Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Ir toliau vartok tą vonios sulfatą, išnyksi anksčiau už visus, — pasakė Rėjus, tačiau Teris žinojo, ką jis norėjo tuo pasakyti. Jis norėjo pasakyti: Kai aš pirmą kartą pamačiau tave, tu dievagojaisi nevartosiąs narkotikų visą likusį gyvenimą.

Teris tą patį padarė su kita šnerve.

— Tai padeda man dirbti. — Padeda man jaustis stipriu , pamanė jis. Bebaimiu. — Padeda neužmigti, — pridūrė jis. — Padeda muzikai skambėti geriau.

— Muzikai neturėtų reikėti nieko, nuo ko ji turėtų skambėti geriau, — nesutiko Rėjus. — Arba prasta yra pati muzika.

— Tik nepasakok, — pasišiaušė Teris. — Tarsi prakeiktų bitlų niekada nekankino abstinencijos sindromas.

— Tai kas kita, — atšovė Rėjus, nors ir pats negalėjo dorai paaiškinti kodėl. Jis nusibraukė šlapias plaukų sruogas nuo veido.

Teris nusišypsojo jam.

— Šiąnakt anksti pradedam, ar ne?

Rėjus gūžtelėjo pečiais.

— Tik ne aš.

— Tada duok man, — neišlaikė Leonas. — Manęs laukia ilga naktis. Reikia išparduoti laikraštį ir dar aprašyti tų sumautų fašistų pasirodymą „Telyčioje“. — Jis palinko prie Terio ir akimirką susvyravo. — Čia juk ne koksas?

Teris nusijuokė.

— Šešiasdešimt svarų už gramą? Aš negaliu sau tiek leisti. Be to, net jeigu ir galėčiau, vis tiek nenorėčiau. Po to dar pavirsiu „Fleetwood Mac“ fanu. — Jis panardino raktelį. — Šitas šūdas tikrai geras. Amfetamino sulfatas tiesiai iš Storulio Endžio.

Leonas pritariamai sulinksėjo.

— Tai proletarų narkotikas. Kareiviai vartojo jį kare. Kad neužmigtų prie bombonešių šturvalų, kovodami su fašizmu.

— Dvylika svarų už gramą, — pasakė Teris. — Proletariškiau nebūna.

Leonas triukšmingai šniūkštelėjo it koks raganosis, atėjęs prie balos atsigerti. Teris su Rėjumi nusijuokė, palingavo galvomis ir liepė jam daryti tai truputėlį tyliau.

— Ką? — savo ruožtu paklausė Leonas.

Tada Teris dar kartą ištiesė mažytį maišelį Rėjaus pusėn.

— Nagi, — ištarė jis beveik lipšniai. — Padės tau išlikti budriam. Kol ieškosi to savo Džono Lenono.

— Tu imsi interviu iš Lenono? — sukluso Leonas, ir jo balsas rodė didesnį susižavėjimą, nei jis pats to norėjo.

Rėjus linktelėjo, tarsi jam būtų vis vien. Teris stebėjo, kaip jis beveik delikačiai įtraukia spido, ir dar kartą prisiminė, kad Rėjus vartoja šitą bjaurybę gerokai ilgiau už juos abu kartu sudėjus. Jie šyptelėjo vienas kitam tamsoje.

Teris prislinko prie tuščio lango. Lietui pliaupiant, jis vos galėjo įžiūrėti neoninę „Vakarų pasaulio“ iškabą, mirksinčią juodame nakties vandenyne. Jis prisiminė Miglą ir susimąstė, ar ji palauks jo. Tačiau jam tučtuojau teko atsitraukti atgal, nes apačioje pamatė šešėlius, tebeieškančius savo aukos.

— Mes čia ilgam, — pasakė jis. Jis įsispoksojo į dangų pro įlūžusį gegnių rėtį. — Atnešiu tau diktofoną, kai tik bus saugu.

Rėjus minutėlę patylėjo. Jis juto spido skonį ant liežuvio, jautė, kaip taisosi jo nuotaika.

— Puiku. Dėkui.

Tuo tarpu Leonas prikišo prie jų savo veidą ir „užsivežęs“ išpyškino:

— Artasšūdasturijumskokįnorspoveikįnesašabsoliučiainiekonejaučiuirgalvojuarjistikraiveikia?

Rėjus su Teriu nusikvatojo iš jo. Teris niūktelėjo jam į pašonę, o Rėjus užmaukšlino skrybėlę jam ant akių.

— Kas? — nesuprato Leonas, dabar jau iš tiesų sutrikęs.

Kampe tarp likusių sienų, kur grindys buvo sausiausios, Teris prasivalė nedidelį plotelį ir išsitiesė ant nugaros. Rėjus minutėlę paspoksojo į jį ir netrukus prigulė šalia. Leonas atsigulė iš kitos pusės, šiek tiek pasimuistė, kol įsitaisė patogiai, ir pagaliau nurimo.

Taip jie ir gulėjo tyloje, klausydami lietaus, žiūrėdami, kaip jis krinta žemyn, jausdami, kaip jo lašai vėsina jų prakaituojančius veidus. Negalėjai visiškai pasislėpti nuo jo — tik ne po šiuo žiojinčiu stogu, bet po tokio pašėlusio bėgimo nuo tedų lietus maloniai gaivino, ir Teris lengviau atsiduso. Gulėdamas jis mąstė, kaip gera nors truputį pabūti ramiai, visiškoje tyloje kartu su žmonėmis, kuriuos taip gerai pažįsti, kad nėra jokio reikalo kalbėtis, ir belieka tik jausti, kaip kraujas venomis varinėja sulfatą, visiškai atsiduoti tave nešančiai tėkmei bei mėgautis tuo grynos euforijos antplūdžiu.

Nes, nepaisant visų jaunystės išbandymų, buvo dar vasara, ir jų gyvenimas dar tik prasidėjo. Kai Teris Varboisas vėl pažvelgė į dangų, buvo nebeįmanoma atskirti, kur baigiasi žvaigždės, o kur prasideda miesto žiburiai.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Iš sapno Terį pažadino dainavimas.

Moters balsas pleveno virš dykynės, vieną po kitos išgaudamas natas, galinčias suskaldyti ir patį krištolą. Tie dangiški garsai smigo į Terio sielą ir privertė skaudėti kiekvieną širdies kampelį.

Kas tai? Ir kokia kalba? Kad tai — praradimo ir ilgesio rauda, Teris suprato. Arija apie gyvenimo meilę, virstančią dulkėmis tavo paties rankose. Toje nepažįstamoje arijoje buvo justi tokia nepakeliama kančia, kad jo širdis apmirė iš sielvarto. Lyg būtų praradęs ją visiems laikams.

— Pučinis, — ištarė Leonas, priversdamas Terį krūptelėti. — Un bei di vedremo. Nuostabu, ar ne?

Leonas su Rėjumi iš lėto pakilo. Bet Teris ir toliau liko gulėti, spoksodamas į audringą dangaus skliautą virš galvos, jausdamas lietų ant veido ir klausydamas to moters balso — visiškai sukaustytas nežemiško garso, kurio grožis darėsi beveik nepakeliamas.

Tai buvo didingiausia jo kada nors girdėta muzika, prismaigstyta šokančių žaibų ir atliepiama griaustinio dundesio. Ji gramzdino jį į neviltį ir vertė iki nutirpimo kentėti, kad jis taip kvailai ir atlapaširdiškai atsidavė merginai, kuri lyg niekur nieko leido kažkokiai nukaršusiai roko žvaigždei ištiesti kojas sau ant kelių.

Galbūt apskritai buvo kvaila turėti merginą. Draugauti, kaip pasakytų jo motina. Galbūt apskritai buvo kvaila turėti ką nors artimo šiame pasaulyje, tokiu laiku, šiame naujame gyvenime, kur kiekvienas norėjo būti išskirtinis. Galbūt buvo beprotiška turėti vieną moterį, kai staiga visur aplinkui tematei vien moteris, kai kiekviena jaunesnė nei dvidešimt penkerių metų dailiosios lyties būtybė Londone veržėsi į „Vakarų pasaulį“, svajodama rašyti apie muziką, modeliuoti drabužius, fotografuoti ar groti bosine gitara taip, kaip tai darė Greisė Fiuri. Bet nežinomos dainininkės balsas graužė jį, nedavė ramybės ir privertė su kartėliu suvokti, kad Migla buvo vienintelė, kurios jis norėjo, nors ir kaip beprotiškai tai skambėtų.

Vis dėlto kiek jis apie ją žinojo? Kad ji buvo devyniolikos, kad kvepėjo cigaretėmis ir kramtoma guma, kad jos mėgstamiausias fotografas — Menas Rėjus ir kad vyrai nuolat gręžiodavosi į ją gatvėje — ir ne vien dėl to, jog ji niekada nesegėdavo liemenėlės.

Kol Čio Čio San rauda virpino nakties tamsą, Teris įsitikinęs galvojo, kad nebūtina pažinoti žmogų tam, kad jį mylėtum. Jis dar niekada taip nesijautė. Nė viena tų merginų iš „Mekos“ ir „Lokarno“ šokių salių, nei mėsininko duktė, nei pati Salė — toji, su kuria jis draugavo džino gamykloje ir kuri jam labai patiko, kurią taip mėgo jo tėvai ir kurią jis būtų vieną dieną vedęs, jeigu tik nebūtų nešiojęsis galvoje svajonės apie jo laukiantį kitą, rašytojo, gyvenimą nebuvo taip užtemdžiusios jam proto.

Priešingai nei toji mergina iš džino gamyklos, Migla niekada nenorėjo, kad jis susitiktų su jos tėvais, kad jie kalbėtųsi apie savo jausmus, apie ateitį ir visą tą šlamštą. Ji nenorėjo dalykų, kurių, kaip jam rodėsi, turėtų norėti. Ji norėjo kitko. Tiesą sakant, jis ir pats ne visai suprato, ko ji norėjo; galimas daiktas, ji ir pati nelabai tą žinojo. Ankstesnės merginos kalbėdavo apie sužadėtuvių žiedus ir rimtą draugystę. Migla kalbėdavo apie feministines knygas ir dusinančią vyrų tironiją. Tai varydavo jį iš proto. Galbūt jam reikėjo būti tokiam, kaip ir visi kiti. Dulkintis su kuo papuola. Visur ieškoti malonumų. Numoti ranka į amžinus įžadus. Kodėl gi ne? Juk jis gali miegoti su kuo tik nori. Ko gero, seksas dar nieko nenuvarė į kapus.