Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Здесь есть возможность читать онлайн «Тони Парсонс - Mūsų istorijos» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Mūsų istorijos: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Mūsų istorijos»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Mūsų istorijos“ – knyga apie tikėjimą, kad amžinai liksi jaunas. Tai knyga apie jaunimo svajones, dūžtančias suaugusiųjų pasaulyje, apie seksą, meilę ir rokenrolą. Šioje knygoje Tonis Parsonsas sugrįžta atgal į jaunystę, kad papasakotų mums istoriją, kuri daugelį metų laukė savo valandos.

Mūsų istorijos — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Mūsų istorijos», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Teris išsitraukė monetų saują.

— Nagi, duokš vieną ir man, — tarė jis.

Leonas patenkintas nusijuokė, ištiesė abiem draugams po laikraštį ir susižėrė monetas į kišenę.

— Ši naktis pamažu virsta neeiline, nerealia naktimi! — džiugiai paskelbė jis, užsimesdamas krepšį ant peties. — Ką gi, pasimatysime redakcijoje.

Su nuosavomis „Raudonosios miglos“ kopijomis rankose Teris su Rėjumi stebėjo, kaip gležna Leono figūra pamažu ištirpsta Vest Endo gaisuose, iš lėto žingsniuodama sulyginto su žeme Kovent Gardeno paviršiumi, nelyginant pirmasis žmogus Mėnulyje.

Teris atsisuko į Rėjų.

— Gal dar po liniją?

— Ne, man gana.

Euforija pamažu atslūgo ir Rėjų užplūdo nervinis dirgulys. Dėl to jis ir nemėgo spido. Tokia būdavo kaina, kurią tekdavo mokėti už svaiginančios palaimos antplūdį ir kunkuliuojančio kraujo šėlsmą. Visą laiką ateidavo laikas ir kryčiui. Jam reikėjo kažko, kas panaikintų spido pagirias, bet tik ne to paties. Jis nieko nesakė, kai Teris kyštelėjo raktelį maišelin, užvertė galvą ir ėmė šniaukšti kaip žmogus, kurį užpuolė sloga. Teriui nebereikėjo niekam taupyti.

— Gal jau eikime? — tarė Rėjus. — Paimsime tą diktofoną.

— Gerai, — atsakė Teris, nors ir bijojo grįžti prie „Vakarų pasaulio“, nežinodamas, ko tikėtis. Bet netrukus sulfatas ištirpdė visas abejones, pripildė jį įžūlaus pakilumo, ir jau po akimirkos jis jautėsi galįs užkariauti visą pasaulį. — Migla laukia.

Juodu žingsniavo klubo link tylėdami, aplenkdami purvo duobes ir vandens griovius, kuriais tarsi randais buvo nusėta visa statybvietė. Lietus silpnėjo, bet tai neturėjo reikšmės. Labiau sušlapti buvo nebeįmanoma.

— Kol dar nedirbai „Laikraštyje“, — prabilo Rėjus, — kai buvai tik skaitytojas, ar kada nors pirkdavai jį iš vakaro, diena anksčiau?

Terio mintys buvo kažkur nuklydusios, jis veltui bandė prisiminti, kur Migla pastatė mašiną. Tiek daug visko nutiko per vakarą — Dagas Vudas, narkotikai, tedai, gaudynės, toji prakeikta žiurkė, — jog atrodė, kad tas vyko prieš keletą savaičių. Tolumoje jis pamatė klubo šviesas.

— Klausi, ar aš kada nors atvažiuodavau į centrą trečiadienį? — pagaliau ištarė jis. Jis viską kuo puikiausiai prisiminė. — Darydavau tai visą laiką. Išeidavau iš darbo anksčiau, sėsdavau į metro ir važiuodavau iki Totenamo kelio. Atpėdindavau iki kiosko priešais stotį. Ten visą laiką turėdavo laikraštį. — Jis prisiminė tą jaudulį, kuris užplūsdavo jį kiekvieną trečiadienio vakarą laikant rankose naujausią „Laikraščio“ numerį, dar drėgną nuo spaustuvės dažų. Skaitant Skipą Džonsą. Skaitant Rėjų Kylį. — O tu?

— Trečiadienis, — atsiduso Rėjus. — Jis man reiškė nepaprastai daug. Mano šeima buvo neseniai grįžusi atgal į šalį. Mokykloje man ne itin sekėsi. Aš, galima sakyti, neturėjau draugų. Ir „Laikraštis“ man buvo tarsi langas į šį pasaulį, kurį aš mylėjau, kurio dalimi norėjau būti. Tada ir nusprendžiau nueiti į redakciją su savo rašinėliu apie „The Eagles“. — Teris nusijuokė. — Nuo to viskas ir prasidėjo, — šyptelėjo Rėjus.

— „Laikraštis“, — dabar atėjo Terio eilė išsikalbėti, — tiesiog priversdavo mane pamatyti, kad yra šis tas daugiau už niūrią gyvenimo kasdienybę ir vargus. Už visą pilkumą ir nusivylimus. Supranti, ką noriu pasakyti?

Rėjus linktelėjo. Jis puikiai suprato, ką Teris nori pasakyti.

— Taigi vieną dieną aš įsidrąsinau tenai nueiti, — tęsė Rėjus. — Nežinojau nieko apie tai, kad reikia iš anksto susitarti dėl susitikimo. Pasikalbėjau su Vaitu. Jis buvo nuostabus — paklausė manęs, kokią muziką klausau, kas man patinka — jis iš tikrųjų nustebo, kiek daug visko žinau. Čia pat gavau iš jo pirmąją užduotį — recenzuoti porą albumų, kurių niekas kitas nenorėjo imti.

Šitaip ir patekau ten. Nes tai buvo vienintelis dalykas, kuris man rūpėjo, kurio aš norėjau.

— Aš irgi mąsčiau panašiai, — tarė Teris. — Net ir dabar tas dalykas mane tebejaudina. Kiekvieną rytą žengdamas redakcijon, aš visą laiką klausiu savęs, kas gero nutiks šiandien. Galbūt šiandien man nusišypsos laimė pasikalbėti su Skipu ir jis bus atradęs kokią nors naują grupę. Arba galbūt prie savo stalo rasiu sėdinčią Debi Hari arba Džo Stramerį. Ir žinau, kad Leonas, kaip ir kasdien, kivirčysis su visais iš eilės, Vaitas sėdės palinkęs virš pirmojo puslapio, vyresnieji kolegos gainios po redakciją naujokus, ir visi tie vaikai nekantraudami lauks pasirodant naujojo numerio — galbūt netgi atvažiuos į miestą, kad galėtų gauti jį diena anksčiau.

— Visai kaip mes.

— Taip, visai kaip mes. — Teris stabtelėjo, pasikasė pakaušį. — Mašina turėtų būti kažkur čia, — pasakė jis. — Esu tikras, kad ji kažkur čia. — Jis pakėlė akis į Rėjų. — Kodėl visa tai prisiminei? Tai, kaip pirkdavai „Laikraštį“ trečiadienį?

Rėjus giliai įkvėpė ir atsiduso.

— Netrukus manęs nebeliks, — pasakė jis. — Mane nori išmesti.

Teris apstulbo.

— Negali būti. — Kažkodėl jis visą laiką manė, kad pasaulis vieną dieną taps toks, kokio jis ir norėtų, ir pasiliks toks amžiams. Negalėjo įsivaizduoti „Laikraščio“ redakcijos be savo draugo. Ir staiga jis suvokė, kaip Rėjui svarbu surasti Džoną Lenoną. — Vaitas, — sušvokštė jis. — Tas šunsnukis.

— Tai ne jo kaltė, — pasakė Rėjus. — Juk jis — ne motina Teresė.

Jie priėjo prie automobilio, Teris atidarė bagažinę.

— Oho, — nusistebėjo Rėjus. — Migla turi puikius ratus.

— Mašina priklauso jos tėtušiui, — pasakė Teris susigėdęs, nes tai laikai, kai girdavaisi ne turtų, o darbo biržos teikiamomis privilegijomis. Piniguočiai stengdavosi tiesiog nutylėti savo kilmę. — Jis tik leidžia jai kartais ja pasivažinėti, ir tiek.

— Ir vis dėlto daili bjaurybė, — pasakė Rėjus. Nė vienas iš jų neturėjo automobilio. Jie naudodavosi tik autobusu ir metro, nebent įrašų kompanija ar jų kelionpinigiai mokėdavo už bilietą. Teris atsegė kuprinę ir ištraukė savo diktofoną.

— Jeigu man pavyks jį surasti, spėju, kad su juo bus nesunku pasikalbėti, — pasakė Rėjus. — Bet aš galiu apsivemti, kol jį surasiu. Bet juk tai nieko tokio, ar ne?

Teris linktelėjo ir užtrenkė bagažinę.

— Žinoma, ne, aš irgi apsivėmiau, prieš pirmą kartą pamatydamas Buvį.

Rėjus pamąstė apie tai.

— Tiesiog nesinori, kad jie pamanytų, jog esi idiotas.

— Teisybė. — Teris užrakino bagažinę. — Bet, aišku, didžiausias tavo trūkumas, Rėjau, yra tas, kad tu ir esi idiotas.

— Tikrai. Toks tokį pažino.

Juodu nusijuokė, Teris niūktelėjo Rėjų, tada surimtėjo.

— Jie negali tavęs išmesti.

Rėjus vangiai paėmė diktofoną.

— O kodėl ne? — tarė jis. Rėjus, kaip visada, mėgino pasislėpti už savo plaukų, bet jie buvo pernelyg šlapi. — Viskam ateina galas. Anksčiau ar vėliau. Tai — visa tai — turi kada nors baigtis. Tai muzikos laikraštis, ne valstybės tarnyba. Anksčiau ar vėliau viskam ateina galas.

Teris pažvelgė į jį ir pagalvojo, kad Rėjus greičiausiai šneka ne vien apie savo darbą.

— Taip, galbūt iš tikrųjų viskas baigiasi, — sutiko su juo Teris. Tolumoje galėjai girdėti ūžiančias mašinas, grojančią grupę ir gaudžiantį miestą, kviečiantį juos drąsiai eiti pasitikti savo likimo. Jis dar sykį niūktelėjo Rėjų, šį sykį jau nesišypsodamas, o labiau ragindamas jį ir drąsindamas, tiesiog iš draugiškumo. — Bet dar ne dabar.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Mūsų istorijos»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Mūsų istorijos» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Тони Парсонс - Семья
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Ничто суть все
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Тайна, которой нет
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Муж и жена
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir žmona
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Vyras ir vaikas
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Šeimos keliu
Тони Парсонс
Тони Парсонс - Be tavęs...
Тони Парсонс
Отзывы о книге «Mūsų istorijos»

Обсуждение, отзывы о книге «Mūsų istorijos» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x