Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Šiose nuotraukose norėjau išgauti tuštumos ir ramybės vaizdą, — pasakojo ji maketuotojui. — Ar tau neatrodo, kad jos šiek tiek panašios į Džerardo Malangos fotografijas? Varholas ir „Velvet Underground“?

Ji fotografavo „Boney M“.

Migla kartu su maketuotoju, palinkę virš „kontaktų“, tų blizgių juodų popieriaus lapų su mažytėmis fotografijomis (Teris iki šiol niekada nebuvo jų matęs), žymėjosi raudonu flomasteriu tas nuotraukas, kurios jiems atrodė tinkamos. Galiausiai išsirinko vieną atvaizdą, kurį pažymėjo kryželiu. Akivaizdu, kad tai buvo beviltiška. Ji buvo aiškiai ne jo nosiai.

— Žinau, kad tos nuotraukos absurdiškos, — kalbėjo Migla. — Bet ir Varholas yra pasakęs: Viskas yra plastikas , bet aš myliu plastiką.

Tada ji pakėlė akis ir pagavo Terio žvilgsnį, kuris, taip netikėtai užkluptas, pamėgino išspausti kažką panašaus į šypseną. Toji šypsena, matyt, labiau priminė geidulingą idioto grimasą, nes ji pasibaisėjusi susiraukė ir pasidarė tik dar gražesnė. Kaip tik tuo metu į jo kabinetą be durų užsuko pora vyresniųjų kolegų.

Blukintais džinsais ir ilgais plaukais — visiškai nepaliesti tų pasikeitimų, vykstančių, anot Terio ir kitų „Laikraščio“ bendradarbių, gatvėje.

— Rūkysi? — paklausė vienas.

Teris akimirksniu atsidūrė ant grindų ir atkišo „Silk Cut“ pakelį. Vyriokai tik susižvalgė ir nusišypsojo.

Po penketo minučių jis manė, kad jam galas.

Rankoje laikydamas gigantišką marihuanos cigaretę, Teris tirtėjo kaip lapas, jį krėtė drebulys, prakaitas žliaugė veidu ir nugara, marškinėliai lipo prie kūno. Jam norėjosi prigulti. Išsivemti. Ir kad visa tai kuo greičiau baigtųsi.

Tuo tarpu anuodu leipo juokais ir ne iš karto susigaudę, kad juokai čia visai menki. Jų veidai plaukė Teriui prieš akis. Vienas iš jų išplėšė suktinę Teriui iš rankų.

— Viskas gerai, vyruti?

— Seni, jis tikrai apsipūtęs.

Jie stovėjo milžiniško pilko dangoraižio, kuriame buvo įsikūrusi „Laikraščio“ redakcija, šešėlyje.

Dangoraižis buvo prikimštas įvairiausio plauko žurnalistų, rašančių apie bet kokį dalyką, koks tik egzistuoja po saule, — nuo filatelijos, lapių medžioklės, automobilių, futbolo ir mezgimo iki muzikos — po tris redakcijas kiekviename aukšte, — dykinėjančių makulatūros kalnais užgriozdintuose koridoriuose. Šis monstras stovėjo aukštai iškilęs viršum sidabrinio Temzės lopinėlio ir graudžių upės baržų.

— Jaučiuosi nekaip, — sugargaliavo Teris. — Verčiau prisėsiu. Kol pagerės.

Senoji gvardija dar kiek patrypčiojo ir nuėjo, palikusi jį vieną likimo valiai. Tai buvo... koks tai buvo žodis? Koks tai buvo žodis, kurį visi „Laikraščio“ bendradarbiai kartodavo ištisą rytą, kada nutikdavo kas nors bent kiek neįprasto, pavyzdžiui, vietoj pasibaigusių sūrio suktinukų jiems į kontorą pristatydavo sumuštinių? A, taip — Teris prisiminė tą žodį. Tai buvo siurrealu.

Jo mintys eižėjo, jų nuotrupos nuklojo Terio smegenis tarsi užgesę pelenai. Burnoje jis juto nepakeliamą šleikštulį. Teris veidu prisiglaudė prie vėsaus dangoraižio stiklo ir staiga pajuto, kaip tas ima slysti tolyn. Žodis „siurrealu“ ne visai atitiko tikrovę. Teris buvo apnuodytas.

Ir staiga priešais išdygo Rėjus Kylis.

Net ir per tirštą pramoninio stiprumo gandzos rūką Teris pažino jį. Rėjus dėvėjo kaubojaus skrybėlę — tokią pat, kaip nerūpestingasis keliautojas Denisas Hoperis, tad visai nedaug trūko, kad Teris palaikytų jį haliucinacija, Laukinių Vakarų vizija, nusileidusią iš aukštybių prie Temzės krantų.

Rėjui Kyliui tebuvo vos septyniolika, bet jo straipsnius Teris skaitė nuo neatmenamų laikų. Kiekvieną savaitę jis pavydžiai žvelgdavo į Rėjaus nuotrauką „Laikraštyje“, kuri jam šiek tiek primindavo ankstyvąsias Džeksono Brauno fotografijas, — toks visų geidžiamas atviro veido jaunuolis merginų numylėtinio akimis, slepiamomis po ilgais šiaudų spalvos plaukais.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje Rėjus buvo kylanti „Laikraščio“ žvaigždė. Išvaizdus, ne pagal metus protingas gimnazistas, į padanges keliantis Džoni Mičel, Džeksoną Brauną ir visą tą Kalifornijos niekalą, kuris šiandien buvo jau beviltiškai atgyvenęs. Dar Rėjus mėgo bitlus — ypač juos, nepaisant to, kad jie buvo pakasti giliausiai už visus, palaidoti prieš ištisus šešerius metus, ir Džonas slapstėsi kažkur Dakotoje, Polas koncertavo kartu su žmona, Ringo vieną po kitos kepė naujoviškas plokšteles, o Džordžas pradingo be žinios kartu su asmeniniu Hare Krišna.

Nors ir kaip ten būtų, skaitydavai Rėjų Kylį ir pamiršdavai apie trijų dienų darbo savaitę, šachtininkų streikus, žiurkių epidemijas bei šiukšlių krūvas, kurių niekas neketina išvežti. Vos tik atsiversdavai Rėjaus Kylio reportažą iš Dylano koncerto Vemblio stadione ar atsiliepimus apie naująjį Džoni Mičel albumą, niūri pilka kasdienybė bematant nušvisdavo vaivorykštės spalvomis. Jo rašliava žavėdavo net ir tada, kai jis puldavo šlovinti abejotinus grupės „The Wings“ pasiekimus. Skaitydavai Rėjų Kylį ir staiga viskas aplinkui vėl pakvipdavo vakardiena, septintojo dešimtmečio vasara, pokyliu, kurį visa šių dienų jaunuomenė, deja, pramiegojo. Tiesiog pamiršdavai Tedą Hitą ir svajodavai apie Džoni glamones Monterėjaus paplūdimio kopose.

Bet pastaruoju metu Rėjus beveik neberašė.

— Viskas gerai? — pasiteiravo jis Terio su tokia veido išraiška, kuri aiškiai bylojo, kad jis ir pats žino atsakymą.

Teris tik papurtė galvą. Visas jo kūnas buvo tarsi paralyžiuotas, galva — sudaužyta, o liežuvis — išsipūtęs kaip balionas.

Staiga Rėjus padarė kai ką netikėto. Jis priėjo arčiau ir... apkabino Terį.

— Padauginti šito gero — nepatartina, — pasakė jis. — Tie senberniai prie jo pripratę. O tu — ne. Nagi, eikš, padėsiu tau sugrįžti atgal. Kol niekas mūsų dar neįskundė.

— Iš ko tu sprendi? — sumurmėjo Teris. — Iš kur žinai, kad aš iš „Laikraščio“?

Rėjus nusijuokė.

— O iš kur daugiau? Juk ne iš „Žirgų ir skalikų“?

Teris šyptelėjo.

— Ne!

Rėjus pusiau užvilko, pusiau užnešė Terį į biurą, pasodino jį prie stalo ir sugirdė stiklinę apelsinų sulčių ir puodelį juodos kavos. Drebulys netrukus aprimo, prakaitas nebežliaugė, pykinimas nuslūgo. Rėjus pasirūpino Teriu po to, kai šis buvo paliktas poros vyresniųjų kolegų voliotis purve, ir to paprasto žmogiško poelgio Teris niekuomet neužmiršo. Jis norėjo padėkoti savo geradariui, bet negalėjo net pajudinti liežuvio — toks jis buvo sunkus.

— Neimk į galvą, seni, — pasakė jam Rėjus. — Geriau atvėsk.

Visą tą įsimintiną pirmosios darbo dienos rytą žmonės linkėjo Teriui nesukti dėl nieko galvos ir atvėsti. Muzika pasikeitė, kaip ir šukuosenos, žmonės išmetinėjo lauk kliošus ir pirkosi siauras kelnes, tačiau vis dar buvo kalbama septintojo dešimtmečio leksikonu.

Nes visi pasikeitimai, visos naujovės dar buvo prieš akis, ir naujoji kalba dar turėjo būti sukurta. Visi tie juoką keliantys tauškalai apie tai, kaip atsipalaiduoti, nusiraminti ir mylėti savo artimą niekur nebuvo dingę. Nesuk galvos. Atvėsk.

Visą tą rytmetį šie nuvalkioti, pasenę žodžiai Teriui Varboisui rodėsi kažkokie tušti. Ir vis dėlto Terio veide pasirodė apdujusi, netvirta šypsena naujajam draugui.

Nes kai šiuos žodžius tarė Rėjus Kylis, jie iš tiesų skambėjo taip, tarsi kažką reikštų.

Vos tik Rėjus įžengė pro duris, į veidą jam tvoskė naminio alaus tvaikas ir televizoriaus triukšmo banga.