Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Rėjus minutėlę susimąstė.

— Tai bus panašu į... dabartį.

— Taigi! Tai bus panašu į 1977- uosius! Niekas negali būti panašiau į dabartį už tai, kaip bitlai atrodė Hamburge. Kaip reikiant apsivartoję, ir jiems vis buvo negana, ar tu tai žinojai? Įsivaizduoju ano meto antraštes: Dar vienas kietuolis odine striuke klimpsta į kvaišalų liūną...

— Bet Leonas sakė, kad jis rytoj išskrenda!

Vaito kumštis su trenksmu nusileido ant rašomojo stalo.

— Klausyk, Rėjau. Kas tu — žurnalistas ar tik dar vienas susimovęs fanas?

Rėjui reikėjo apie tai pagalvoti. Jis ir pats nežinojo, ar yra tikras žurnalistas. Ir iš kur jis galėjo žinoti? Iš pradžių jis nė nesvajojo, kad meilė muzikai vieną dieną gali virsti nuolatiniu darbu. Iki šiol jis rašė apie muziką tik todėl, kad tai buvo nepalyginti įdomiau, nei rašyti į mokyklos sienlaikraštį, be to, krovikui prekybos centre niekas nedalijo plokštelių už dyka.

— Aš nežinau, kas toks esu, — pasakė jis.

Bet Kevinas Vaitas jo nebesiklausė. Redaktoriaus žvilgsnis jau buvo įsmeigtas į stiklines duris, už kurių trypčiojo keletas kostiumuotųjų, nekantraujančių pasimatyti su Kevinu Vaitu. Tie praplikę, raukšlėti dėdulės su kaklaraiščiais, išvaizda niekuo nesiskiriantys nuo tavo paties ar bet kurio tavo draugo tėčio, buvo „Laikraščio“ valdybos nariai. Jie laukė, kol Vaitas baigs su Rėjumi. Retkarčiais Vaitui tekdavo jiems pasiaiškinti.

Vieną kartą valytojas rado pilną šiukšlių kibirą nuorūkų, ir kitą dieną visa redakcija prigužėjo vyrų su kostiumais — visi jie buvo ištikti nervinio šoko. Bet Vaitas susitvarkė. Jis buvo didis redaktorius. Rėjus nenorėjo jo apvilti.

— Aš pasistengsiu, — pagaliau išspaudė Rėjus. — Bet nežinau, ar esu tikras žurnalistas, ar tik vienas tų, kurie negali gyventi be muzikos.

Kevinas Vaitas atsistojo. Atėjo metas susitikti su kostiumuotaisiais.

— Tai eik ir išsiaiškink, — pasakė jam redaktorius. — Savo paties labui.

Leonas jau buvo išėjęs. Teris sėdėjo ant savo stalo ir, tabaluodamas kojomis, vartė praėjusios savaitės „Laikraščio“ numerį — tą patį, kurį Migla įteikė jam oro uoste.

— Kaip tau patinka šitas, Rėjau? — šūktelėjo jis. — Naujiena! Naujo modelio kaubojaus liemenė. Nuo šiol nešiok tik originalią, naujojo stiliaus kaubojaus liemenę! Man rodos, tu šauniai atrodytum su ta liemene.

Rėjus susmuko savo kėdėje ir įsispoksojo į tuštumą. Teris to nepastebėjo. Jį nepaprastai linksmindavo tai, kad skelbimai „Laikraštyje“ visada lygiai metais atsilikdavo nuo gyvenimo. Kol koks nors vaikiščias gatvėje vaizduodavosi esąs antrasis Džonis Rotenas, skelbimų herojai vis labiau panėšėdavo į Džeisoną Kingą.

Platėjančios kelnės — vis dar £ 2.80... Mokasinai su kuteliais.

Jeigu tikėtume skelbimais, „Laikraščio“ skaitytojai dėvėjo lygiai tą patį, ką ir pastaruosius dešimtį metų: kliošines kelnes, megztus apsiaustus, trikotažinius marškinius ir — žinoma! — marškinėlius su juokingais, amžių amžius nekintančiais užrašais. Ko gero, nebus didelė šventvagystė pasakyti, kad „Laikraštis“ apskritai neegzistuotų be marškinėlių su graudžiais užrašais.

AŠ UŽDUSINAU LINDĄ — LOVELASAS. RENKIS: TU NUŠAUTAS. DUOKIT, ŠIKNOS, NEGAILĖKIT! Ir vis tos pačios, ko gero, jau klasika tapusios ore besidulkinančios antys: gaigalas — net sprogstantis iš pasitenkinimo, o vargšė antelė — visai suglumusi.

Teris šypsodamasis atsilošė, jo galva atsirėmė į nuotrauką, kurią jis buvo išplėšęs iš knygos bibliotekoje ir lipnia juosta priklijavęs prie savo sienos. Tai buvo Olga Korbut. Kukliai besišypsanti, dvilinka susilenkusi ant kilimo. Po Monrealio olimpinių žaidynių daug žmonių ėmė puoselėti šiltus jausmus rumunei Nadiai Komaneči, tačiau Teris liko ištikimas Olgai.

Jie visi turėjo po savo kampą, po nuosavą sieną virš stalo su rašomąja mašinėle — žvilgančia raudona „Olivetti Valentine“. Ant Terio sienos kabojo tik muzikantų ir merginų fotografijos. Originalūs blizgantys „New York Dolls“, „The Clash“ ir „Sex Pistols“ plakatai čia buvo susimaišę su nuotraukomis, kaip pakliūva išplėštomis iš žurnalų. Debi Hari juodu trumpu sijonėliu, Džeinė Fondą „Barbareloje“, Olga Korbut Miuncheno olimpinėse žaidynėse.

Leono siena buvo nepalyginti meniškesnė. Apatinį mėgstamiausių grupių sluoksnį beveik ištisai dengė laikraščių antraštės, o šias slėpė sensacingų naujienų pranešimų ir reklaminių šūkių tirados. Skersai „The Buzzcocks“ plakato puikavosi antraštė apie Mao Dzedungo mirtį, pageltusią nuotrauką iš „The Times“ su generolo Franko karstu pagyvino naujojo grupės „The Only Ones“ singlo reklaminė skrajutė. Kai Rėjus apsisuko kėdėje ir išsitraukė iš stalčiaus diktofoną, į jį iš daugybės fotografijų žvelgė Džonas Lenonas.

Tiesa, buvo ten ir Džoni Mičel, ir Dylanas, ir Nilas Jangas. Bet ne toks akylas žmogus galėjo to ir nepastebėti, nes Rėjaus siena buvo ištisai pašvęsta Džonui Lenonui. Džonas solo karjeros pradžioje, Džonas baltu kostiumu ir apvaliais akiniais, Džonas su Joko už parankės. Džonas, tik pradėjęs auginti plaukus, tuo auksiniu periodu tarp „Revolver“ ir „Rubber Soul“. Džonas bitlomanijos metais: kostiumuotas ir besišypsantis kartu su kitais. Ir Džonas Hamburge: su odine striuke, pasipūtęs ir išdidus, pernelyg kietas, kad nešiotų akinius...

Tas prakeiktas diktofonas!

Viena jo ritelė buvo šiek tiek pakrypusi. Rėjus, matyt, nulenkė ją per interviu su Filu Lainotu, mėgindamas iškrapštyti iš diktofono įstrigusią kasetę, suvartojęs visą kvortą „atsuktuvų“ ir pusę suktinės gryniausios žolės. Dabar ritelė piešė netaisyklingą apskritimą, užuot sukusis tiesiai. Nejaugi eisi su tokiu pas Džoną Lenoną.

Teris nusikvatojo.

— Tu tik paklausyk, — nenustygo jis. — Pora mergelių surašė peticiją, kurioje reikalauja, kad „Roxy Music“ vėl koncertuotų. Jos neabejoja, kad „Roxy Music“ vėl valdys!

Rėjus su šypsena pažvelgė per petį. Skelbimų džiunglės buvo stebuklų šalis, kurioje galėjai susirasti visko — nuo muzikantų iki įrašų, merginų ir tobulų pasaulių, kurioje žaliųjų ir banginių gelbėtojų proklamacijos rikiavosi vienoje gretoje su pasiūlymais pirkti niekam nebereikalingą skarmalą ar kaubojaus liemenę.

Bet nors Terio balse skambėjo atvira pajuoka, toje ironijoje galėjai justi ir kai ką gilesnio, ką galėjai pavadinti tik meile.

Tai buvo jų laikraštis. Tai buvo jų kūrinys. Tai buvo jų vieta. Ir netrukus jis bus paprašytas išsinešdinti. Rėjus nebuvo tikras, ar sugebės tai ištverti.

— Visi ženklelių kolekcionieriai , skaitykite toliau , — vėl smaginosi Teris, mesdamas greitą žvilgsnį į Rėjų. — Ei, kas tau, po galais?

— Nieko. — Augdamas su broliais, išmoksti nieko nelaukdamas kirsti atgal. — Ar užsičiaupsi pagaliau?

Atsukęs nugarą Teriui, Rėjus ėmėsi darbo. Palinkęs prie diktofono, jis leido plaukams laisvai kristi žemyn, kad jo draugas negalėtų pamatyti jo akyse baimės ir skausmo.

KETVIRTAS SKYRIUS

Leono guolis buvo dideliame, apgriuvusiame baltame name užkaltais langais. Visi namai toje gatvėje buvo nebegyvenami.

Namą juosė drumzlino vandens griovys, per kurį, tarsi sukiužęs pakeliamas tiltas į pilies griuvėsius, gulėjo permestos kelios medinės lentos. Pirmame aukšte suskilinėjęs ir aptrupėjęs tinkas beveik visas buvo išmargintas įvairiausiais užrašais.

MES ESAME UŽRAŠAI ANT JŪSŲ SIENŲ. NARKOTIKAMS — NE. KATĖMS PATINKA TRAŠKUČIAI BE PRIEDŲ. Greitosiomis pakeverzotą NF kažkas buvo ištaisęs į užrašą stambiomis juodomis raidėmis: NACIAI — LAUK!