Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Žiūrėk, Dagas! — sušuko Migla ir pradėjo šokinėti aukštyn žemyn. Teris dėbtelėjo į ją. Migla šokinėja? Jis manė, jog ji tai darydavo tik dėl jo.

Vis dėlto Teris tik susirado akimis Dagą Vudą ir nedrąsiai nusišypsojo. Štai toji akimirka, apie kurią jis taip ilgai svajojo ir kurios taip laukė nuo pat Berlyno. Dagas Vudas — stabas, roko žvaigždė, draugas — sėdi „Vakarų pasaulio“ rūsyje ir atrodo it koks ištremtas karalius ar panašiai. Rūsio gilumoje, tolimiausiame nuo scenos kampe, vienintelėje vietoje, kurioje minios gretos šiek tiek retesnės ir galima prisėsti prie išklibusio staliuko. Dago veidas atrodė tarsi iškaltas iš granito, glotnūs balti plaukai buvo sušukuoti atgal, didžiulės vabalo akys tyrinėjo banguojantį rūsį tokiu žvilgsniu, tarsi čia būtų jo paties požemio karalystė. Jo šilkiniai marškiniai buvo pusiau atsagstyti, raumenys — įtempti. „Rengia priėmimą savo dvariškiams, štai ką jis dabar veikia“, — toptelėjo Teriui. Dagas sėdėjo apsuptas gausaus būrio žmonių. Čia buvo jo muzikantai, storulis vadybininkas, vokietė, vardu Krista, lyg ir jo mergina, lyg ir narkotikų tiekėja, o gal ir viena, ir kita, be to, saujelė drąsesnių nuolatinių klubo lankytojų, išdrįsusių prisiartinti prie kompanijos staliuko. Visi jie — tie, kurie nežiūrėjo Bilio Bliceno, stengėsi vaidinti kietus ir jiems tai sunkiai pavyko. Net ir tie, kurie išlikdavo abejingi, išpylę alų ant „The Buzzcocks“ nario, užmynę „The Stranglers“ būgnininkui koją ar šlapindamiesi šalia „Sex Pistols“ gitaristo, spoksojo į Dagą Vudą su ilgesinga nuostaba. Tai buvo Krikštatėvis, Vudstoko kartos galvos skausmas, žmogus, nuo kurio viskas prasidėjo. Čia Dagas Vudas pamatė Terį Varboisą ir nusijuokė.

— Tau pavyko! — prieidamas artyn sugriaudėjo Dagas Vudas žemu balsu. Jis trinktelėjo Teriui per petį taip stipriai, kad šiam net suskaudo. — Vis dėlto prastūmei mane į pirmąjį puslapį! Tu iš tiesų puikus rašytojas , vaikine.

Teriui nuo šypsojimo net žandus paskaudo.

O, jis puikiai žinojo, kaip viskas vyksta. Jis žinojo, kad turi galią laikinai paversti bet kurią roko žvaigždę savo draugu, jeigu tik užtikrindavo jai vietą pirmajame „Laikraščio“ puslapyje. Bet Dagas buvo kitoks. Jis nebuvo koks nors snarglius karjeristas, prieš šešetą mėnesių dėjęsis ilgaplaukiu progresyvaus roko menininku. Dagas buvo tikras: jis šliaužiojo ant stiklo šukių Teksaso baikerių baruose tuo metu, kai bitlai sėdėjo prie Maharišio kojų, ir pirmasis pradėjo siuntinėti visą pasaulį kuo toliausiai dar gerokai iki tol, nei tapo madinga. Be to, Berlyne jie iš tiesų rado bendrą kalbą. Su Dagu jį siejo tas pat, kas ir su Biliu Blicenu. Juodu gerbė vienas kito talentą.

— Sveika, kartie, — kreipėsi Dagas į Miglą, kuri stypčiojo šalia Terio. — Kaip laikaisi šį vakarą?

Teris pamanė: Kartie? Ką tai reiškia? Kad ji aukšta? Kažko aš čia nepagaunu.

— Šauni suknelė, — sumurmėjo Dagas prisimerkdamas.

Kai Teris ištarė Miglos vardą, ji tik linksmai nusijuokė. Po to jis pabandė pristatyti Rėjų, bet jo draugas žengė kelis žingsnius atgal ir beveik nusisuko nuo jų su ironiška šypsena ir giliai sugrūstomis į džinsų kišenes rankomis. Negana to, jis leido plaukams užkristi ant veido ir pasislėpė už jų, Teris pajuto susierzinimą ir nusivylimą. Pasijutęs kiek nepatogiai, Rėjus turėjo netikusį įprotį tiesiog atsitraukti. Tuo tarpu Dagas pagriebė Miglą už rankos ir nusivedė prie staliuko, užsėsto jo muzikantų, kurie siurbčiojo gėrimus, vyniojo suktines ir šaudė akimis po klubą ieškodami, ką nusitempus į viešbutį nakčiai. Jie abejingai nužvelgė Miglą.

„Tarsi, — toptelėjo Teriui niūri mintis, — ji tebūtų eilinė mergina, viena iš daugelio.“

Dago vadybininkas, tipiškas Niujorko storulis ežiuku kirptais šviesiais plaukais, kurio Teris niekada nemėgo, užleido savo kėdę šalia Dago Miglai.

— Sveikas atvykęs į Londoną, Dagai, — išrėkė Teris, kad jį galėtų girdėti ten, už stalo. — Ko norėtum? Jie turi „Red Stripe“ ir „Speriai Brew“.

— Vaikine, — atsakė Dagas, ištęsdamas kiekvieną skiemenį ir neatitraukdamas nemirksinčių akių nuo besišypsančio Miglos veido. — Aš norėčiau lygiai to paties, ko ir tu.

Dago vadybininkas nusijuokė, Teriui visiškai nepatiko tas juokas. Bet jis stovėjo tarsi paralyžiuotas, it koks idiotas, nežinodamas, ką galvoti ir ką daryti toliau. Jis nukrypo nuo kurso ir išplaukė į nepažįstamus vandenis. Tada Dagas padarė dalyką, nuo kurio Terio kraujas sustingo. Dagas iš lėto pakėlė kojas ir pasidėjo jas ant Miglos kelių taip, kad jo juoda oda aptemptos blauzdos įsitaisė tiesiog jai ant šlaunų. Jis atrodė kaip suvargęs išminčius, ketinantis duoti gyvenimo pamoką jaunai šviesaus proto merginai. Teris pagalvojo: „Ką visa šita velniava reiškia? Ar tai turi ką nors bendro su seksu? Kas čia vyksta?“ Jis pažvelgė į Rėjų, bet Rėjus tik nusuko akis į šalį.

Bilis Blicenas ir P45s paliko sceną, didžėjus tuo tarpu ėmė sukti kažkokį regio įrašą: greičiausiai Princo Džemio. „Vakarų pasaulyje“ galėjai girdėti tik dviejų rūšių muziką: gyvai atliekamą scenoje, kuri buvo greičiausia muzika pasaulyje, ir regį, kuri neabejotinai buvo lėčiausia. Ji galėdavo įvaryti žmogų į transą. Migla tebesikalbėjo su Dagu. Teris nežinojo, ką daryti. Jis žvilgtelėjo aukštyn į didžėjaus būdelę, šis, rodos, pažvelgė į jį — abejingas ir neišskaitomas už gigantiškų tamsintų akinių ir milžiniškos susiraizgiusių dredų kupetos. Migla visada teigdavo, kad tarp baltaodžių „Vakarų pasaulio“ lankytojų ir jaunų jamaikiečių egzistuoja stiprus nematomas ryšys, kaip tik todėl per pertraukas tarp pasirodymų visuomet girdėdavai regį. Bet Teris manė kitaip. Kai klubas buvo atidarytas, naujos muzikos įrašų tiesiog dar nebuvo. Didžėjus grojo regį, nes tai buvo vienintelės plokštelės, kurias jis turėjo. Migla neišmanė to, apie ką kalba.

Tada šalia jo atsidūrė Bilis Blicenas. Jo itališku veidu prakaitas žliaugė upeliais.

— Šiąnakt čia bus vienas tipas iš „Warner“, — pasakė Bilis. — Varikas Hantas. Jis žadėjo pasirodyti antroje dalyje. Dabar mūsų ilgoji pertrauka.

Teris uždėjo ranką Biliui ant peties. Jam buvo gaila Bilio. Bilį Bliceną visi mylėjo. Visi juo žavėjosi dar nuo „The Lošt Boys“ laikų, bet kažkodėl jis visą laiką būdavo paliekamas už borto. Tuo tarpu kiti muzikantai, kurie garbino jį nuo neatmenamų laikų, baigė įrašinėti savo pirmuosius ar net antruosius albumus Niujorke ar Nasau, o Bilis tebegrojo rūsiuose už grašius.

— Vyruti, šiąnakt man tavęs reikia, — pasakė Bilis. — Man reikia tavo balso. Parašyk nors eilutę į savo laikraštį...

— Žinoma, — atsakė Teris pritariamai linksėdamas. — Aš parašysiu apie tavo pasirodymą. Jokių problemų. Gal nori pasisveikinti su Dagu?

Bilis įsistebeilijo į Dagą ir lėtai papurtė galvą.

— Aš jau pasisveikinau su tuo subingalviu, — numykė jis ir tą pat akimirką išgaravo. Regis ir toliau griaudėjo. Boso partija virpino Terio smegenis lyg koks aidas iš požemio karalystės. Migla kažką pasakojo Dagui. Jis kantriai klausėsi. Kažkas palietė Terio ranką.

— Tau viskas gerai? — paklausė Rėjus.

Teris abejingai linktelėjo.

Ji atrodė suknistai laiminga. Nepaprastai laiminga. Visai neseniai Teris manė esąs artimesnis jai už visus planetoje. O dabar jam atrodė, kad jis jos net nepažįsta. Ir jis nežinojo, ko griebtis.

Nuo scenos atsklido maniakiškas būgnų dundesys. Teris atplėšė žvilgsnį nuo savo merginos ir Dago Vudo. Atsilaisvinusią vietą prie mušamųjų užėmė Brajaniakas. Jis atakavo juos su didžiausiu įniršiu, ir jo raudonos, baltos, mėlynos rankos švysčiojo ore it sparnai. Iš pradžių jam niekas netrukdė. Senieji barjerai, kadaise skyrę atlikėjus nuo publikos, nugrimzdo užmarštin. Jokių didvyrių, ir kartu — kiekvienas didvyris. Bet kai Brajaniakas pradėjo spardyti solinį būgną ir mėtyti lėkštes į minią, P45s būgnininkas neapsikentęs užlipo ant scenos ir stvėrė jį už gerklės. Griauti barjerus tarp atlikėjų ir publikos gal ir neblogai, bet kam patiktų žiūrėti, kaip koks nors bedantis idiotas niokoja tavo „Sonor“ mušamųjų komplektą?