Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Rėjaus akys spindėjo iš susižavėjimo. Skipas Džonsas atrodė kaip jūrų piratas. Piratas, kurį, sudužus laivui, jūra išmetė į krantą kartu su Kitu Ričardsu ir milžinišku kapšu narkotikų.

Skipas buvo nenormaliai aukštas, bauginamai liesas, mirtinai išbalęs. Jeigu sutiktumėte jį, kėblinantį į blusų turgų su didžiule krūva albumų, pažymėtų lipduku „Promotional Copy Only: Not For Sale“, po pažasčia, greičiausiai pamanytumėte, kad susidūrėte su benamiu arba genijumi, kuris negali gyventi taip, kaip gyvena paprasti mirtingieji. Ir abiem atvejais jūs būtumėte teisus.

Tomis retomis naktimis, kai Skipas Džonsas vis dėlto miegodavo, jis tai darydavo ant naujo bičiulio sofos ar grindų kur nors šiaurės ar vakarų Londone. Skipas neturėjo namų, bet stogas virš galvos visada atsirasdavo. Pernelyg daug žmonių jį dievino.

Dienomis Skipas tūnodavo pirmame pasitaikiusiame „Laikraščio“ redakcijos kamputyje, nes neturėjo nuosavo kabineto ir jam jo nereikėjo — štai koks absoliučiai iki kaulų smegenų rokenrolinis buvo Skipas. Savyje jis įkūnijo visą šios muzikos esmę.

Skipas rašė kur tik pakliūva — ant suglamžytų bloknotų, popieriaus skiaučių, spaudos pranešimų, tuščių cigarečių pakelių — jis rašė nukamuota kaire ranka ir negrabiai laikomu pieštuku — gražiausius žodžius apie muziką, kuriuos kam nors apskritai buvo lemta perskaityti.

Jis visą laiką dėvėjo vis ir tą patį apdarą: juodas suplyšusias odines kelnes, raudoną odinę baikerio striukę ir kažkokią rauktą palaidinę, pritinkančią nebent apyaušrio dvikovoms su rapyromis. Jis trynė šias elegantiškas drapanas kiekvieną mielą dieną, bet kokiu oru, visais metų laikais. Su jomis Skipas atrodė tarsi koks rokenrolo ordino kavalierius rojalistas, kai aplinkui zujo vien apskritagalviai puritonai.

Skipo kelnių antukas buvo įplyšęs, ir kartais per susirinkimus redakcijoje jo vyriški padargai netikėtai gaudavo pakvėpuoti. Užkietėjusios roko veteranės, kurioms nieko nereikšdavo pamaloninti kokį nors „Dr. Feelgood“ narį „Vaivorykštės“ užkulisiuose, raudonuodavo iki pat chemiškai apdorotų plaukų šaknų, bet Skipas nekreipdavo į tai dėmesio.

Kai jis žirgliodavo Londono gatvėmis, skiauterėti chuliganai plienu kaustytais batais mėtydavo į jį akmenis. Visas platusis pasaulis laikė jį pakvaišėliu. Bet laikraščio redakcijoje Skipas buvo dievinamas. Ir ne tik Rėjaus. Leonas mylėjo Skipą. Teris mylėjo Skipą. Skipas buvo toji priežastis, dėl kurios jie visi troško dirbti „Laikraštyje“.

Skipas Džonsas atėjo į „Laikraštį“ iš „Oz“, aštraus turinio žurnalo jaunimui, kuriame pradėjo savo žurnalistinę karjerą po to, kai buvo išmestas iš Oksfordo universiteto. Jo kandūs monologai apie didžiuosius muzikos negyvėlius — Džimį Hendriksą, Brajaną Džonsą, Džimą Morisoną, Niką Dreiką — ir dar vaikščiojančius sužeistuosius — Lu Ridą, Brajaną Vilsoną, Sidą Baretą, Igį Popą, Dagą Vudą labiau už viską ir už visus padėjo Kevinui Vaitui ištraukti „Laikraštį“ iš rūsio ir paversti jį vienu skaitomiausių muzikinių leidinių.

— Tau patinka naujos grupės? — pasiteiravo Skipas. — Įtariu, nelabai?

Rėjus mandagiai nusišypsojo. Jam nereikėjo nieko aiškinti Skipui. Skipas suprato.

— O man jos patinka, — tarė Skipas. — Ne visos, žinoma. Nes tai, ką daro daugelis jų, tai, kam jos skiria visą savo karjerą, Edis Kokranas padarė greičiau nei per dvi minutes. Pažvelk čia, vaikine. „Summertime Blues“ — viena minutė penkiasdešimt devynios. Jos nori grįžti prie ištakų? Puiku, bet Edis padarė tai daug anksčiau už juos. Ir jau tiesiog visiškai nepadoru niekinti senąją gvardiją, kai pats vagi jų rifus. Turiu galvoje, iš ko „The Clash“ pasiskolino gitaros rifą savo „1977“?

— „The Kinks“, — atsakė Rėjus. — „You Really Got Me“.

Skipas gudriai šyptelėjo.

— O ką tu šiuo metu klausai? Juk ne „Led Zeppelin“?

— Mano brolis juos mėgo. Man patiko — nežinau — folklorinė jų pusė. „Tangerine“, „White Summer/Black Mountain Side“.

Rėjus neprasitarė, kad jo brolis miręs, ir jo plokštelės dulka kambaryje, kurį tėvai laiko užrakinę. Jis nepasakojo Skipui Džonsui viso to. Apie asmeninį gyvenimą jie nesikalbėdavo. Visi jų pokalbiai sukdavosi apie muziką. Rėjus nujautė, kad Skipas taip pat kažkur turi šeimą. Bet jis niekada jos neminėdavo. Gaudžiant muzikai jie kalbėdavosi tik apie muziką.

— Jie buvo dideli Džoni Mičel fanai, turiu galvoje, Peidžas ir Plantas, — pasakė Skipas. — Visi kažkodėl ignoruoja tą faktą. Bet jeigu tau patiko akustinė „Led Zeppelin“ pusė, tuomet vertėtų pasiklausyti kurio nors iš folko gitaristų. Deivio Grehemo. Berto Džanšo ir Džono Renborno — „Pentangle“ vyrukų. Leo Kotkės. Džono Fahio — pavažiavusio genijaus, akustinio Džimio Hendrikso. Ir Džono Martino. Kada nors klauseisi Džono Martino? Jis — mūsų Dylanas. Neapsigauk dėl barzdos, vaikine.

— Barzdos manęs netrikdo, — atsakė Rėjus, dėdamasis į galvą Skipo suminėtus atlikėjus. Jam būtinai reikės jų pasiklausyti. Pasaulyje yra gausybė puikios muzikos, kurios jis nė negirdėjo.

— O tada turi eiti dar giliau, — tęsė Skipas. — Grįžti prie bliuzo. Prie muzikos, kuri stovi už visos mūsų muzikos, jeigu supranti, ką noriu tuo pasakyti.

Rėjus suprato, ką Skipas nori jam pasakyti.

— Būtinai pasiklausyk Šono Hauzo. — Rėjus linktelėjo. Jis tikrai susiras Šoną Hauzą. — Eisio Peitono. Deltos bliuzo. Visa muzika liejasi iš to paties šaltinio. Tik didieji gali tai suprasti. Tai — kraujo ryšys. Vieta, kur viskas susimaišo — juoda ir balta, miestas ir folkloras. Ir jie tai supranta. Visa muzika trykšta iš vienos versmės. Elvis tą suprato. Ir Dylanas. Ir Lenonas taip pat.

Rėjus giliau atsikvėpė.

— Man reikia jį surasti, Skipai. Turiu galvoje Džoną Lenoną. Jis mieste. Vaitas nori, kad jį surasčiau ir paimčiau interviu.

Nedrąsi, kiek ironiška šypsena ir įbestas į lubas žvilgsnis.

— Jis nori gauti interviu iš Džono Lenono? „Laikraščiui“?

— Tikrai taip. Na, supranti, jis nori, kad aš jį surasčiau ir kaip tikras žurnalistas...

Skipas linktelėjo.

— Jie visi šiąnakt mieste, — pasakė jis. — Džonas Lenonas... Dagas Vudas. Ypatinga atmosfera, vaikine. — Jis šyptelėjo, greitosiomis žvilgtelėdamas į Rėjų akies krašteliu. — Ypatinga aura.

Rėjus prisiminė pasakojimą, kaip Skipas kartą surado Dagą Vudą jau pamėlusį tuščioje vonioje Detroite. Ar galbūt Dagas Vudas surado Skipą. Šiaip ar taip, vaizdelis turėjo būti nekoks. Skipas žinojo viską. Ir pažinojo visus.

— Kur man eiti šįvakar, Skipai? — Netikėtai Rėjaus balse pasigirdo primygtinumo gaidelė. Jis pajuto, kad turi nedidelį, bet vis dėlto šansą. — Jeigu būtum mano vietoje, kur tu eitum?

Skipas susimąstė.

— Jeigu būčiau tavo vietoje ir eičiau pasilinksminti, pamėginčiau „Speakeasy“. Na, dar galbūt „Roundhouse“.

Rėjus suabejojo.

— Nejaugi tikrai manai, kad Lenonas bus ten?

Skipas susiraukė.

— Džonas Lenonas? Abejoju, vaikine. Užtat ten tikrai galėsi gauti kai ko stipresnio.

Rėjus atsiduso. Greičiausiai jis taip ir liks nieko nepešęs. Jis prisiminė, kad nors Skipas ir pažinojo visus ir žinojo absoliučiai viską, jis net vandens arbatai nemokėjo dorai išsivirti. Kasdienės banalybės aplenkdavo Skipą. Jis gyveno aukštesniame astraliniame lygmenyje.

— Tas taip, bet kur galėtų būti jis? Džonas?

Nespėjus Skipui atsakyti, perklausų kambario durys plačiai atsivėrė ir vidun įpuolė neaukšta moterėlė su akiniais. Rėjus pažino ją — ji buvo iš žurnalo „Ūkio darbai“ redakcijos, įsikūrusios tame pačiame aukšte. Nejuokais pasipiktinusi, ji prišoko prie patefono ir, stvėrusi už adatėlės, piktai brūkštelėjo per „Marquee Moon“.