Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Bet labiausiai Rėjus panoro pamatyti savo brolį, ir įsitikinti, ar jam viskas gerai.

Lauke šaipytis buvo lengviau.

„Aukso kasyklos“ rūsyje Leonas buvo svetimoje teritorijoje, ir tai privertė jį stabtelėti, apsižiūrėti ir skausmingai pajusti, kad jis, kaip koks kvailys, tampo su savimi pilną krepšį laikraščių ir dėvi juokingą skrybėlę. Slinkdamas prie baro, jis pajuto tą baisų drovumą, kuris jį dar paauglį apimdavo priešais veidrodį, suvokus, koks keistas atrodo visiems kitiems ir manant, jog niekada daugiau nebegalės pajudėti iš vietos.

Viskas čia buvo keista, nauja, kitaip.

Kaip jie šoko! Judesius, kuriuos Leonas buvo įpratęs matyti tarp savųjų, buvo apskritai sunku pavadinti šokimu. Tik tas stūmoklio judesys — aukštyn žemyn, ir taip be pabaigos, nuleidžiant garą. Bet čia, „Aukso kasykloje“, jie mokėjo visus tuos įmantrius žingsnelius ir ilgai šlifuotus judesius, ir iš tikrųjų galėjo šokti taip, kaip Džinas Kelis ir Sidė Karisė. Jų atliekami judesiai atrodė tokie pat natūralūs, kaip ir kvėpavimas. Ir Leonas pagalvojo: „O kodėl gi aš negalėčiau judėti taip, kaip jie?“

O jau apdarų margumas! „Vakarų pasaulyje“ visi rengėsi taip, tarsi jų skudurai būtų visa, kas išliko po branduolinės katastrofos. „Aukso kasykloje“ jie rengėsi taip, tarsi eitų į vestuvių pokylį. „Vakarų pasaulyje“ visos spalvos tebuvo įvairūs juodos atspalviai. Čia, „Aukso kasykloje“, jų drabužiai buvo ankšti ir balti, plaukai — banguojantys ir pašiaušti, ir visi jie atrodė taip, tarsi būtų ką tik po kassavaitinės vonios. Tačiau nuostabiausios buvo tos šviesos.

„Vakarų pasaulis“ visada skendėdavo tamsoje, neminint keleto atvirų lempučių, kabančių virš baro ir scenos apačioje. „Aukso kasykloje“ iš visų pusių be paliovos liejosi šviesa: šokėjus kiaurai varstantys lazeriai iš mokslinės fantastikos srities, palubėje besisukantys gaubliai ir pulsuojantys prožektorių blyksniai. Leonas nedrąsiai užsisakė „atsuktuvą“ ir išmaukė jį visą iš karto, jausdamas apelsinų sulčių skonį gerklėje ir degtinės smūgį į galvą. Susižavėjęs painiais įvairiaspalviais šviesos verpetais virš besikilnojančios šokių aikštelės, jis vis stengėsi pagauti, kada mėlyna spalva pasikeičia į raudoną, būdamas tikras, kad jam pavyks tai padaryti, jeigu tik žiūrės pakankamai atidžiai.

Ir dar buvo muzika. Jokių grupių. Jokių vaikinų su odinėmis striukėmis, slankiojančių ant scenos ir murmančių kažką panašaus į tai: „Šitas gabalas apie pensijas. Vienas! Du! Trys! Keturi!“ Čia buvo grojamos plokštelės ir tik plokštelės, didžėjus sėdėjo aukštai savo būdelėje, tačiau jis nė iš tolo nepriminė ano abejingo dredais apaugusio pasipūtėlio iš „Vakarų pasaulio“, kurio muzika tik užpildydavo tarpus tarp svarbesnių įvykių. Čia didžėjus vadovavo paradui ištisą naktį. Ir muziką rinko tik jis.

Leonas tikėjosi rasti „Aukso kasyklą“ pilną prikimštą sentimentalios romantikos ir dešimtukų šlamšto, tačiau viskas — visi tie raginimai judinti savo kūną, įsijausti į muziką — čia atrodė dar narciziškiau, ezoteriškiau. Ir muzika visai nebuvo panaši į tą nuvalkiotą popsą, kurį Leonas nuolat girdėjo per radiją. Muzika buvo kietesnė, griežtesnė, pakilesnė — didžėjus ištisai puikavosi baltais vinilais, importinėmis plokštelėmis ir retais remiksais. Šis klubas buvo ne mažiau elitinis už „Vakarų pasaulį“.

Ne, ši vieta nebuvo jo skonio. Anaiptol. Kokia buvo laikraščių jo krepšyje prasmė? Dėl ko jis gyveno? Jis juk svajojo apie kovą su rasizmu, gėrio pergalę prieš visas neteisybes ir apie tai, kaip jis pakeis pasaulį. O į „Aukso kasyklą“ jaunimas rinkdavosi pamiršti šio pasaulio problemų. Vis dėlto jis užsisakė dar vieną „atsuktuvą“ ir pasiliko, nes nesinorėjo niekur eiti.

Čia nebuvo pretenzingų pasipūtėlių ant scenos, užtat buvo kur paganyti akis. O tas vientisas, netylantis ritmas, įkūnijantis beprotišką muzikos šėlsmą, tarsi albumai nenutrūkstamu srautu plauktų vienas ant kito, atrodė tuo pat metu ir hipnotizuojantis, ir jaudinantis, ir keistai raminantis.

Leonas pradėjo linguoti prie baro, stebėdamas šokių aikštelę ir kaupdamas drąsą, kad išdrįstų bent truputį pašokti kartu su tais švariai numazgotais vaikais ankštais, baltais drabužiais.

Ir tada jis pamatė ją.

Šokių aikštelės viduryje.

Nuostabiausią merginą pasaulyje.

Apsuptą grupelės draugių, gyvai sutinkančių kažkokią naują plokštelę, tarsi tai būtų naujiena, kurios jos visos nekantriai laukė. Jos klykdamos iškėlė rankas į viršų ir jų šokimas dar labiau paspartėjo. Kažkas sušvilpė, ir Leonas net krūptelėjo.

Iš pradžių plokštelė, į kurią jos taip audringai reagavo, buvo panaši į visas kitas, iki tol skambėjusias „Aukso kasykloje“. Toks pat banguojantis, kapotas ritmas, retkarčiais vis pertraukiamas klavišinių kaskadų, iš tolo pasigirstanti vienišo trimito aimana ir tik po ištisos amžinybės įsiterpiantis vokalas.

Shame! — užkniaukė palaikymo grupelė, ir tobulas moters balsas uždainavo: Burning — keep my whole body yearning!, po to sumurmėjo kažką neaiškaus. Po dar vieno Shame! dainininkė pradėjo guostis, kad mama jos tiesiog nesupranta, o priedainio merginos vis kniaukė į tarpus ir dejavo tarsi meilės išsiilgę angelai. Back in your arms is where I want to be... want to be...

Leonas niekada nebuvo girdėjęs nieko panašaus.

Niekada nebuvo girdėjęs nieko gaivališkesnio.

Klausant tos muzikos, atrodė, kad norėti kažko ir negauti yra svarbiausias dalykas gyvenime. Svarbesnis už... visa kita. Tikroji priežastis, dėl kurios mes gyvename. Leonui susisuko galva.

Jis norėjo prasibrauti pro minią, prieiti prie nuostabiausios merginos pasaulyje ir pasakyti jai: „Aš matau, suprantu, aš jaučiuosi lygiai taip pat.“ Bet tuo metu jo liežuvis buvo susiraizgęs į beviltišką mazgą, o kojos tarsi įklimpusios betone. Jis žinojo, kad niekada negalės prakalbinti tokios merginos. O pamatyti Leoną šokantį buvo maždaug tiek pat tikėtina, kaip pamatyti Leoną, kylantį į orą.

— Nerealu, — pasakė didžėjus, dar nesibaigus gabalui. — Tai buvo Evelyn „Champagne“ King ir jos kūrinėlis „Shame“... ir kol dar nespėjome pasinerti į begėdišką „Heatwave“ ritmą, turiu jums pranešti vieną karštą naujieną...

Visų žvilgsniai šokių aikštelėje nukrypo į didžėjaus būdelę. Leonas tebespoksojo į nuostabiausią merginą pasaulyje.

— Ponios ir ponai, vaikinai ir merginos, — ištarė didžėjus nežinodamas, kokį toną pasirinkti, ir jo balsas nuskambėjo kartu iškilmingai ir pašaipiai. — Karalius mirė. — Jokios reakcijos šokių aikštelėje. — Tikra tiesa — mums ką tik pranešė, kad šiąnakt mirė Elvis Preslis. — Ir tėškė plokštelę ant grotuvo.

— Tiesiog pamaniau, kad jums bus įdomu tai išgirsti, — pridūrė didžėjus. — Pranešimo pabaiga.

Visi ėmė džiūgauti. Leonas nustebęs spoksojo į juos, negalėdamas patikėti tuo, ką mato. Visi šitie prakeikti asilai džiūgavo.

Ne, ne visi. Nuostabiausia mergina pasaulyje ir jos draugės atrodė suglumusios. Jos trumpai pasitarė, tarsi nebūdamos visai tikros dėl to, kas tasai Elvis Preslis, tarsi būtų girdėjusios tą vardą kažkur, bet negalėtų tiksliai prisiminti kur.

Tačiau didžioji dalis šokėjų turbūt nusprendė, kad tokią žinią derėtų sutikti atitinkama reakcija. Ir dauguma jų šūkavo, tarsi jų pusė ką tik būtų pelniusi įvartį, tarsi viena muzikos kryptis švęstų pergalę prieš kitą. Netrukus jie visi vėl pasinėrė į šokį.