Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Teris nė nepažvelgė į juos. Jie ne juokais jį išgąsdino. Jeigu jie būtų leptelėję ką nors apie Miglą, jo garbės kodeksas būtų reikalavęs duoti atkirtį, ir tada jis greičiausiai būtų buvęs gerokai aptalžytas. Jis puikiai suvokė, kad neturi jokių šansų nešvariose gatvės peštynėse su Šunimis. Bet Miglos jie neužkabino, ir Teris pajuto didelį palengvėjimą.

— Tiesiog nekreipk į juos dėmesio, — tarė Migla.

— Manai, aš jų bijau? — atsakė Teris prislopintu balsu.

Rėjus, jausdamasis nejaukiai, stoviniavo prie durų.

— Man reikia tavo diktofono, — išpyškino Rėjus nieko nelaukdamas. — Maniškis užlinko. — Plaukai užkrito jam ant veido, jis jų net nenusibraukė. — Turi čia diktofoną? Ir elementus? Ir C-90 kasetę?

Teris pažvelgė į jį.

— Kam jis tau? — paklausė jis.

— Reikia paimti interviu iš Džono Lenono.

— Man rodos, tas daiktas liko automobilyje, — pasakė Migla, išsitraukdama raktus ir ištiesdama juos Teriui.

Teris neskubėjo paimti raktų.

— Kurių galų tau su juo kalbėtis? Po septynerių metų bus 1984-ieji. Nejaugi manai, kad 1984-aisiais kas nors apskritai prisimins bitlus?

Eilė pajudėjo, minia pradėjo brautis pro juos. Rėjus atsiduso.

— Ar aš galiu tiesiog gauti tą diktofoną?

— Užeik nors sekundę, — paprašė jį Teris, įsikišdamas raktus į švarko kišenę. — Išgersim po buteliuką. O tada nueisim ir paimsim tą diktofoną. Ar žinai, kas mūsų laukia ten, apačioj? Ar žinai, su kuo aš tave supažindinsiu? Su Dagu Vudu!

Rėjus nebuvo sužavėtas.

— Kas man iš to tavo Dago Vudo?

Teris įsižeidė.

— Nes Dagas buvo Vudstoke!

Rėjus kreivai šyptelėjo.

— Aha, kur jį nušvilpė nuo scenos. — Jis pažvelgė į Terį su Migla, nekantraudamas kuo greičiau baigti su jais ir judėti toliau, bet širdies gilumoje jis neprieštaravo trumpam atidėti paieškas. Nes net jeigu ir surastų Džoną Lenoną, abejojo, ar apskritai išdrįstų į jį prabilti.

— Na gerai, bet tik po buteliuką, — sutiko Rėjus ir išsyk šyptelėjo išvydęs, kaip nudžiugo Teris. Taigi visi trys prasibrovė į vidų, perėjo alumi aplaistytu koridoriumi ir netrukus atsidūrė visiškoje tamsoje. Teris juto, kaip muzika kūjais tvatina ausų būgnelius. Triukšmo siena pamažu transformavosi į dainą, ir apačioje Teris atpažino Bilį Bliceną, atliekantį savo didįjį numerį „Shoot Up, Everybody“. Visi badykimės!

Vibruojantys Edžio Kokrano rifai privertė Terį sukąsti žandikaulį, jo akys apsitraukė palaiminga migla. Jausmas prilygo pojūčiui, patiriamam išlipus iš lėktuvo kokioje nors egzotiškoje šalyje. Į veidą tiesiog tvoskė šis kitas pasaulis — triukšmas, karštis, sumišęs prakaito, alaus ir žolės kvapas — vienu metu ir visu stiprumu. Normaliai kvėpuoti stigo oro. Ir Bilis Blicenas gyvai dainavo scenoje.

Prieš penkerius metus Bilis grojo grupėje „The Lošt Boys“, kurią Teris beprotiškai mėgo. Tai buvo grynakraujai niujorkiečiai, dainuojantys apie turtuolių rajone sumedžiotas paukštytes ir dušo kabinose raudančias meiles, žodžiu, apie visą tą Manhatano-Babilono šlamštą, tik įvilktą į žvilgantį, kičinį aštuntojo dešimtmečio vidurio drabužį ir įgrūstą į batus ant platformų. Dabar Bilis buvo Terio draugas, galbūt netgi geriausias draugas už „Laikraščio“ sienų. Bilis buvo vienas iš daugelio tų amerikiečių, CBGB’s, „Max’s Kansas City“ ir „Bottom Line“ scenos senbuvių, kurie šiomis dienomis tiesiog plūste plūdo į Londoną ir net kraustėsi čionai gyventi, užuosdami besiveriančią aukso gyslą. Šiąnakt jie visi kartu šauniai paūš. Dagas Vudas, Migla, Rėjus ir Bilis Blicenas. Tai bus nepakartojama naktis.

Auskaruoti, išpaišyti veidai šmėsčiojo tamsoje, trumpai nušviečiami prožektorių ir vėl pranykdami. Iš tamsos išniro kaip beprotis išsiviepęs Brajaniakas, paeiliui siurbčiodamas alų iš dviejų „Red Stripe“ buteliukų, laikomų abiejose rankose. Šalia jo išdygo jau spėjusi pagarsėti Greisė Fiuri. Ji buvo raudonplaukė, juodomis triko kelnėmis, kažkokiu PVC korsetu ir trumpu totorišku kiltu, kuris būtų vos dengęs jos kelnaites, jeigu ji jas būtų mūvėjusi. Teris pajuto karštą Miglos alsavimą į kaklą ir stengėsi nežiūrėti į tą vietą, kur baigėsi sijonėlis ir prasidėjo kojos. Galbūt Greisė taip pat galės prie jų prisidėti.

Grūstis buvo tokia didelė, kad galėjai nesunkiai būti sutraiškytas. Kažkoks vaikiščias, kuriam neduotum nė penkiolikos, sudraskė savo mokyklinį švarką ir čia pat susegė drabužio skiautes žiogeliais. Dėl to, kad suaugusiųjų pasaulis buvo per lėtas ir per kvailas pasiūlyti jiems ką nors tinkamo, ir dar dėl to, kad šie jaunuoliai neturėjo pinigų, didžioji dalis jų aprangos buvo sulipdyta namuose nuosavomis rankomis. Kaip ir Teris, dauguma jų nešiojo nutrintus švarkus.

Galbūt Greisės Fiuri tualetai išties labiau tiko kitam Kingz Roudo galui. Šiame rūsyje karaliavo suplėšyti marškinėliai su šūkiais, pasiskolintais iš „The Clash“ albumų — WHITE RIOT, UNDER HEAVY MANNERS, 1977 — užpaišytais žaisliniais trafaretais ar prastais rašikliais.

Jie lėtai stūmėsi per minią: Teris priekyje, apsivijusi jį per liemenį Migla už jo ir vos besuspėjantis su juo Rėjus iš šono. Remiantis Terio apskaičiavimais, Rėjus buvo vos trečias ilgaplaukis, apsilankęs „Vakarų pasaulyje“ nuo pat atidarymo. Kiti du buvo Džimis Peidžas ir Robertas Plantas, užsukę čionai pačioje pradžioje, norėdami patikrinti šį naują klubą. Niekas tada dar nežinojo, ar ši nauja muzika valdys ateinančius dešimt metų, ar užges ir nugrims užmarštin taip ir neišsiskleidusi. Niekas tada dar negalėjo pasakyti, ar kitais metais šios naujos grupės bus geidžiamos, turtingos ir garsios, ar gyvens tik iš pašalpos. „Štai kas buvo nuostabiausia, — mąstė Teris. — Niekas tada dar neįsivaizdavo, kas nutiks toliau.“

Jie nusileido į rūsį mediniais, suklypusiais, pavojingai girgždančiais po kojomis laiptais, pakeliui perlipdami per jauną vyrą odine striuke ir rausvu balerinos sijonėliu, tysantį be sąmonės laiptų apačioje. Teris negalėjo nesišypsoti.

Ant žemos biliardo stalo dydžio scenos raičiojosi Bilis Blicenas. Sudergtu trijų dalių kostiumu, išsidraikiusiais juodais plaukais, gitarą pabrukęs po pažasčia, jis badė įsivaizduojamu švirkštu sau į veną priešais šokinėjančią, ekstazės apimtą minią.

— Whooh! — sustaugė Bilis, ir minia tiesiog pašėlo. — Shoot up, everybody!

Tada Bilis stvėrė gitaros grifą ir pabandė toje suspaustoje erdvėje padaryti Čako Bėrio numerį anties žingsniu. Teris tiesiog nesitvėrė džiaugsmu.

Bilio grupė vadinosi P45s. Tai tebuvo keletas sesijinių uždarbiaujančių vietos muzikantų, ką tik nusirėžusių plaukus trumpai ir persidažiusių juos sidabro spalva. Teris spėjo, jog prieš metus jie buvo kokie nors smuklės rokeriai nutrintomis odinėmis kelnėmis, ekstravagantiškais karčiais ir visą laiką rūkstančiu papirosu dantyse. Jeigu Biliui nepavyks gauti kontrakto, kitais metais jie turės dar kitokias kelnes ir kitokias šukuosenas. Bilis buvo jais patenkintas, nes jie visi galėjo pagroti penkis akordus ir žinojo, kur gauti narkotikų Čalk Farme, be to, jie vis vien buvo ne į temą, nes Bilis Blicenas iš esmės jau buvo stipriai pažengęs kaip solo atlikėjas, gerokai ištobulinęs savo sceninį — naujosios muzikos Dino Martino — įvaizdį. Kaip antai:

Whooh! Shoot up, everybody!

Londone adatos dar nebuvo pasirodžiusios, bet niujorkiečiui Biliui jos jau seniai buvo nebe naujiena, o gyvenimo norma, ir tuo galėjai didžiuotis, apie tai galėjai dainuoti ir kelti save virš visos Londono spido rūgštininkų ir žolininkų smulkmės. Amerikiečiai jau žinojo, kokie stiprūs gali būti narkotikai, jie puikavosi tomis žiniomis it kokiu koledžo diplomu. Teris iš visų plaučių sukliko „Shoot Up, Everybody“, tačiau negalėjo išgirsti nė vieno savo žodžio. Adatos jam tebeturėjo tą slėpiningą žavesį. Jis dar nebuvo jų matęs.