Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Ant peties jai kabojo krepšys su masyviu fotoaparatu. Ant vieno iš daugybės dirželių, kur paprastai tikėtumeisi rasti nedidelį minkštą žaisliuką ar galbūt Fonzio arba Hano Solo statulėlę, kabojo antrankiai — rausvi butaforiniai audinės kailio antrankiai. Iš pirmo žvilgsnio sunku buvo ir atskirti, ar jie iš žaislų, ar iš sekso reikmenų parduotuvės.

Migla su rausvais kailiniais antrankiais. Teriui net paširdžius suspaudė ją vėl pamačius.

Ji buvo tarsi toji mergina iš knygos. Ne, ne mergina, o moteris — daugiau nebegalėjai sakyti „mergina“ — tai buvo viena tų naujovių: sakyti „mergina“ nebebuvo leistina net tada, kol jos vis dar tebebuvo — faktiškai, juridiškai — merginos. Kaip Migla paaiškino Teriui, tai turėjo kažką bendro su, jos žodžiais, dusinančia vyrų tironija.

„Juokinga“, — pamanė tada Teris.

Taip, ji buvo tarsi toji mergina — moteris — iš Tomo Hardžio romano, skaityto mokykloje tais metais, kai jis metė mokslus ir nuėjo dirbti į džino gamyklą. „Toli nuo pakvaišusios minios.“ Visai kaip Batšeba Everden — moteriškai švelni, bet su plieno gija, kurios iš pirmo žvilgsnio nė neįtartum jos viduje esant. Tokia buvo Migla. Batšeba balta suknele ir baikerio batais, Batšeba su pora rausvų kailinių antrankių.

Ji vis dar jo nematė, ir Teris, žvelgdamas į jos susikaupusį veidą nepažįstamų žmonių apsuptyje, juto, kaip jam ima trūkti kvapo — taip buvo jos išsiilgęs. Pagaliau ji sugavo jo žvilgsnį ir pradėjo šokinėti iš laimės. Jie nesimatė visą amžinybę.

Daugiau nei savaitę!

Migla šmurkštelėjo po ženklu „GRIEŽTAI DRAUDŽIAMA“ ir tekina pasileido Terio link. Ji nebuvo iš tų, kurios paiso ženklų, ji keliavo per pasaulį taip, tarsi tai būtų jos prigimtinė teisė — būti bet kur, visur. Kaip moteris iš tos knygos, kaip mergina iš tos dainos.

— Teri, žiūrėk, — sušuko ji.

Rankose ji laikė naujausią „Laikraščio“ numerį. Beveik savaitės senumo, tačiau spaustuvės dažai tebetepė ir jos pirštų galiukai buvo juodi. Pirmajame puslapyje puikavosi kažkoks paniurėlis karišku apsiaustu, platinos spalvos plaukais. Jis pozavo fotografui prie Berlyno sienos, o jam už nugaros kabojo grėsmingas užrašas: Achtung! Sie verlassen jetzt West Berlin.

Tai buvo Terio straipsnis apie Dagą Vudą, parašytas viešbutyje ant skalbinių krepšio ir padiktuotas telefonu iš Berlyno.

— Na, tai koks jis iš tiesų? — paklausė Migla, ir jis nusišypsojo, nors paprastai šis klausimas varydavo jį iš proto.

Pasirodo, pakanka parašyti vos 3000 žodžių apie kokią nors garsenybę, ir visi kaipmat puola tavęs klausinėti: Na, tai koks jis?, užuot pasiskaitę straipsnį, nes atsakymas į tą klausimą visada turi būti straipsnyje, antraip tokį straipsnį gali laikyti mėšlo krūva, nevykusiu kratiniu. Nejaugi, kai Tomas Vulfas rašydavo apie Muhamedą Ali, Filą Spektorą ar Hju Hefnerį, jam irgi tekdavo nuolatos atsakinėti į tą patį kvailą klausimą? Na, tas tai taip, Tomai, bet koks jis iš tiesų? Greičiausiai. Bet Teris nepyko. Nes tai buvo ji. Nes tai buvo Migla.

— Jis visų kiečiausias, — atsakė Teris. — Nori, supažindinsiu tave su juo šįvakar?

Nenusakomas žvilgsnis sustingo Miglos akyse kartu mieguistas ir svajingas, ji palenkė galvą į šoną, ir Teris nieko nelaukdamas godžiai įsisiurbė į jos lūpas, jusdamas, kaip jos pirštai vis giliau sminga jam į plaukus, o jos krepšys su visa foto-įranga vis stipriau spaudžia jam krūtinę.

Jų bučiniai atsidavė „Marlboro“ ir „Juicy Fruit“. Juodu dar ilgai stovėjo prie atvykimo salės vartų, paskendę vienas kito glėbyje, nekreipdami dėmesio į kvailus šypsnius ir kandžias pastabas („Kas juos taip aprengė, tėti?“), ir nė vienas jų neabejojo, kad jų bučinių skonis išliks toks amžinai.

Leonas Pekas rengė singlų apžvalgas.

Jis sėdėjo perklausų kambaryje — nedidelėje, koridorių primenančioje patalpoje su garso aparatūra, į kurį redakcijos darbuotojai ateidavo pasiklausyti naujos muzikos. Priešais jį stūksojo kalnas savaitės naujienų — koks šimtas, o gal ir daugiau septyncolių singlų. Keletas plokštelių buvo iš spalvoto vinilo — ši naujovė sulaukė plataus atgarsio tarp lengvojo žanro atlikėjų.

Leonas darė tą patį, ką ir kiti. Išskyręs vieną gabalą, kurį ketino entuziastingai išliaupsinti ir paskelbti savaitės hitu, jis parinko dar dvidešimt ar trisdešimt pajuokos vertų singlų, kurių visų laukė vienas likimas — negailestingas, intelektualaus sarkazmo doze pagardintas išsityčiojimas. Šiame darbe buvo tiesiog privalu visą laiką prie ko nors kibti.

Piktdžiugiškas kandumas būdavo būdingas „Laikraščiui“ visais laikais. Kiekviename numeryje iškart po pavadinimu laikraščio skaitytojai būdavo viliojami maždaug tokiu pažadu: „Šviežiausios naujienos, auksiniai hitai ir žvėriškai teisingos apžvalgos“. Kaip tik tokį patiekalą Leonas dabar ir turėjo pagaminti savo singlų puslapiui. Žvėriškai teisingą apžvalgą.

Bėda buvo ta, kad jam nesinorėjo kvaršinti galvos dėl viso to mėšlo krūvos.

Po savaitgalio įvykių kabinėtis (ką gi, pažiūrėkime, kam nusišypsojo laimė būti sudraskytiems į skutelius šį sykį) prie „Floaters“, „Commodores“ ar Deivido Soulo Leonui atrodė tiesiog niekingai žema.

Savaitgalio įvykiai pakeitė Leono požiūrį į pasaulį. Tad jis tik paėmė „Silver Lady“ singlą su išsiviepusiu it koks besmegenis Deividu ant voko ir paleido jį per kambarėlį nelyginant skraidančią lėkštę. Atsitrenkusi į sieną, septynių colių skersmens vinilo plokštelė triukšmingai pokštelėjo ir sudužo į šukes. Girdėti, kaip ji dūžta, buvo nepaprastai gera.

Tiesą sakant, taip gera, kad Leonas tą patį padarė ir su „Floaters“ singlu. Paskui ir su „Commodores“. Ne kitokio likimo nusipelnė naujasis grupės „Showaddywaddy“ kūrinys. Paskutinis „Emerson, Lake and Palmer“ singlas, „Fanfare for the Common Man“ buvo paleistas su ypatingu įtūžiu. Netrukus visos perklausų kambarėlio grindys buvo nuklotos subyrėjusio vinilo šukėmis.

Pastūmęs singlų krūvas į šoną, Leonas paėmė į rankas naujausią „Laikraščio“ numerį, iš anksto dūsaudamas dėl jo lėkšto turinio. Nejaugi šie žmonės nemato, kas iš tiesų dedasi pasaulyje?

Pirmajame puslapyje — nuvalkiota herojaus narkomano poza, prie Berlyno sienos — darkėsi Dagas Vudas. Leonui, žinoma, buvo smagu dėl Terio — jis įsivaizdavo, su kokiu pasididžiavimu jo draugas skaitys savo vedamąjį, — bet vis dėlto. Tarsi Lu Ridas nebūtų to padaręs anksčiau už jį ir šimtąsyk geriau! Tarsi Dagas Vudas iš tiesų žinotų, kuo Karlas Marksas skiriasi nuo Graučo!

„Koks Teris vis dėlto mulkis, kad užkibo už viso to „roko dievo“ maskarado, — mąstė Leonas. — Ir visi jie tokie.“

Leonas nusižiovavo ir atsivertė antrąjį puslapį su hitų sąrašais. Beprasmis disko šlamštas karaliavo singlų sąrašo viršuje. Imituojanti orgazmą Dona Samer su savo „I Feel Love“. Albumų sąrašo viršūnėje tvirtai įsitaisė atlikėjas, tikrai gebantis padėti namų šeimininkėms įveikti menopauzę. Džonis Matisas su savo rinktinių šlagerių kolekcija.

Leonas pašaipiai prunkštelėjo. Jis vis greičiau vertė „Laikraščio“ puslapius, ir sulig kiekvienu prisilietimu jo pirštai vis labiau juodavo.

„Eater“ planuoja įrašyti debiutinį albumą per vasaros atostogas... Naujausi „Pilot“, „Gentie Giant“, Rojaus Vudo singlai... Nauji Rėjaus Kuderio, „Boney M“ ir „Modern Lovers“ albumai...

Pagaliau! — vienuoliktojo puslapio apačioje, įspraustos į patį kamputį tarp masyvaus skelbimo apie „Aerosmith“ koncertą Redinge ir dar vienos anties apie „Steeleye Span“ iširimą, slėpėsi keletas trumpų pastraipėlių, kurios prikaustė Leono dėmesį ir nuo kurių jo širdis ėmė daužytis. Po straipsniu buvo jo pavardė.