Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Tai jūs dirbate naktimis, — kreipėsi Migla į Terio tėvą. — Visai kaip mes.

Terio tėvas nejaukiai pasimuistė kėdėje, apžiūrinėdamas savo šaukštą ir stebėdamas, kaip rožinės spalvos padaže grimzta krevetė.

— Hmmm, — pasakė jis. — Naktinis darbas. Taip, aš dirbu naktį.

— Bet tau nepatinka, ar ne? Dirbti naktimis? — suskubo jam į pagalbą Terio mama. — Jam nepatinka naktinis darbas, — pridūrė ji Miglai pašnibždomis.

— Kodėl, tėti? — paklausė Teris, šaukšteliu knibinėdamas mišrainę. Kiek siekė Terio atmintis, jo tėvas visą gyvenimą dirbo tik naktimis. Jam net į galvą neatėjo, kad šis žmogus mieliau į darbą eitų dieną. — Kodėl gi tau nepatinka dirbti naktimis?

Tėvukas atsikrenkštė. Jeigu pavykdavo jį išjudinti, jis galėdavo būti negailestingai atviras.

— Nes tu dirbi, kai visi miega. Ir miegi, kai visi atsikėlę. Išlipi iš lovos tik vakare, ir vietoj kukurūzų dribsnių ar paskrudintų dešrelių esi priverstas valgyti krevetes.

Jis nusišypsojo žmonai pilna burna krevečių, duodamas suprasti, kad pajuokavo, ir taip parodydamas, jog jis irgi dėkingas už josios pastangas.

— Kam nors salotų? — paklausė Terio mama.

— Ne, dėkui, — sumurmėjo Teris.

— O aš paragausiu, — atsiliepė Terio tėvas.

— Jis mėgsta salotas, — pridūrė Terio mama.

Tai nebuvo tikros salotos. Tai, ką Terio tėvai vadino salotomis, tebuvo supjaustyti pomidorai ir agurkai su salotos lapu ir vienu kitu ridikėliu, patrupintu ant viršaus ypatingomis progomis — tokiomis kaip šiandien. Bet Teris žinojo, kad Miglai salotos turi būti patiekiamos su kokiu nors salotų padažu, alyvuogių aliejumi ar panašiai. Jis tai žinojo, nes darbas „Laikraštyje“ kartu reiškė ir intensyvų visuomeninio maitinimo ir restoranų mokslo kursą. Vos patekęs įrašų kompanijų akiratin, naujasis laikraščio bendradarbis būdavo nuolat ir dosniai vaišinamas įrašų kompanijų spaudos atstovų — bent jau iki tol, kol šie sumesdavo, kad jis vis vien sumals jų niekam tikusius įrašus į miltus.

Bet nutiko taip, kad Migla jį dar sykį nustebino. Salotų padažas nerūpėjo jai tiek, kiek — parodyti dėkingumą jo mamai, ir tai paglostė jam širdį. Ir kai jo mergina ištarė, kad iš pakelio pagamintas ragu buvo netgi labai skanus, Teris liepsnojo meile karščiau nei bet kada, labiau mylėti vargu ar buvo įmanoma.

— Na, kaip tau patiko Berlynas, Teri? — paklausė mama, duonriekiu peiliu raikydama pirktinį tortą. Jeigu ji ir pastebėjo, kad sūnus gromuliuoja jos pagamintą maistą tik iš mandagumo, niekuo neišsidavė.

— Nuostabus miestas, — atsakė Teris.

Jo mama peiliu nubrėžė ore platų ratą.

— Nuostabu keliauti po pasaulį ir dar gauti už tai pinigų. Tu irgi esi buvęs Vokietijoje, ar ne? — kreipėsi ji į Terio tėvą. Dauguma jos pastebėjimų pasibaigdavo klausimu jo tėvui, tarsi ji bijotų, kad dėl savo įgimto uždarumo jis neliktų nuošalyje.

— Tai buvo visai kas kita, — atsakė Terio tėtis.

— Kodėl gi, misteri Varboisai? — susidomėjo Migla.

Terio tėvas liūdnai šyptelėjo.

— Nes visą laiką koks nors šunsnukis norėjo mane nušauti.

Miglai net akys išsipūtė iš pagarbos.

— Jūs nugyvenote tokį įdomų gyvenimą, — prabilo ji. Ji palietė Terio motinos ranką, ant kurios pirštų žibėjo sužadėtuvių, vestuvių ir sukaktuvių žiedai — pastarąjį ji gavo dovanų paskutiniojo gimtadienio proga. — Jūs abu... Ištvėrėte krizę... karą... tarsi būtumėte išgyvenę visą istoriją. — Ji pažvelgė į Terį. — O ką gero matė ar nuveikė mūsų karta?

Terio tėvai spoksojo į ją. Pasaulinis karas, pasaulinė ekonominė krizė: juodu buvo įpratę negalvoti apie šiuos baisius dalykus, neišvengiamai juos užgriuvusius kaip didžiulė nelaimė.

— Torto? — pasiteiravo Terio mama.

Nešini lėkštelėmis su tortu, jie visi persikraustė ant sofos, o Migla pritūpė prie pianino. Ji pakėlė instrumento dangtį.

— Aš dešimt metų lankiau pianino pamokas, — prasitarė ji. — Nuo penkerių iki penkiolikos. Mano motina labai norėjo, kad gročiau.

Teris išdidžiai nusišypsojo. Jis net neįsivaizdavo, jog ji skambina pianinu. Šypsena netrukus išnyko nuo jo veido — paaiškėjo, atlikėja ji buvo prasta. Migla sugraibė turbūt blogiausią „Kačiukų valso“ versiją iš visų jo iki šiol girdėtų.

— Dešimt metų? — Terio tėtis atrodė nuoširdžiai nustebęs. — Man rodos, tau reikėtų susigrąžinti sumokėtus pinigus.

— Tas tiesa, aš jau senokai grojau, — nusišypsojo Migla, pagavusi jo sąmojį.

— Neklausyk jo, brangioji, — pasakė Terio mama ir prisėdo šalia Miglos. — Pasislink truputį. Leisk man pamėginti.

Šis pianinas kadaise priklausė Terio senelei — jo mamos mamai. Tai buvo tais laikais, kai dar nebuvo televizijos, kai kiekviena sparčiai augančio Ist Endo šeima turėjo pianiną svetainės kampe ir vištidę už namo. Tais laikais žmonės patys save linksmindavo ir patys kepdavosi kiaušinienę. Šioje ankštoje svetainėje beveik nebuvo vietos pianinui, bet Terio mama griežtai atsisakė jį išmesti — ypač dabar, kai namuose nebeliko ir Terio auklės.

Truputį pamankštinusi pirštus ir droviai šyptelėjusi, ji pradėjo skambinti vieną seną melodiją. Skambino neskubėdama, su tam tikru savamoksliams būdingu lengvumu. Visų akys nukrypo į ją, ir ji uždainavo švelniu, kiek trūkčiojamu balsu. Terio tėvo veide sušvito žinovo išraiška — daina buvo apie tai, kaip, net ir matydamas mylimo žmogaus trūkumus, vis tiek pasilieki su juo.

Gal tu ir ne angelas

Angelų juk tiek mažai...

Terio mama stabtelėjo atsikvėpti, tačiau skambinti nesiliovė, ir Terio tėvas gardžiai nusikvatojo.

— Ji užmiršo žodžius, — pasakė jis, mažumą susigėdęs dėl taip netikėtai prasiveržusio netramdomo pasididžiavimo žmona ir tokia nuostabia jos dovana. Tik ji nieko neužmiršo.

Bet kol jis nepasirodė...

Čia ji metė liūdną žvilgsnį į Terio tėtį.

Aš pasilieku su tavimi.

Migla lyg užhipnotizuota spoksojo į Terio mamą, nutaisiusi rimčiausią veido išraišką, tarsi būtų bažnyčioje ar draugijoje paties Triufo, sakančio kažką itin reikšmingo.

Migla kadaise prisipažino Teriui, kad pirmą kartą paragavo tirpios kavos tik palikusi tėvų namus. O jis žinojo, kad čia kava bus kaip tik iš „Nescafe“ stiklainio. Ir kad jo mama greičiausiai įbers cukraus ir šliūkštelės pieno net neatsiklaususi Miglos, kaip dera tokiais atvejais, ir kad, norint viską išmaišyti, kažkam teks išplauti šaukštelius nuo krevečių mišrainės.

Bet žiūrėdamas į savo merginą, įsmeigusią susižavėjimo kupinas akis į mamą, iš klausos skambinančią tą seną melodiją, Teris suprato, kad visi šie mažmožiai neturi jokios reikšmės.

Rėjus Kylis prabudo nuo kratymo.

Apsiblaususiomis akimis jis nužvelgė pro šalį skriejančius laukus, šen bei ten išsibarsčiusias gyvulių fermas, ganyklose besiganančius arklius.

— Valanda iki Londono, — primetė jis.

Rėjus atmintinai pažinojo šiuos laukus, mokėjo skaityti juos kaip laikrodį. Pažinojo net arklius. Jis važinėjo per šią šalies dalį trejus metus nuo tada, kai jam sukako penkiolika, traukdamas į šiaurę pasiklausyti grupių, koncertuojančių Niukaslyje ir Lesteryje, Mančesteryje ir Liverpulyje, Lidse ir Glazge, ir atgal į Londoną aprašyti jų pasirodymų.

Jis bemat suprato, kas jį pažadino. Vagonas aidėjo nuo triukšmingų balsų ir riebių keiksmų. Gauja futbolo sirgalių smaginosi pakeliui į vagoną restoraną. Jausdamas gerai pažįstamą baimės virpulį, jis susmego kietame krėsle ir pamėgino slėptis po savo ilgų plaukų šydu.