Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Ateinantį savaitgalį Nacionalinis frontas planuoja surengti demonstraciją juodaodžių rajone. Rasistines pažiūras slepiantys po neplėšikavimo kampanija ir Jungtinės Karalystės vėliavėlių jūra NF ekstremistai ketina pradėti savo eiseną nuo Kliftono kalvos Niukrose. Jų maršrutas ir demonstracijos pradžia neatskleidžiami.

Protesto vardan Luišamo kampanija prieš rasizmą ir fašizmą (LKPRF) rengia taikingą antidemonstraciją. Renkamės vienuoliktą valandą Ledivel Fildse, prie Ledivelo traukinių stoties.

Būkite arba supūkite.

„Laikraštis“ pasirodė visos šalies laikraščių kioskuose praėjusį ketvirtadienį, Londone — vėlyvą trečiadienio popietę. „Atrodo, tarsi nuo to laiko būtų prabėgęs ištisas gyvenimas“, — svarstė Leonas. Nes šeštadienį demonstrantai ir protestuotojai sukėlė tokias riaušes, kokių Londonas nematė nuo karo laikų. Leonas Pekas taip pat ten buvo.

„Ir aš ten buvau, — mąstė jis, atsargiai liesdamas skruostikaulį, į kurį gavo spyrį nuo raito policininko. — Ir mačiau, kaip viskas vyko.“ Kol didžioji dalis jo bendraamžių svajojo kaip pamatyti „Aerosmith“ Redinge, Leonas buvo pačiame riaušių įkarštyje, protestuotojų minios viduryje, iš visų pusių spaudžiamas raitosios policijos, ir jam atrodė, kad artinasi pasaulio pabaiga.

Plazdančios vėliavos, akmenų kruša, šturmuojantys minią raiti policininkai, mūšio laukas, nuolat pasipildantis naujomis jėgomis. Visur aplinkui — karo šūksmai ir visiškas chaosas. Dūminės bombos, skriejantys plytgaliai, šiukšlių konteineriai ir buteliai. Netylantys riksmai, įžeidinėjimai ir skanduotės. Dūžtančių vitrinų garsas.

Vis dėlto labiausiai jam įstrigo fizinis pojūtis, patirtas savo paties kailiu per susirėmimą. Iš baimės suakmenėjusios kojos, kai pradėjo šaudyti ir policija varė arklius tiesiai į minią, širdis, besidaužanti taip, tarytum tuoj ims ir iššoks iš krūtinės. Taip pat neapykantos perkreipti demonstrantų veidai ir nesutramdomas pyktis, kurį jautė tiems išgamoms fanatikams, demonstruojantiems savo rasistines pažiūras rajone, kurio beveik visi gyventojai — juodaodžiai.

Per visą gyvenimą jis nebuvo patyręs tokios baimės. Ir vis dėlto dar niekada jis nebuvo toks laimingas.

Tai buvo svarbu. Tai buvo svarbiau už viską. Leonas Pekas, taikos ir gerovės kūdikis, praleido šeštadienio popietę darydamas tą patį, ką jo tėvas darė Italijoje — Sicilijoje, prie Monte Kasino ir pakeliui į Romą — karo metais. Jis kovojo prieš nacius.

Leonas neketino savęs apgaudinėti. Luišamas tebuvo vos vienas šeštadienis iš šiaip jau ramaus jo gyvenimo. Tai nė iš tolo negalėjo prilygti tiems žygdarbiams, kuriuos jo tėvas atliko per Antrąjį pasaulinį karą. Bet patirto jausmo tikrai negalėjai palyginti su niekuo kitu.

Tiek mokykloje, tiek universitete Leonas aktyviai dalyvaudavo mokinių ir studentų politinėje veikloje. Bet tai buvo toli gražu ne tas pat. Neseniai kažkoks fašistas vienam pakistaniečiui krautuvininkui perrėžė veidą peiliu. Buvo aiškiai justi: naciai grįžta. Padėtis iš tiesų darėsi grėsminga. Ir tu arba darei ką nors, arba traukei į Redingą pasižiūrėti aerosmitų.

Kiek vėliau tą saulėtą popietę, kai riaušės ėmė panėšėti į vieną jo vizijų, regėtų apdujus nuo rūgšties Londono ekonomikos mokykloje, Leonas stabtelėjo priešais elektros prekių parduotuvę ir užmetė akį į žinių laidą, vienu metu transliuojamą iš tuzino skirtingų televizorių. Riaušės buvo pagrindinė žinių tema. Vienintelė tema. Geras ketvirtis metropoliteno policijos pajėgų buvo ten ir neįstengė jų sustabdyti.

Leonas susimąstė, kiek demonstracijoje galėjo būti „Laikraščio“ skaitytojų, sužinojusių apie protesto akciją iš jo kuklaus straipsnelio. Įdomu, ar iš to rašinio buvo nors kiek naudos? Galbūt netrukus (čia jam prireikė pasižiūrėti į savo paties straipsnį) LKPRF pavadinimas pradės keliauti iš lūpų į lūpas? Jis užvertė paskutinį puslapį, ir skelbimų skyrelis sugrąžino jį atgal į tikrovę. Primindamas jam dalykus, kuriais laikraščio skaitytojai iš tiesų domėjosi.

ATRODYK SKANDINAVIŠKAI! Skandinaviško stiliaus klumpės — £5.50... Trikotažiniai marškiniai £2.70, 20 pensų už pašto ir pakavimo išlaidas... Originalios aukštos kokybės kliošinės kelnės. Vis dar £ 2.60.

Leono mintys nenoromis nuklydo į madas, jis nusistebėjo: Nejaugi dar yra dėvinčių tokį šlamštą? Pats Leonas išvaizda priminė „The Ramones“ narį trumpais plaukais, jis buvo tarsi londonietiška Niujorko prototipo atmaina. Jo stilių buvo galima apibūdinti tokiais žodžiais: aš dedu šiek tiek pastangų, bet šiaip jau man tai nerūpi.

Leono veido bruožai ir kūno sudėjimas niekaip nespėjo žengti koja kojon su iš pažiūros grėsmingais jo apdarais. Dvidešimties jis vis dar buvo vaikiškos išvaizdos, silpnas ir plonas kaip šakalys, ir skusdavosi ne dažniau kaip kartą per savaitę.

Odinės baikerio striukės atlape puikavosi plastikinis ženklelis su Vladimiro Iljičiaus Lenino atvaizdu. Dėvėjo jis siaurus „Levi’s“ džinsus, nutrintus „Thin Lizzy“ marškinėlius ir baltos spalvos „Adidas“ treningą su trimis mėlynomis juostelėmis. Ganėtinai standartinė uniforma pažangių pažiūrų miesto vaikiui 1977-ųjų vasarą, nors Leonas dar paįvairino savo aprangą fetrine skrybėle iš labdaros parduotuvės. Kad ir kaip būtų keista, tokios išvaizdos paskutiniame „Laikraščio“ puslapyje nė už ką nebūtum įsigijęs. Skelbimai buvo kimšte prikimšti šlamšto, atlikusio iš septintojo dešimtmečio laisvės dvasios.

Masyvus kanapės lapo formos sidabrinis pakabutis ant tikro sidabro grandinėlės — £7.

Leonas užvertė „Laikraštį“. Lyg niekur nieko pasitaisė skrybėlę. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Tarsi karo net nebūtų buvę.

Leonui dingojosi, kad visi jo pažįstami tebegyvena užburti septintojo dešimtmečio sapno — žmonės, su kuriais jis dirba redakcijoje, skaitytojai, jo tėvas — ypač jo tėvas. Šis žmogus prieš kelerius metus priklausė branduolinio nusiginklavimo judėjimui, o dabar priklauso golfo klubui.

Kas jiems nutiko? Nejaugi jie nesupranta, kad atėjo laikas pasipriešinti? Ką, jų manymu, veikia Nacionalinis frontas, marširuodamas skersai išilgai pietinio Londono? Jis ir vėl pirštais palietė mėlynę ant skruosto, karštai trokšdamas, kad ji pasiliktų ten visiems laikams.

Juk esmė glūdi visai ne mados smulkmenose: nešioti ilgus plaukus ar pašiauštus, plačias kelnes ar siauras, klausytis Elvio ar Džonio Roteno. Esmė — kur kas giliau. Kalbame netgi ne apie tai, ar rinktis Nacionalinį frontą ar Socialistinę darbininkų partiją, tarsi politiniai chuliganai terliojančius savo priešiškus šūkius ant visų miesto sienų. Ne, arba mes renkamės blogį, neapykantą, rasizmą, ksenofobiją, fanatizmą, arba visa kita, kas yra to priešingybė.

Prisiminęs Luišamą, jis vis dar tebetirtėdavo iš baimės. Akmenų kruša, pasipylusi ant demonstrantų. Neapykantos iškreipti veidai. Policija, užsipuolusi taikius protestuotojus lazdomis ir aulinių batų spyriais. Gaivališkas muštynių protrūkis, kažkuriam iš demonstrantų ar protestuotojų pralaužus policijos užtvaras. Ir triedžiantys iš baimės arkliai, paklaikusių raitelių raginami joti tiesiai į protestuotojų minią. Luišame jis po daugelio metų pertraukos vėl susidūrė su fiziniu smurtu, kurio nebuvo patyręs nuo pradžios mokyklos laikų, kai pirmą kartą rimtai gavo į kaulus.

Nuo devynmetės mergaitės. Kuri, tiesa, buvo neįprastai augalota pagal savo amžių.

Jis dar sykį pervertė singlus, kol pagaliau surado kažką verta paklausyti. Tai buvo „Sex Pistols“ kūrinys „Pretty Vacant“. Jis uždėjo plokštelę ant patefono, nuleido adatėlę ir atlenkė paleidimo rankenėlę atgal. Pro garsiakalbius pasigirdus pirmiesiems gitaros akordams, jis su visu rimtumu atsidėjo ankstesniam užsiėmimui — pradėjo naikinti kitus singlus. „The Jacksons“, Dona Samer „Hot Chocolate“, Karli Saimon „The Brotherhood of Man“ — visi jie skrido iki priešingos sienos pasitikti savo likimo ir žuvo dramatiškai sprogstant vinilui.