Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Galvą guldau, — patikino jį Teris. — Aš gerai pasižiūrėjau. Mes stovime prie šviesoforo, taip? Tik aš ir Dagas, vidury nakties. Na, jis vis klausinėja manęs, kas šiuo metu dedasi Londone, ar galima ten išgirsti geros muzikos, ką apie jį mano tenykštis jaunimas, kai prie raudonos šviesos sustoja VW beetle. Ir čia Dagas kuo šalčiausiai išsitraukia, tai yra išvynioja , savo instrumentą ir nusičiurškia tiesiai ant to „vabalo“. — Teris papurtė galvą. Šis akiplėšiškas aktas buvo atliktas taip atsainiai, taip natūraliai, kad jis iki šiol negalėjo suprasti, ar Dagas taip pasielgė norėdamas jį šokiruoti, ar vis dėlto jis iš tiesų toks laukinis. — Aš niekada neužmiršiu žvilgsnio, sustingusio to „vabalo“ vairuotojo akyse.

Migla nušliuožė nuo Terio stalo ir, nutaisiusi kreivą šypseną bei kilstelėjusi antakį, pamojo atsisveikinimui, kaip ir dera padoriai merginai. Pasakojimas ją pralinksmino, tačiau panašius dalykus ji jau ne sykį buvo girdėjusi ir anksčiau: Dagas, vartojantis kokainą, Dagas, iki ašarų pažeminantis žurnalistę, Dagas, dulkinantis po dvi gerbėjas vienu metu, jo merginai dar nespėjus išvažiuoti iš miesto.

Kai kurios istorijos apie Dagą ir patį Terį versdavo pasijusti nejaukiai. Žiaurumas, neištikimybė, narkotikų pasirinkimas: tada beveik visas Londono jaunimas tikėjo, kad kokainas — cheminis skiauterės ekvivalentas. Bet, kaip ir visos kitos Terio sutiktos roko žvaigždės, Dagas buvo neprilygstamas viliotojas.

Dagas nėrėsi iš kailio, norėdamas priversti Terį jį įsimylėti. Jis padovanojo jam knygą su Van Gogo laiškais broliui Teo, kurią Dagui savo ruožtu buvo kadaise padovanojęs Deividas Buvis (tą bylojo įmantrus įrašas knygos priešlapyje), viename Vakarų Berlyno džiazo bare pasiskolino instrumentus, kad su savo grupe galėtų sugroti keletą populiariausių kūrinių, parodė jam savo neeilinį „instrumentą“. Ir Teris jį įsimylėjo.

Tiesą sakant, įsimylėjo jį taip stipriai, kad tiek straipsnyje, tiek ir pasakojimuose draugams nutylėjo vieną svarbią detalę. Dagas jam pasirodė senas.

Labai senas. Siaubingai senas. Pamėginkite įsivaizduoti Ripą Van Vinklą pornožvaigždės vaidmenyje ir turėsite šiokį tokį supratimą apie Dagą ir apie tai, kaip jis atrodė.

Teris taip troško garbinti savo naująjį stabą, kad visas naujas grupes paskelbė jo sekėjais. Jis taip troško tapti jo geriausiu draugu, kad neturėjo drąsos pasakyti, koks priešistorinis atrodė Dagas.

Dago kūnas, kurį šis afišavo kiekviena įmanoma ir neįmanoma proga, iš papratimo nusiplėšdamas marškinius ne tik ant scenos, bet ir per interviu, repeticijas ar net viešbučio bufete per pusryčius, vis dar buvo puikios formos — visai kaip Čarlzo Atlaso reklamose.

Bet dešimties tūkstančio naktų, praleistų audringai lėbaujant ir ištvirkaujant, padariniai buvo giliai įsispaudę į kiekvieną raukšlelę Dago veide, ir jis tapo panašus į Dorianą Grėjų sidabrinėmis brokato kelnėmis ir baltai dažytais plaukais. Dagas Vudas atrodė kaip neseniai miręs kultūristas. Bet Teris pasilaikė tai sau. Nes tai nesiderino su jo pasakojimu.

Tarpduryje pasirodė „Laikraščio“ redaktorius, ir visi trys pagarbiai sužiuro jo pusėn. Kevinui Vaitui buvo dvidešimt devyneri, jis vienintelis darbe vilkėdavo kostiumą. Vaitas buvo aukštas, tvirtai sudėtas ir visąlaik tvarkingai susišukavęs. Kaip iš akies luptas modas, tik suaugęs.

— Rėjau, ar gali užeiti į mano kabinetą?

Rėjus įbruko diktofoną į stalčių ir nusekė paskui Vaitą. Leonas išsitraukė pavartyti „Raudonosios miglos“ numerį. Teris atsisėdo ant savo stalo, užmerkė akis ir patenkintas nusišypsojo.

Iš tiesų nuostabu buvo pasakoti visa tai savo draugams. Bet ne užvis nuostabiausia.

Vakare Teris supažindins Miglą su Dagu. Ir kai juodu pamatys, kaip stipriai jis yra mylimas, — štai kas bus užvis nuostabiausia.

— Na, tai kaip einasi? — Kevinas Vaitas sudribo į krėslą ir susikėlė kojas ant stalo. Redaktorius buvo užėmęs vienintelį kampinį kabinetą visoje redakcijoje, jam už nugaros galėjai matyti kone visą Londoną.

— Normaliai, — atsakė Rėjus, slėpdamas veidą po ilgais karčiais.

Nepaisant trejų metų stažo, jis niekaip negalėjo įveikti drovumo, kai pasilikdavo vienu du su redaktoriumi. Rėjus pažinojo Vaitą nuo penkiolikos metų, kai vieną dieną, užuot sėdėjęs anglų literatūros pamokoje ir nagrinėjęs „Inspektoriaus vizitą“, niekieno neprašytas pasirodė „Laikraščio“ priimamajame, nešinas ranka rašytu tekstuku apie „The Eagles“. Vaitas visą laiką elgėsi su juo be galo švelniai. Bet dėl to Rėjus tik dar labiau drovėdavosi. Ir tai buvo juokinga. Jokia roko žvaigždė nekėlė Rėjui tokios pagarbios baimės kaip Kevinas Vaitas.

— Kaip mama?

„Geria valiumą. Verkia per miegus. Kartais rytą net negali pakilti iš lovos, — mintyse vardijo Rėjus. — Vos tik kas nors užsimena jai apie Džoną, ji akimirksniu suakmenėja, tarsi ištikta elektros šoko.“

— Laikosi, — atsakė Rėjus.

Vaitas žvilgtelėjo į nuotrauką ant rašomojo stalo, iš jos spoksojo du šypsantys bambliai: mažas berniukas ir dar mažesnė mergytė. Jis buvo vienintelis asmuo visoje kontoroje, kuris laikė ant savo stalo vaikų fotografijas.

— Negaliu net įsivaizduoti, ką ji išgyveno, — pasakė Vaitas daugiau sau nei Rėjui. — Jokiems tėvams to nelinkėčiau.

Rėjus nežinojo, ką į tai atsakyti. Visuomet, kai kalba pakrypdavo ne apie muziką, Rėjus baisiai jo varžydavosi. Kaip ir visi „Laikraščio“ darbuotojai, Rėjus tikėjo, kad Vaitas buvo paliestas aukštesnės jėgos. Ir ne tik darbuotojai, bet ir skaitytojai.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje „Laikraštis“ buvo popsinis skaitalas, sparčiai besiritantis į pakalnę. Tada jis dar vadinosi „Muzikos laikraščiu“ (banaliau lyg ir nesugalvosi, nors tuo metu visi muzikos leidiniai turėjo banalius pavadinimus, skambėjusius madingai tada, kai dinozaurai dar vaikščiojo šia žeme), ir Kevinas Vaitas išgelbėjo jį.

Penkiolikos metų Vaitas metė mokyklą ir įsidarbino „Daily Express“ spaustuvėje, kur dirbo jo tėvas, dėdės, broliai ir pusbroliai, kol kažkokiam genijui iš aukščiau toptelėjo paprašyti šio modo sudėti 500 žodžių apybraižą apie „Motown“ fenomeną. Tai buvo jo laimingas bilietas į muzikos pasaulį kartu su „Four Tops“, Stivu Vonderiu, Marta Rivs ir Smokiu Robinsonu. Vaitas niekada nesigręžiojo atgal, ir kai jam pasiūlė jaunesniojo reporterio vietą „Muzikos laikraštyje“, jis nedvejodamas griebėsi savo didžiojo šanso. Susirūpinę kostiumuočiai davė jam trejetą mėnesių, kad padidintų pajamas iš reklamos ir padvigubintų tiražą, antraip jie ketino nutraukti „Muzikos laikraščio“ kančias visam laikui.

Vaitas sutrumpino laikraščio pavadinimą, atleido visus senus bambeklius, kuriuos graužė senų laikų ilgesys, kai iš pirmų laikraščių puslapių nedingdavo pranešimai apie „Tremeloes“ koncertus, „Herman’s Hermits“ lyderio meilės kančias ir užsitęsusį Piterio Torko išėjimą iš „The Monkees“. Paskutiniuoju kauliuko metimu Vaitas išgelbėjo leidinio gyvybę: jis pasamdė visus, kurie dar buvo likę iš nepriklausomos spaudos, — visus atskalūnus, ilgaplaukius ir narkomanus, nes nepriklausoma spauda irgi merdėjo, teisingiau, buvo beveik visai žlugusi. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje apskritai atrodė, kad viskam ateina galas.

Rėjus galėjo tik įsivaizduoti „Žirgų ir skalikų“ darbuotojų veidus, kai visa ši gelbėtojų komanda pradėjo rinktis į darbą. Šios įtartinos išvaizdos žmogystos, lig tol maitinusios savo pasakojimais „Oz“, „Frendz“ ir „IT“ skaitytojus, be vargo užpildė „Laikraščio“ puslapius istorijomis apie grupes, kurias visi kiti atskalūnai, ilgaplaukiai ir narkomanai meiliai vadino tiesiog „Heep“, „Floyd“, „Quo“, „Lizzy“, „Tull“, „Zep“. Ir naujieji kolegos mūru stojo už Vaitą, nes Vaitas turėjo kiaušius ir viziją daryti tai, ko daugiau niekas kitas visame šiame priplėkusiame spaudos dangoraižyje nė už ką nepadarytų, — jis suteikė jiems dar vieną šansą.