reikšmingai dėbtelėjęs į Terį, pareigūnas išskleidė didelį, spaustuvės dažais kvepiantį laikraštį ir permetė akimis naujienų skyrelį bei antraštes, kurios nieko jam nesakė.

Naujasis Kostelo įvaizdis. Bepročiai iš „Talking Heads“. „Bachman Turner Overdrive“ iširo. Madis Votersas pristato: „Hard Again“. Uždegantys skaitiniai. Paskubomis pervertė kitus „Laikraščio“ puslapius. Nė nepažvelgęs į talentingiausio pasaulyje muzikos žurnalisto Skipo Džonso vedamąjį apie „The Clash“, jis stabtelėjo ties skelbimų skyreliu, tarsi tai būtų svarbiausia laikraščio skiltis.

— „Pono pimpio“ įrašų studija: ateik ir gauk , kas tau priklauso , — balsu perskaitė gauruotis ir susiraukė iš pasibjaurėjimo. — Tfu! Tai šlykštu!

Numetęs „Laikraštį“ į šalį, pareigūnas tęsė darbą. Jis nenurimo net tada, kai sužvejojo „The Kandy-Kolored Tangerine-Flake Streamline Baby“ nutrintais viršeliais, su Terio pabrauktomis ištisomis pastraipomis. Galiausiai jo pirštai užčiuopė tai, kas Teriui buvo brangiausia — kasetes su naujausio Dago Vudo interviu įrašu. Dagas buvo vienintelis muzikantas, nušvilptas nuo scenos Vudstoko festivalyje.

Vos tramdydamas įniršį, Teris stebėjo, su kokiu neslepiamu pasidygėjimu pareigūnai apžiūrinėja tas kasetes. Nedaug trūko, kad jis būtų pasiūlęs jiems verčiau nuveikti ką nors tikrai naudingo, pavyzdžiui, eiti ir sugauti Karlosą Šakalą.

Laimė, Teris susitvardė, aiškiai suvokdamas, kad toks išsišokimas taptų jiems puikiu pretekstu atlikti asmens kratą, tad jis tik prikando liežuvį, sugniaužė kumščius ir susimąstė, ar dar ilgai jie vers jo merginą laukti.

— Keliavote verslo reikalais, sere? — paklausė senasis konsteblis.

— Aš — žurnalistas.

Jis ir pats nesuprato, iš kur įgijo tiek drąsos. Pavadinti save žurnalistu, nors jis — vos devyni mėnesiai dirba šį darbą! Jį vis dar apimdavo begalinis pasitenkinimas, išvydus savo pavardę po straipsniu, ypač jei tas straipsnis — pirmajame puslapyje. Mažmožiai, bet jie bylojo, kad Teris tampa tuo, kuo visą laiką norėjo būti. Dabar jie jo nesustabdys.

— Žurnalistas? — pakartojo senis nepatikliai. Tarsi tikrasis žurnalistas būtinai privalo dėvėti kostiumą, ryšėti kaklaraištį, su savimi tampytis portfelį, būti senas ir panašiai. — Ir apie ką tamsta rašote?

Teris šyptelėjo.

Ėjo 1977-ųjų vasara, ir visur tvyrojo nepaprasta atmosfera, tai buvo galima justi klubuose, per radiją. Staiga viskas vėl buvo gerai — visai kaip prieš dešimtį metų, septintajame dešimtmetyje, kai Teris buvo dar vaikas, o jo tėvams bitlai tebeatrodė panašūs į gerus berniukus.

Apie ką jis rašo? Jis rašo apie tai, kaip viskas keičiasi. Absoliučiai viskas — nuo kelnių iki šukuosenų, nuo pažiūrų iki muzikos — juk vyksta totalus perversmas.

Apie ką jis rašo?

Na ir paklausė!

Teris prisiminė neseniai girdėtą Rėjaus Deiviso prisipažinimą, kaip, kiekvieną kartą užmetus akį į kokio nors jauno žmogaus albumų kolekciją, jį apima nenumaldomas noras išsiverkti, nes matyti priešais save atskleistą kito žmogaus gyvenimo garso takelį — apnuogintą ir visiškai atvirą, išblukintą ašarų — yra nepaprastai jaudinama. Ir jeigu tik šis dalykas žmogui yra svarbus, viską — visa, ko jauna širdis gali trokšti, ilgėtis ar geisti, visas jaunos asmenybės viltis ir svajones — galima surasti ten, išrašytas ant subraižyto vinilo ir saugomas suplyšusiuose vokuose.

— Aš rašau apie muziką, — atsakė Teris.

Migla laukė prie atvykimo salės vartų. Jis pamatė ją anksčiau, nei ji pamatė jį. Teris apsidžiaugė tuo lyg vaikas. Tai buvo vienas jo mėgstamiausių dalykų pasaulyje — pamatyti ją anksčiau, nei ji pamatys jį. Migla. Jo mylimoji gintariniais plaukais ir katės akimis. Aukšta ir liekna, paprasta balta suknele, nuostabiai derančia prie poros puikių gremėzdiškų baikerio batų.

Merginos pradėjo tai daryti masiškai, moteriškus dalykėlius (trumpus sijonėlius, baltas sukneles, tinklines kojines) neginčijamai pagardindamos tam tikra vyriško brutalumo doze (vyriškais auliniais ar motociklininko batais, kniedytais antkakliais ir apyrankėmis). Sviesdamos savo seksualumą tiesiai į veidą, įžūliai reikalaudamos dėmesio ir drauge nebyliai klausdamos, ką ketini su tuo daryti. Tai buvo nauja mada.