Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Leono juslės buvo nepaprastai įjautrintos ir reagavo į kiekvieną smulkmeną. Jis galėjo užuosti pigų skutimosi kremą, alaus smarvę, vėmalus, acte išmirkytus traškučius ir ypač — permušantį visus kitus kvapus — troškų cigarečių dūmų rūką. Jis prisidegė cigaretę ir godžiai patraukė.

Apačioje Leonas matė alaus barus, sidabrinio jubiliejaus proga pasipuošusius raudonomis, baltomis ir mėlynomis vėliavomis, kurios buvo gerokai nublukusios ir nuskurusios po keleto mėnesių kabojimo lauke. Ar jas apskritai kada nors nukabins? Leonas prisimerkė nuo dūmų ir šviesos ir pradėjo apmetinėti būsimą koncerto recenziją.

Jis neapkentė „Leni and the Riefenstahls“ visa širdimi. Tas lėkštas flirtavimas su svastikomis, tas „tikrų menininkų“ pretenzingumas, tie pasipūtėlių skiedalai, tarsi jie ką nors iš tiesų reikštų. Jis jautė, kad gali parašyti puikią recenziją — puikią neigiamą recenziją, kurioje išsityčios ir sudirbs juos negyvai.

„Dieve šventas, — mąstė jis, — jeigu jau negali gyventi be viso to visa žinančiųjų nihilizmo, tada bent klausykis „Kraftwerk“ ar „Velvet Underground“, kai Niko dar nebuvo pabėgusi į Niujorką. Ta karvė bent jau buvo tikras dalykas. Gera mintis, reikės pasiieškoti keleto Niko citatų straipsniui, — toptelėjo jam, — ir palaidoti tuos išperas gyvus negailestingais palyginimais. Nevykęs bandymas atkurti Veimaro respubliką Londono priemiesčiuose. O taip, šitą irgi bus galima panaudoti. Galbūt reikėtų tai užsirašyti. Vaitui tai patiks — jis sugebės įvertinti mane kaip kylančią žvaigždę.“

Leono visai netraukė į tą koncertą. Jam visai nesinorėjo trypčioti apsuptam visų tų fanų suskystėjusiomis smegenimis ir auliniais batais. Užtat kaip jis laukė tos akimirkos, kai pagaliau galės sumalti juos į miltus!

Jo planas buvo toks: mintyse iš anksto apmesti recenzijos griaučius, tada trumpai pažiūrėti pasirodymą, kad galėtų susidaryti įspūdį, kokio plauko publika susirinko, ir paryčiais sugrįžus atgal į „Laikraščio“ biurą sukurpti straipsnį dar iki darbo pradžios. Ir tada pro autobuso langą jis pamatė tai, kas niekais pavertė visus jo planus. Prisispaudęs veidu prie stiklo, Leonas pamatė klubo iškabą, šviečiančią net pro rūką ir lietų.

„Aukso kasykla“. Užrašas buvo šleikščiai geltonos spalvos, kuri veikiau priminė Leonui „Birds Eye“ kiaušinio kremą nei kokį nors taurųjį metalą. Tai buvo diskoteka Lesterio aikštėje, prie jos grūdosi daug gražaus jaunimo. Didžioji dalis — priemiesčių vaikeliai prašmatniomis kliošinėmis kelnėmis.

Leonas su nuostaba spoksojo į keistus jų drabužius.

Vaikinų kelnės, it varžtais suveržtos per klyną, plačiai skleidėsi aplink kulkšnis. Vienų marškiniai buvo paprasti trumparankoviai, pasiūti iš elastingos, tamprios medžiagos, aptempiančios jų krūtines ir išryškinančios jaunuoliškus spenelius; kiti dėvėjo įmantrius, prašmatnius, įvairiausių spalvų ilgomis rankovėmis marškinius, visiškai apnuoginančius plikas, dar neapsiplaukavusias krūtines su kabančiu ant kaklo šventu Kristoforu, onanistų su kliošinėmis kelnėmis globėju. Merginos perkrautomis mamyčių šukuosenomis skendo baltuose apdaruose, kad geriau atrodytų šviesoje. Tikras plačių kelnių, plaukų lako ir cheminių šukuosenų triumfas.

Leonas negalėjo susilaikyti nešyptelėjęs.

Štai kur tikrasis pasaulis be jokios prasmės. Nihilizmas? Tuštuma? Vertybių neigimas? „Leni and the Riefenstahls“ turėtų savo akimis pamatyti šį reginį. Štai kur tikrasis pasaulį neigiantis bukumas, palyginti su juo, rokenrolas tėra nevykusi negatyvizmo parodija.

Vis dėlto, nepaisant instinktyvios pašaipos, šie vaikinai ir merginos, šurmuliuojantys prie įėjimo į „Aukso kasyklą“, nuoširdžiai jį sujaudino. Panašiai jis pasijusdavo stovėdamas lauke prie „Vakarų pasaulio“ ir siūlydamas ten savo „Raudonąją miglą“. Leoną dažnai apimdavo toks jausmas, kad visoje paniurusioje Britanijoje su blunkančiomis Sidabrinio jubiliejaus vėliavomis ir lietaus nuplautomis raudona, balta, mėlyna spalvomis vienintelis tikrasis spalvos blyksnis yra jaunimas.

Leonas pradėjo mėtyti savo laikraščio egzempliorius pro autobuso langą. Jie sklandė virš šių jaunuolių tarsi agitaciniai lapeliai, kuriuos pažėrė iš lėktuvo ant okupuotos tautos galvų. Leonas pajuto viduje rusenantį vilties spindulėlį, įsivaizduodamas, kaip šie jaunieji kultūros degeneratai pakelia nuo grindinio jo laikraštį ir pradeda skaityti apie Liušamo riaušes, naująjį Tomo Robinsono singlą ir Angolos liaudies išsivadavimo judėjimą. Bet nieko panašaus neatsitiko. Disko šokėjai net nepastebėjo „Raudonosios miglos“, besileidžiančios jiems ant galvų. Jie plepėjo ir juokavo, grabaliojo ankštuose drabužiuose pinigų įėjimo mokesčiui į „Aukso kasyklą“ ir mindžiojo „Raudonąją miglą“.

Leonas kaip įgeltas pašoko, nubildėjo autobuso laiptais ir išpuolė į gatvę. Po akimirkos jis jau rinko nuo žemės niekieno nepageidaujamus laikraščio egzempliorius, panosėje keiksnodamas šiuos nedėkingus šunsnukius. Jis atsitiesė tik išgirdęs neramų sujudimą minioje. Pakeltus balsus, neaiškius grasinimus, merginos riksmą. Pakvipo riaušėmis. Ir čia jis pamatė juos.

Dagenamo Šunis, žygiuojančius „Vakarų pasaulio“ link. Jų buvo maždaug dvidešimt, o gal ir daugiau. Privati skustų galvų ir auskarais nukabinėtų veidų kariuomenė. Jie šiurkščiai stumdė iš kelio pašokti susirinkusius jaunuolius, o protestuojantiems be užuolankų siūlė į galvą.

— Nori į galvą? Nori? Nori?

Leonas nenorėjo. Jis žinojo, kad jeigu jie jį pamatys, jam galas.

Jis įsmuko į „Aukso kasyklos“ drabužinę, nereaguodamas į prie durų stovinčios merginos protestus ir šmurkštelėdamas pro tvarkdarį, kuris buvo per lėtas, kad jį sustabdytų. Į rūsį leidosi platūs, raudonu pliušu išmušti laiptai. Apačioje Leonas stabtelėjo trumpai atsikvėpti ir išsprogino akis į vilnijančią šokių aikštelę, tarsi keliautojas, netikėtai atradęs dar niekieno nematytą gentį. Jis niekada nebuvo matęs nieko panašaus.

Tai buvo kitokia muzika, karaliaujanti kitokiame nei jų rūsyje.

Jie ruošėsi išvykti be Terio.

Tuo metu jis sugrįžta , bet jau per vėlu.

Dagas kartu su visa prisiplakėlių komanda kaip tik ropštėsi į tris mašinas, įjungtais varikliais išsirikiavusias priešais „Vakarų pasaulį“. Migla stovėjo prie atvirų pirmojo automobilio durelių, tuo tarpu atsilošęs ant galinės sėdynės Dagas kažką jai sakė, iškėlęs rankas delnais į viršų lyg maldininkas ar pardavėjas. Ji turėjo bent jau tiek padorumo, kad vaidintų neapsisprendusią.

— Migla? — šūktelėjo Teris, ji pažvelgė į jį per automobilio viršų.

Tada vienas Dago bendrų sulaikė Terį — tai buvo mėsingas, didele galva būgnininkas, su nešvankiomis tatuiruotėmis, dengiančiomis visą jo nugarą — ir, lipšniai paėmęs jį už parankės, nusivedė prie paskutiniojo automobilio.

— Nesijaudink, brolau, mes palikome vietelę ir tau.

— Aš ir nesijaudinu, — atšovė Teris nusipurtydamas jį, ir netrukus stovėjo priešais Miglą.

— Kas čia vyksta?

— Dagas kviečia mus į savo viešbutį. — Dagas — tarsi ji būtų jo draugė, o ne jis. — Pasilinksminti.

— Nurimk, brolau, — pridūrė didžiagalvis būgnininkas, vėl atsidūręs reikiamoje vietoje ir uždėjęs savo didžiulę leteną Teriui ant peties. Teris dar kartą jį nustūmė, šį kartą — jau ne taip švelniai. Jis pažvelgė į Miglą akimis, kurios sakė, kurios bandė pasakyti: juk tai aš. Ir veide, kurį jis taip beprotiškai mylėjo, atsirado šypsnys, bet už jo slypėjo dar kažkas, ko jis nebuvo matęs jame anksčiau. Ji nuo jo kažką slėpė. Jis tuo neabejojo.