Тони Парсонс - Mūsų istorijos

— Kodėl mums nepasimačius tenai? — tarė ji atsainiai. Tai nenuskambėjo kaip klausimas.

Ir, jam net nespėjus dorai susigaudyti, kas čia vyksta, Migla susirangė Dagui ant kelių. Teris dar spėjo išgirsti kvatojimą ir spygavimą, kai durys jam prieš nosį užsitrenkė ir automobilis nuvažiavo. O jis pasiliko stovėti, kamuojamas baisaus pavydo, kuris, rodėsi, sugrauš jį gyvą.

Būgnininkas pasuko prie antrojo automobilio.

Ir tada jis išgirdo moters balsą, tariantį jo vardą.

— Teri?

Paskutiniojo automobilio durelės tebebuvo atdaros. Jo viduje išvydo gražų besišypsantį veidą, bet akimirką negalėjo jo prisiminti. O, taip — Krista. Iš Berlyno. Dago mergina, o gal narkotikų tiekėja ar panašiai. Juodi plaukai, balti dantys ir nenusakomo atspalvio oda, kuri, sakytum, niekada nėra mačiusi dienos šviesos.

— Gali važiuoti su manimi, jeigu nori, — pasakė ji.

Antrasis automobilis, į kurį suvirto visa ritmo grupė kartu su savo mergšėmis, jau buvo nuvažiavęs. Tai buvo gerai, nes Terį pagavo kraugeriškas pyktis ant to būgnininko, susimokiusio su Dagu, kaip paveržti iš jo merginą. „It koks apgailėtinas sąvadautojas“, — toptelėjo Teriui, ir jo vaizduotėje ėmė šėlti Briuso Li dvasia, viską aplinkui spardydama, daužydama ir griaudama. „Prakeikti šunsnukiai, — mąstė jis. — Prakeikti šunsnukiai, visi aliai vieno.“

Niekas juk nevertė jos važiuoti, niekas nelaikė šautuvo Miglai prie veido.

Taigi jis įsėdo į automobilį. Moteris — Krista — nusišypsojo jam ta pačia nevaržoma tuščia šypsena, kuria šypsojosi ir Berlyne. Toji šypsena buvo tokia pat mechaniška kaip stiuardesės — miela, tačiau pernelyg nuvalkiota ir dirbtinė. Visas jos natūralus grožis buvo dingęs, tokią daugybę kartų ją inscenizuojant.

Dago vadybininkas Varholas, šviesiaplaukis penkiasdešimtmetis, sėdėjo ant keleivio sėdynės šalia vairuotojo užsidėjęs kepurę su snapeliu. Neatsisukdamas jis pasakė kažką vokiškai, ir Krista nusijuokė. Teriui nepatiko tas senas liurbis, kuris žinojo daugiau už jį, ta kalba, kurios jis nesuprato, ir tas sąmojis, kuris, kaip jis įtarė, buvo paleistas jo adresu. Ir prarasta mergina. Tas jam nepatiko labiausiai.

Čia Teris pajuto, kaip kažkieno ranka įgudusiai slysta jo šlaunimi.

Ir automobilis pajudėjo.

SEPTINTAS SKYRIUS

Iš visų požemių metro yra, ko gero, blogiausias.

Spidas vis dar dirgino Rėjaus nervus, ir jam teko visomis išgalėmis gintis nuo besismelkiančios vidun klaustrofobijos. Jis be perstojo kaišiojo kasetę į Terio diktofoną ir vėl ją ištraukinėjo.

Tai nebuvo tinkamiausias metas važiuoti Pikadilio linija.

Jau kelintą kartą jis įsitikino, kad raudona įrašymo lemputė įsižiebia taip, kaip reikia, pasiruošusi užfiksuoti Lenono žodžius, kai ateis tam tinkamas laikas. Jeigu toks laikas iš viso ateis. Ir jis iš visų jėgų priešinosi apninkančiai baimei, vis tikindamas save, kad tai tėra tik nepageidaujamas narkotiko poveikis. Spidas visada taip su juo pasielgdavo: iš pradžių pakylėdavo, o paskui sviesdavo žemyn galva pro langą.

Kol jie trise žiūrėjo į miesto šviesas ir klausėsi audros muzikos, amfetamino sulfatas atrodė lyg tikras džiaugsmo eliksyras, pulsuojantis jo venomis. Bet euforija atslūgo, ir ją pakeitė maudžiantis nerimas. Jam norėjosi verkti. Viskas atrodė nykiai ir sumautai. Kaip ir jis pats. Ypač jis pats.

Metro traukinys, prigrūstas kostiumuotų kontorų tarnautojų, šūkaujančių triukšmingais balsais ir trenkiančių alude, dundėjo į vakarus. Nuo triukšmo ir smarvės, ir tų žmonių artumo Rėjaus galva tvinkčiojo tarsi šviežia mėlynė.

Kontorų tarnautojai riedėjo iki savo stočių, iš kurių paskutiniai traukiniai išvežios juos po priemiesčius. O Rėjaus dar laukė darbas. Susikaupti, reikia susikaupti. Koks tavo planas, Rėjau? Kad nėra jokio plano. Laižydamas sukepusias lūpas, išdžiūvusias lyg Gobio dykuma, jis staiga suvokė, kad nesugebės paimti interviu iš Džono Lenono, būdamas tokios būsenos. Interviu? Jis net surasti jo nesuras.

Jis nusprendė sėsti į metro, turėdamas galvoje miglotą ketinimą įsitaisyti viešbučio „Blanc“ fojė ir laukti ten pasirodant Džono. Visi Londone gastroliuojantys amerikiečių muzikantai apsistodavo tik šiame viešbutyje, įsikūrusiame Marmurinės arkos pašonėje. Tūkstančiai kaubojiškų batų mynė palmėmis papuoštą šio viešbučio vestibiulį, šimtai grupių mėgavosi jo dekadentiška prabanga, dešimtys reporterių iš „New Musical Express“, „Sounds“, „Melody Maker“ ir jų laikraščio nuolat kiurksodavo čia su savo bloknotais, svajodami apie gerą citatą ir nemokamą dozę kokaino. Būdamas vos septyniolikos, Rėjus pažinojo šio viešbučio vestibiulį geriau už šešiametę gimnaziją, kurią jis teoriškai dar lankė. Ši mintis patikrinti „Blanc“ jam patiko. Netgi nuramino.

Bet širdies gilumoje Rėjus jau žinojo, kad vykti į „Blanc“ buvo tuščias reikalas. Vien tai, kad Nilsas Lofgrenas, „Fleetwood Mac“ ir „The Eagles“ mėgsta apsistoti „Blanc“, dar nereiškė, kad ir Džonas Lenonas tenai bus. Tiesą sakant, tai kaip tik reiškė, kad Džonas beveik garantuotai bus kur nors kitur. Džonas visada ėjo savo keliu. „Aš turiu mąstyti kaip Džonas, — svarstė Rėjus. — Aš turiu eiti savo keliu. Šitai privalau vieną kartą išmokti...“

Metro traukinys stabtelėjo tarp stotelių, ir kontorų tarnautojai ėmė šaipytis iš per garsiakalbius sklindančio azijiečio balso, kuris atsiprašė už sugaišimą. Įstrigti tarp stotelių nusileidimo metu nebuvo gerai. Tai buvo spąstai.

Atsiliepdami į azijiečio balsą, kai kurie tarnautojai užtraukė Piterio Selerso hitą (O, daktare, aš patekau į bėdą. — Vaje vaje vaje vaje!), tuo tarpu Rėjus iš visų jėgų stengėsi kontroliuoti kvėpavimą ir kovoti su kylančia panika. Kairė ranka pradėjo dilgčioti, širdis pašėlusiai plakė. O jeigu jį ištiks širdies smūgis? Mirtis juk taip arti, ji visada čia pat. Jie to nesuvokia: Teris ir Leonas, ir visi kiti jo kolegos iš „Laikraščio“. Visi, kuriuos tu myli, vieną dieną numirs ir supus. Viskas. Gali būti, kad net labai greitai. Rėjui pasivaideno, kad jis gali mirti jau šiąnakt, ir jo panika pamažu peraugo į isteriją. Bet negalima prarasti savitvardos. Tik ne čia, įstrigus tarp stotelių. Tik ne čia.

Jam reikėjo ko nors, kas panaikintų spido pagirias. Jam reikėjo kitokių narkotikų. Pirmiausia, ką jis padarys, jeigu tik išlips iš šio traukinio gyvas, tai truktelės puikaus atpalaiduojančio dūmelio. Bet kyštelėjęs rankas į kišenes, jis nerado jose nieko, išskyrus saujelę smulkių ir mėtinių ledinukų dėžutę. „Žolei“ neužteks. Tada jis ir vėl užsižaidė su diktofonu, nes jo venose buvo dar užtektinai spido , kad galėtų pasinerti į veiksmą, įsitraukti į jį. „Tuo spidas ir blogas, — mąstė jis. — Pavartojęs pradedi nebekontroliuoti savęs.“

„Vienas, vienas, vienas“, — sušnibždėjo jis į diktofoną kiek galėdamas tyliau, bet kontorų tarnautojai tai pastebėjo ir pradėjo šaipytis iš jo: „Ar girdi mane?“, „Kaip mane girdite, Hiustonai?“, „Skoti, atsiliepk!“ ir „Sunaikink juos, sunaikink!“ Rėjus pastebėjo, kaip raudona indikatoriaus lemputė reaguoja į balsą, ir mėgino sutelkti visą dėmesį į tai, jausdamas, kad pradeda lekuoti kaip nusikamavęs šuva.

Atkakliai stebėdamas raudoną indikatoriaus lemputę ir taip stengdamasis atsiriboti nuo tų kontorinių žiurkių, jis staiga suprato, ką reikia padaryti prieš pasikalbant su Džonu.

Jis panoro grįžti namo. Išsitiesti ant lovos. Ir sušvelninti pagirias suktine, kurią turėjo paslėpęs senoje priešpiečių dėžutėje.