Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Kaip jis troško, kad tėtis suprastų. Kaip reikėjo, kad jis pamatytų, jog tai yra jo mūšiai — su rasizmu, už stogą benamiams, su neteisybe, — ir jie yra tokie pat svarbūs, kaip ir tie, kuriuose kadaise kovojo jo tėvas.

Bet tėvas tik liūdnai palingavo galva, tarsi vaikams miegoti telefono būdelėje būtų beprotybė, ir tai siutino Leoną.

— Tėti, ar žinai, kas nutinka daugumai benamių vaikų, nakvojančių geležinkelio stotyse? Po savaitės jie pradeda pardavinėti savo kūnus.

— Galbūt, bet tu juk ne benamis, ar ne, Leonai? — Jo žvilgsnis nuo miegančių mergaičių vėl grįžo prie sūnaus. — Tu tik žaidi.

Leonas vos bepajėgė suvaldyti savo kvėpavimą, vos tvardėsi. Jis buvo tokio sunkaus amžiaus, kai kiekvienas tėvo pasakytas žodis jį siutino.

— Aš nieko nežaidžiu, — drėbė Leonas. — Negalima palikti tinkamo gyventi namo tuščio. Mes neketiname nusileisti. Benamiai rengiasi duoti atkirtį.

— Bet juk tu pats pasirinkai būti benamiu, Leonai. Kokia prasmė? Tu pats iškeitei savo namus į lindynę. Atsisakei mokslo dėl kažkokio muzikinio laikraštpalaikio.

„Na štai, prasideda, — pamanė Leonas. — Tarsi kandžių straipsnių apie menkių karą rašymas būtų morališkai pranašesnis. Tarsi suolo trynimas ir už tai gautas diplomas kažkaip pateisintų tavo egzistavimą.“

— Aš turiu draugą Terį. Jo tėvai mano, kad jam netgi labai pasisekė, kai jis gavo darbą muzikos laikraštyje.

— Neabejoju, kad Teris neturėjo visų tavo privilegijų. Ir kad Teris nelankė Londono ekonomikos mokyklos vien tik tam, kad mestų ją pirmaisiais mokslo metais. Kaip gali viso to atsisakyti? Tavo senelis buvo taksi vairuotojas iš Haknio. Ar žinai, ką jis būtų paaukojęs dėl tokios galimybės, kurią turi tu?

„Taksi vairuotojas iš Haknio, — pamanė Leonas. — Visada viskas sugrįžta prie mano tėvo tėvo. Tėvas nesuvokia, koks jis buvo laimės kūdikis: bepigu jam buvo konkuruoti su taksi vairuotoju iš Haknio, kuris niekada taip ir neatsikratė lenkiško akcento. O su kuo tenka konkuruoti Leonui? Leonui tenka konkuruoti su juo.“

Viena mergina miegmaišyje sujudėjo, pasimarkstė ir vėl užmigo.

— Tau nereikėjo čionai ateiti, tėti, — pasakė Leonas.

— Atėjau, nes tavo motina kraustosi iš proto, — pasakė tėvas, ir Leonas net krūptelėjo, išgirdęs, kiek daug skausmo buvo jo balse. — Ji klaikiai nerimauja. Kur tavo užuojauta jai, Leonai? — Jo tėvas tulžingai apsidairė aplinkui. — Nejaugi manai, kad žmonės, kuriems priklauso šis laužas, leis, kad tai tęstųsi be galo? Netrukus kas nors išspirs tave iš čia, o tai ne juokais skaudės, mano sūnau.

Leonas prisimerkė.

— Mes būsime tam pasirengę.

Leono tėvas pakėlė rankas aukštyn. Leonas buvo matęs tą desperatišką gestą daugybę kartų. Jis tarsi sakė: Dieve , už ką man tokios kančios?

— Ak, suauk pagaliau, Leonai. Nejaugi manai, kad šie žmonės pakeis pasaulį? Atsipeikėk. Jie nesugeba pakeisti net lemputės.

— Jie atsidavę aukštesniam tikslui nei patys sau. Jie aukojasi.

— Jie aukojasi... — Leono tėvas karčiai šyptelėjo. — Vieną dieną tu pamatysi, kad šie žmonės, kurie aukojasi, kurie atvirai išpažįsta savo meilę masėms, yra beširdiškiausi šunsnukiai visame pasaulyje. — Jo kalba virto maldavimu. — Klausyk, aš buvau toks pat kaip tu. Maniausi, kad viską žinau. Tu turi marias laiko, Leonai. Tu net nesuvoki, kiek daug laiko tu turi.

Ir vėl viskas iš naujo. Be galo, be krašto, be pabaigos. Paskutinės dienos namuose buvo lygiai tokios pat. Tėvas visą laiką įrodinėdavo savo tiesas, įvilkdamas jas į pakenčiamo debato rūbą. Kol vienas iš jų (ir tai visą laiką būdavo Leonas) pašokdavo nuo pietų stalo ir užsidarydavo savo kambaryje. Bet dabar jis nebegyvena jų namuose. Jo tėvas nesupranta. Viskas baigta.

— Tau viena terūpi. Nori, kad aš vėl būčiau tuo, kuo buvau anksčiau — pavyzdingu studentu, kuriuo galėtum girtis savo draugeliams.

Jo tėvas papurtė galvą, ir Leonas pajuto, kaip jis visas virptelėjo.

— Ne, aš tenoriu, kad tavo gyvenimas būtų laimingas. Savo noru pasitraukti iš gyvenimo — nėra teisingas kelias, tai niekada nebus teisingas kelias.

Laimingas! Dabar jau Leonas buvo prisiklausęs užtektinai.

— Bet juk gyvenimas nėra vien tik laimės paieškos. Aš negaliu grįžti į ankstesnį gyvenimą, tėti. Aš negaliu ramiai sėdinėti su krūvele privilegijuotų vidurinės klasės studentų, kai gatvėse pilna benamių, o rasistai daužo pakistaniečius krautuvininkus ir nekliudomi marširuoja miesto gatvėmis, rėkaudami nacistinius šūkius. Aš negaliu apsimesti, kad nieko nevyksta.

— Grįžk namo, — tarė tėvas.

Tai štai apie ką buvo visas šis pokalbis. Niekada neišgirs nė vieno jo pasakyto žodžio. Ir dar nori, kad viskas būtų taip kaip anksčiau. Neįmanoma.

Leonas trūktelėjo pečiais.

— Aš esu namuose.

— Ak, tu mano mažas kvailiuk, — tepasakė tėvas, ir Leonas suglumo pamatęs, kaip tėvo akys prisipildo ašarų, ir jis neatlaikęs nusigręžia.

Nedaug trūko, kad Leonas būtų neištvėręs. Tėvas buvo toks nusiminęs, kad Leoną apėmė didžiulis noras jį apkabinti, paguosti. Jis jau ketino žengti prie tėvo, kai tarpduryje išdygo dvejetas prancūzų. Sukryžiavę rankas ant krūtinės, jie nedraugiškai nužvelgė Leono tėvą, aiškiai duodami suprasti, kad šis vyras čia nepageidaujamas.

Leono tėvas tai pajuto, atsisuko į juos, laukiančius tarpduryje, ir ramiai linktelėjo, lyg būtų viską supratęs.

Tėvas apkabino sūnų ir tučtuojau atsitraukė. Leonui norėjosi paplekšnoti jam per petį, ištarti ką nors paguodžiamo ar bent jau pasakyti, kad taip bus geriausia, bet nežinojo, nuo ko pradėti.

Tylėdamas Leonas palydėjo tėvą iki durų. Jie paspaudė kits kitam ranką — formaliai, tarsi du nepažįstami žmonės, kurie iš esmės net neturėjo galimybės dorai pasikalbėti, — ir Leonui nebeliko nieko kito, tik stebėti, kaip jo tėvas pasistato lietpalčio apykaklę ir atsargiai žengia per drumzlino vandens griovį.

Laukujės duris visą laiką laikydavo užrakintas, bet Leonas lydėjo tėvą akimis tol, kol šis, iš lėto perėjęs namų vaiduoklių gatve, pasuko už kampo; iki to laiko visas jo pyktis buvo išgaravęs ir pavirtęs kažkokiu lėkštu, beformiu liūdesiu. Leonas nežinojo priežasties, dėl kurios jie galėtų dar kada nors susitikti.

Galop jis uždarė duris ir ėmėsi rakinti visas spynas.

Redakcijos biuras ištuštėjo, ir didelis baltas laikrodis virš durų tiksėjo vis garsiau. Bet Rėjus ir toliau kiurksojo prie savo stalo, palinkęs virš apgadinto diktofono, bandydamas ištiesinti deformuotą ritelę. Be rezultatų.

Jau kelintą kartą paspaudęs paleidimo mygtuką, Rėjus spoksojo, kaip kreivoja tasai prakeiktas smagratis. Pamėgino atlenkti jį nykščiu, tada vėl sustabdė. Dar sykį pabandė paspausti nykščiu — šį sykį smarkiau — ir... ritelė neatlaikė.

Bjauriai trakštelėjusi, ji nuskriejo per visą kabinetą. Rėjus skaudžiai sudejavo ir liko vėpsoti į styrantį juodą kelmą. Dabar tai jau tikrai viskas. „Su Džonu Lenonu viskas baigta, — pamanė Rėjus. — O aš net kojos iškelti iš biuro nesugebėjau. Apgailėtina. Aš nusipelnau būti išmestas.“

Jo draugai jau buvo išėję. O Rėjui taip reikėjo, kad jie būtų šalia. Kad pasakytų jam, ką daryti toliau. Jis bejėgiškai vėpsojo į niekam tikusį diktofoną, kai jam toptelėjo mintis, kad šis jausmas nebenaujas. Jausmas, kad esi visiškai vienišas ir visų apleistas.

Jam buvo vienuolika metų. Jis stovėjo priešais pilną klasę vaikų, kurie jau turėjo laiko susirasti draugų, sudaryti sąjungas ir išmokti supratingai šypsotis, pamačius naujoką, kuris iš paskutiniųjų laikosi, kad nepravirktų.