Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Rėjui buvo pažįstamas šis žmonių tipas. Jis žinojo, kuo jam — ilgaplaukiui džinsiniu švarkeliu, baltais džinsais ir kaubojaus batais — gali pasibaigti susidūrimas su šiais chuliganais. Laimė, šįsyk jiems labiau rūpėjo susirasti alaus, nei terorizuoti jauną hipį atsiskyrėlį.

Rėjus užsimerkė. Jis prastai jautėsi. Jis negalėjo prisiminti, ar praėjusią naktį apskritai miegojo, nors ir žinojo, kad kažkuriuo metu turėjo būti užsnūdęs, nes neprisiminė, kada toji mergina paliko jo viešbučio kambarį.

Toji mergina buvo įrašų kompanijos atstovė spaudai, jos pareiga buvo pasirūpinti, kad Rėjus patektų į grupės koncertus, paimtų interviu iš grupės vokalisto ir panašiais dalykais. Ji jam labai patiko. Deja, jis žinojo, kad kitą kartą jį sutikusi ji elgsis taip, lyg nieko neįvyko. Ir taip būdavo visą laiką. Imti šitai per giliai į širdį nebūdavo priimta.

Grįždamas iš turo, jis visuomet jausdavosi šiek tiek prislėgtas. Būdavo pavargęs. Pagiringas. Po dviejų koncertų ir dviejų repeticijų per pastarąsias keturiasdešimt aštuonias valandas spengdavo ausyse. Ir visuomet atsirasdavo kokia nors mergina, kuri šį vakarą keliaudavo kur nors kitur. O tu, žinoma, važiuodavai namop.

Aistruoliai sugrįžo maukdami alų tiesiai iš „Carlsberg“ skardinių. Keletas iš jų piktai dėbtelėjo į Rėjų. Jis nusuko akis į langą, stengdamasis kontroliuoti kvėpavimą, jausdamas, kaip po džinsine striuke daužosi širdis. Jų sutikdavai visur. „Mažvaikiai, palyginti su mano tėvu, — mąstė jis. — Panorėjęs jis lengvai ištaškytų jiems smegenis.“

Tada jis tikriausiai vėl užsnūdo, nes kai prabudo, saulė buvo jau žemai ir laukų neliko nė kvapo — tik grafiti išmargintos sienos. Žmonės jau rinkosi krepšius, ir traukinys netrukus įriedėjo į Justoną.

Artinosi 1977-ųjų rugpjūčio 16-osios naktis.

ANTRAS SKYRIUS

Miglos vairuojamas fordas capri riedėjo Vestvėjumi centro link. Teris vieną ranką laikė uždėjęs jai ant šlaunies, per baltą suknelę gerdamas į save jos kūno šilumą ir tingiai svarstydamas, į ką bus panašūs jųdviejų vaikai.

Migla buvo devyniolikos — trimis metais jaunesnė už Terį, — ir nors juodu užaugo vos per trejetą mylių vienas nuo kito, jie buvo visiškai iš skirtingų pasaulių. Veikiau net iš skirtingų planetų, nei iš gretimų Londono rajonų. Miglos šeima jodinėjo žirgais, o Terio šeima juos augino.

Jis gimė virš mėsinės išnuomotame kambarėlyje, tuo tarpu jos vaikystė prabėgo knygų prigrūstame dideliame name, ponių klubuose ir privačiose mokyklėlėse. Jos tėvas buvo kažkoks garsus advokatas, uždirbantis krūvas pinigų. Ji miglotai pasakojo apie visa tai, tačiau jos nenorą kalbėti apie šeimos turtus galėjai nesunkiai paaiškinti: 1977-ųjų vasara nebuvo pats tinkamiausias metas puikuotis savo privilegijomis.

Bet jai ir nereikėjo nieko pasakoti. Teris ir pats matė, kokie jie skirtingi. Ji žinojo, ko nori, o jis tetroško nebūti sugrąžintas ten, iš kur ištrūko. Tačiau tai nebuvo taip blogai, kaip iš pradžių. Nors turbūt nieko negali būti baisesnio už tai, ką jam teko išgyventi pirmąją dieną „Laikraštyje“.

Prisiminęs anuomet patirtą pažeminimą, jis dar ir dabar raudonuodavo. Nors Miglos ir Dago draugija, straipsnis pirmajame laikraščio puslapyje bylojo, kad tie laikai — jau seniai praeityje, pirmosios dienos prisiminimas persekiojo Terį tarsi šešėlis.

Kaip ir kiekvienas sąžiningas pilietis, Teris manė, kad recenzuotus albumus reikia grąžinti. Vienas vyresniųjų laikraščio bendradarbių įbruko jam į rankas niekieno nepageidaujamą mėnesio senumo albumą, parodė pirštu į perklausų kambarį ir paliko jį vieną. Sukurpęs pirmąją savo 300 žodžių — „Be Bop Deluxe“ albumo — recenziją, Teris pakiliai įžengė į kabinetą, kuriame sėdėjo keletas senų krienų, ketindamas kartu su rašiniu atiduoti ir plokštelę. Kaip jie kvatojo! Ir kaip tada degė jo veidas!

Jis žinojo, kad viena priežasčių, dėl kurių šiam darbui pasamdė būtent jį, buvo išvaizda: tasai netašytas filmo „Uoste“ stačiokiškumas vėl buvo madoje. Muzika vėl norėjo būti kieta. Ir štai jis — savo pirmąją dieną darbe, su „Be Bop Deluxe“ albumu rankoje, visas išraudęs ir su ašaromis akyse. Jam būtų buvę nusispjaut į jų džiūgavimus, jeigu jie būtų buvę visai nepažįstami. Bet buvo kaip tik priešingai: šių žmonių straipsnius jis susižavėjęs skaitė jau daugelį metų. Ir jie iš jo tyčiojosi. Jiems jis kėlė juoką.

Šis darbas buvo jo svajonė, ir jis taip lengvai jį gavo. Jausdamas didelį žurnalistų, galinčių rašyti apie naująją muziką, stygių, „Laikraštis“ atsiliepė į Terio kruopščiai atspausdintą albumo „Born to Run“ komentarą bei įspūdžius iš „The Damned“ koncerto „100 klube“ (Briusas Springstinas ir Retas Skebis: intriguojantis senosios ir naujosios mokyklų lydinys). Terį pasikvietė pokalbiui į biurą, kur jį priėmė Kevinas Vaitas, buvęs modas, praktiškai prikėlęs „Laikraštį“ iš numirusiųjų. Vaitui padarė įspūdį tai, kad Teris jau buvo matęs ne vieną naujų grupių gyvai, be to, jam patiko, kaip Teris atrodė su pigia odine striuke. Teriui pasisekė, kad interviu vyko iškart po naktinės pamainos džino gamykloje, po jos jis atrodė madingai nuvargęs.

Vaitas priėmė jį kaip praktikantą ir liepė rašyti apie tą naują muziką, kuri tik pradėjo rastis, tą naują muziką, kurios nė vienas iš jam dirbančių korespondentų nemėgo ar netgi nelabai ją suprato. Bet, pasirodo, gauti darbą buvo lengviausia užduotis.

Teris kadaise turėjo merginą, kuri metė jį prie greitojo maisto restorano, taigi jis manėsi žinąs viską apie moteris. Jis buvo rūkęs suktinę, kuri buvo greičiau panaši į paprasčiausią papirosą nei į tikrą gandžą, taigi jis manėsi žinąs viską apie narkotikus. Jis anksti metė mokyklą, kad galėtų pradėti dirbti džino fabrike (laikinas darbas, kol taps visame pasaulyje žymiu rašytoju), taigi jis manėsi žinąs viską apie gyvenimą. Bet Teris netruko suprasti, kad iš tiesų jis nieko nežino.

Ta prakeikta pirmoji diena.

Jis net nežinojo, ką pasakyti — šis jaunas vyras, kuris visą laiką mėgo knygas, kuris visą laiką mėgo žodžius, — jis stovėjo priešais juos ir tylėjo, tarsi būtų praradęs kalbos dovaną. Jis nemokėjo kalbėti taip, kaip tai darė jie, seni vilkai, beriantys frazes su tuo neblėstančiu cinizmu, pašaipia ironija, iškeliančia juos aukščiau viso likusio pasaulio. Teris jautė, kad gali rašyti ne blogiau už juos (išskyrus Skipą Džonsą, žinoma), bet jis nežinojo taisyklių. Iš kur jis galėjo žinoti, kad apžvelgtus albumus gali nekliudomai neštis namo? Iki pat šios dienos jam reikėdavo taupyti kiekvienai naujai plokštelei, kurios norėjo.

Atrodė, tarsi visi kalba kalba, kurios jis nesupranta. Jam dar daug ko reikės išmokti. Galbūt netgi per daug. Galbūt jis niekada taip ir nepasivys jų. Ir tada jis pirmą kartą pamatė Miglos veidą. Ir su skausmu pajuto, kad jo galimybės tiek toli niekada nesieks.

Kažkuris iš senų krienų pristatė Teriui būsimą jo darbo kabinetą, kurį jam teks dalytis su dviem kitais jaunais apžvalgininkais: Leonu Peku ir Rėjumi Kyliu. Nė vieno iš jų tuo metu nebuvo: Rėjus dalyvavo „Fleetwood Mac“ spaudos konferencijoje kažkur Vest Ende, o Leonas keliavo kartu su Nilsu Lofgrenu. Taigi paliktas vienui vienas ir laukdamas naujos užduoties, Teris žaidė su rašomąja mašinėle ir dėbčiojo į tuščius rašomojo stalo stalčius. Ir tada jis išgirdo ją, kažką aiškinančią maketuotojui, ir užsilipo ant stalo pasižiūrėti į to tvirto, šaltakraujiško balso savininkę.

Visas jų biuras buvo suskirstytas į atskiras „dėžutes“ pilkomis, septynių pėdų aukščio pertvaromis. Iš pažiūros jis niekuo nesiskyrė nuo didelės korporacijos kabinetų labirinto. Skirtumas tik tas, kad čia, pasilypėjęs ant stalo, galėdavai matyti, kas dedasi kitose „dėžutėse“. Už dviejų pertvarų jis pamatė ją — pritrenkiamai patrauklią, žodžiais neapsakomą. Jį pakerėjo jos elgesys. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, niekada iki tol nepatirta.