Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Leonas jau buvo beketinąs švystelėti naująjį „Boney M“ singlą, pavadintą „Ma Baker“, kai perklausų kambarėlio durys atsidarė ir tarpduryje pasirodė senyvas juodaodis vyras su siurbliu rankose. Jis net išsižiojo, pamatęs ant kilimo kalną įvairiaspalvių vinilo šukių.

— Kuo čia, po galais, užsiimi, vyruti? — apstulbęs paklausė valytojas.

— Aš ką tik peržvelgiau keletą singlų, — atsakė Leonas, degdamas iš gėdos. — Kaip tik ruošiausi visa tai sutvarkyti.

Stebimas valytojo, Leonas atsistojo keturpėsčias ir, nuolankiai šypsodamasis, pradėjo rinkti sudaužytas plokšteles, kas, jo manymu, turėjo išreikšti jo solidarumą su šiuo žmogumi, o gal ir atsiprašymą ar ką panašaus.

— Tikiuosi, tavo mergina mėgsta ragu, — pasakė Terio mama.

— O, aš dievinu ragu, — atsakė Migla. — Tiesą pasakius, mano tėvas netgi gimė Indijoje.

Teris metė į ją nustebimo kupiną žvilgsnį. Jis nežinojo, kad Miglos tėvas atvyko iš Indijos. Turbūt jis dar labai daug ko nežino apie ją, nepaisant to, kad jie kartu jau nuo Kalėdų.

Migla, Teris ir jo tėvai nepatogiai susigrūdo siauručiame koridoriuke. Ir kol Migla entuziastingai šlovino imperijos laikus ir paistė, kaip teisingai paruošti vištieną tikka masala pagal Kiplingą, Terio tėvai tik mandagiai šypsojosi. Jo tėvas netgi pradėjo apžiūrinėti jos fotoaparatus. Teris pastebėjo, kad ji buvo nusisegusi rausvuosius antrankius ir susigrūdusi juos į krepšį. Tai buvo pirmasis jos apsilankymas jo tėvų namuose, ir visi stengėsi. Migla paleido į darbą visą savo žavesį, o Terio tėvas net apsivilko marškinius. Terio motina paruošė šventinę vakarienę, o Teris net neparvežė nieko išskalbti.

Netrukus visi įžengė į svetainę, kurioje plyšojo televizorius. Rodė seną filmą, ir akimirką visų dėmesys nukrypo į dėžę, stovinčią kambario kampe. Tonis Kurtis ir Sidnis Puatjė: baltaodis rasistas ir išdidus juodaodis, ką tik atsiskyrę nuo kalinių grupės, dar tebesurakinti antrankiais.

— „Surakinti viena grandine“, — tarė Terio mama. — Koks gražuolis tas Tonis Kurtis.

— Verčiau išjungsiu, — pasakė Terio tėtis. Toks ryžtingas sprendimas galėjo reikšti tik viena: namuose lankosi karališkosios šeimos narys. Jie niekada neišjungdavo televizoriaus tol, kol tas neliepdavo jiems eiti miegoti.

— Girdėjote, ką yra pasakęs Triufo apie tai, ką žmonės veikdavę, kol nebuvo televizorių? — paklausė Migla ir jos dailus veidelis surimtėjo.

— Negaliu dabar prisiminti, — atsakė Terio mama taip, lyg jos būtų pasiteiravę naujosios Desmondo O’Konoro dainos pavadinimo ir jis būtų sukęsis jai ant liežuvio galiuko.

— Triufo yra pasakęs, jog prieš išrandant televiziją, žmonės spoksodavę į ugnį. — Visa Miglos povyza įgijo didelio rimtumo, kaip būdavo visada, kai ji cituodavo kurio nors savo dievaičio mintis. — Jo teigimu, žmogų visą laiką traukė žiūrėti į judančius vaizdus.

Jie visi truputėlį apie tai pagalvojo.

— Keptų dešrelių? — pasiteiravo Terio mama, ištiesdama viešniai lėkštę su plonytėmis dešrytėmis, prismaigstytomis sumuštinių pagaliukų. — Paimk dar vieną, meilute. Jos labai plonos.

Teriui atrodė keista matyti Miglą, įsitaisiusią ant rudo trijų dalių komplekto jų menko namelio svetainėje. Kai Teris buvo mažas, jo tėvas dirbo trijuose darbuose, kad jo šeima galėtų persikraustyti iš virš mėsinės nuomojamo buto į „nuosavą namą“. Tačiau Teris puikiai suvokė, kad tokiai merginai, kaip Migla, šis jo tėvų svajonių namas turėjo atrodyti labai kuklus.

Kambario sienos buvo išklijuotos tapetais, kampe stovėjo senas pianinas, kiliminė danga atrodė tarsi po kraupios automobilių katastrofos. Čia pat stovėjo du vienodi pufai kojoms susikelti, čia jie ir skaitydavo: mama — „Reveille“, tėtis — „Reader’s Digest“. Taigi Migla pritūpė ant baldo, kurį jie pavadino „minkštasuoliu“, stovinčio kambaryje, kurį jie vadino „svetaine“, paskanauti šio bei to, ką jie pavadino „arbatėle“.

Keista — svetainė, minkštasuolis, arbatėlė — atrodė, jo tėvai su Migla kalba kita kalba.

Terio tėvas apsiblaususiomis akimis spoksojo į užgesusį televizorių, ant pagaliuko laikydamas pamirštą dešrelę. Jis buvo ką tik prabudęs iš miegų ir ruošėsi į naktinę pamainą Smitfildo mėsos turguje. Tačiau net ir tada, kai būdavo truputį žvalesnis, tuščios kalbos nebuvo jam prie širdies. Kalbesnis jis tapdavo tik kompanijoje, kurią pažinojo daugybę metų, kaip antai tarp turgaus vyrukų. Užtat Terio mama galėjo pilstyti iš tuščio į kiaurą už visą Angliją. Ji kaip vijurkas sukosi virtuvėje ir visą laiką plepėjosi su Migla.

— Man nepaprastai patinka tavo suknelė, — pasakė Terio mama ir permetė suknelę akimis iki pat aulinių baikerio batų. — Nuostabi suknelė. — Apie batus komentarų nebuvo. — Vištienos ar jautienos, meilute?

Migla beveik sucypė iš pasitenkinimo.

— Neįtikėtina! Juk tai šitiek vargo!

Bet Teris žinojo, kad paruošti ragu jo mamai tebuvo vienas juokas. Ji paprasčiausiai suberdavo „Birds Eye“ pakelio turinį į verdantį vandenį ir pavirdavo penkiolika minučių. Jis žinojo, kad tai nebus visiškai toks ragu, kokio tikėjosi jo mergina. Ji buvo pripratusi prie tikro indiško maisto. Išsinešimui.

Ir Terį apėmė pažeminimo nuojauta, panaši į kadaise patirtą mokykloje jausmą, kai Gauruotis Nortonas po fizinio lavinimo pamokos paslėpė jo kelnes. Taip ir neradęs savo pilkų šortų, kuriuos Gauruotis buvo užkišęs už pisuaro, Teris nupėdino į klasę — su visa uniforma, tik be kelnių.

— Mokytoja, atsiprašau už pavėlavimą, ar...

Visa kita užgožė negailestingas trijų dešimčių vaikų juokas. Lygiai taip jis jautėsi laukdamas akimirkos, kai ragu bus patiektas. Tarsi Gauruotis Nortonas vėl būtų paslėpęs jo kelnes tualete.

Juokingiausia, kad jo motina mokėjo nuostabiai gaminti.

Kai Teris dar gyveno su tėvais, per arbatėlę (Migla būtų pavadinusi tai vakariene) ir sekmadienio vakarienę (Migla būtų pavadinusi tai pietumis) ant stalo visąlaik garuodavo vienas mėsiškas ir dar du daržovių patiekalai. Šventadieniais Terio visada laukdavo puikus kepsnys.

Išskyrus sekmadienius, jie valgydavo savo pamėgtuose krėsluose priešais televizorių. Tešloje kepta mėsa, paskrudinti mėsos griežinėliai su bulvių koše, kiaulienos muštiniai čia būdavo godžiai sušlamščiami kartu su sudžiūvusiomis daržovėmis, įbedus akis į „Jus aptarnauja?“, „Kariaujantį pasaulį“, „Folčio viešbutį“, vakaro žinių laidą ar kokį nors televizijos žaidimą.

„Malonu jus matyti , matyti jus... malonu!“

Bet kai Teris paliko namus, reikalai pasikeitė. Dabar visas maistas jų namuose buvo greitai paruošiamas. Viščiukas iš pakelio, indiško skonio „Birds Eye“, užpilama bulvių košė. Vien tamsūs milteliai ir kieta ruda masė, kurią tereikėdavo arba užpilti vandeniu, arba į jį panardinti.

Kai Teris buvo mažas berniukas, jo mama kepdavo duoną, kurios skonis būdavo nuostabiausias pasaulyje. Nuo ką tik iš krosnies ištraukto kepaliuko ar bandelių kvapo Teriui net širdis apsaldavo. Tačiau dabar jo mama nebeturėjo laiko šiems užsiėmimams. Terio tėvas kaltino dėl to feministinį judėjimą ir „Birds Eye“.

Vis dėlto šįvakar jo motina akivaizdžiai pasistengė, ir Teris mylėjo ją už tai, nors jo apetitas pastaruoju metu ir nebuvo kažin koks.

Visi susėdo už stalo, paprastai naudojamo tik sekmadieniais ir per Kalėdas, serviruoto popierinėmis servetėlėmis, sulankstytomis dailiais trikampėliais. Ant stalo dar stovėjo indas su krevečių mišraine ir atkimštas „Lambrusco“ butelis.