Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Tuo tarpu Migla elgėsi taip, lyg valkiojimasis su Dagu būtų kažkas per vidurį tarp nekalto pasilinksminimo ir atsakingo interviu: nerūpestingo, bet gyvybiškai svarbaus jos ateities perspektyvoms. Dagas ir toliau vaidino nekaltą, tarsi nieko neįprasto ar neprideramo neįvyko, tarsi užkelti savo kojas ant kito vyruko merginos kelių, tarsi pasičiupti ją iš panosės ir kažkur nusivežti vidury nakties, tarsi nusivesti ją į suknistą tualetą viešbučio kambaryje ir pasiūlyti savo paties merginą mainais (bet ar iš tikrųjų viskas taip ir įvyko?) būtų visiškai normalu.

Prie negausios jų kompanijos prisijungė Krista ir apsivyniojo ranka Dagui aplink liemenį. Ji nusišypsojo Miglai, kuri atsakė jai tokia pat šypsena. Putlios, driežiškos Dago lūpos palietė Kristos ausį. Mėsingo liežuvio galiuku jis žaidė su jos ausies speneliu. Šypsena nė akimirką nedingo iš jos veido. Bet... ranka automobilyje — juk tai neabejotinai buvo vilionė, ar ne? Ar ji tik stengėsi būti draugiška?

Teris visas išraudęs pradėjo grabinėtis, ieškodamas spido — kvailys, kuris net nežinojo, kur dėti rankas. Galbūt jis iš tiesų viską pernelyg sureikšmina? Galbūt reikia tiesiog nusiraminti. Būtent. Šiek tiek atvėsti. Jie visi kartu tik truputėlį pasišnekučiuos, susistums po liniją, ir viskas vėl bus taip, kaip buvę, ir netgi geriau nei Berlyne, nes dabar su jais bus ir Migla.

Bet maišelis su spidu buvo beveik tuščias. Keletas grūdelių dar buvo likę, tačiau jų nebūtų užtekę net vienai linijai. Jie bus kvėptelėję daugiau, nei jis įsivaizdavo ten po žvaigždėmis, kai slapstėsi nuo tedų. Teris susigėdęs atkišo maišelį.

— Nieko baisaus, — pasakė Krista. — Aš turiu šio to apartamentuose viršuje.

Didelės mėlynos Dago akys nušvito.

— Ar tik ne Kito dozę?

Krista linktelėjo, ir Dagas pabučiavo jos pirštus. Ištvirkėlis vyno degustatorius, rekomenduojantis Teriui su Migla „Chassagne-Montrachet“, užtikrindamas, jog jų laukia toks malonumas, kurio niekada neužmirš.

Abu jaunuoliai nervingai susijuokė — visai kaip vaikai prieš pat Kalėdas, kuriems buvo ką tik pranešta, jog Kalėdų Senelis užstrigo kamine. Juodu nusišypsojo vienas kitam, tarsi kažkas tarp jų būtų atkurta, pataisyta ir išgydyta. Atmosfera buvo tokia laisva, kad Dagas pasiūlė Teriui nueiti į numerį kartu su Krista ir susirinkti savo davinį. Negi dabar imsi ir atsisakysi? Juk jie visi draugai.

Taigi Teris, palikęs Miglą su Dagu, išėjo iš vakarėlio kartu su Krista ir pasigavo liftą į viršutinį viešbučio aukštą. Ji įkišo raktą į spyną, šypsodamasi jam ta pačia kerinčia raudonai balta šypsena.

— Štai ir atvykome, — pasakė ji.

Numeris nebuvo panašus į jokį kitą Terio matytą viešbučio kambarį. Jis labiau priminė turtuolio namą. Kraipydamas galvą (ką pamanytų jo mama?), Teris tarsi zombis vaikščiojo po bekraščius apartamentus. Čia buvo milžiniška svetainė su fortepijonu, miegamajame stovėjo lova su baldakimu, į viršų kilo įviji geležiniai laiptai. Nertos užuolaidos plaikstėsi vėjyje, visi langai buvo atidaryti, ir Teris išėjo pasidairyti į balkoną. Jausdamas savo kvėpavimą vėsiame vasaros nakties ore ir švelniai krintančius smulkius lietaus lašelius, jis žvelgė į geriausią miesto dalį, nusidriekusią tiesiog jam po kojų.

Jis matė Vest Endo žiburius, balta ir auksine spalvomis spindinčią Marmurinę arką, automobilių srauto priekines ir užpakalines šviesas, pro didžiuosius viešbučius ir automobilių salonus plaukiančias Park Leinu į „Playboy Club“, kur šiuo metu Triušiukės jau dalija kortas, suka rulečių ratus atsukusios nugaras visą sieną užimantiems langams antrame aukšte, todėl iš gatvės apačioje matyti tik jų papurusios uodegytės. Teris nusišypsojo, ir jo akys nuslydo nuo tos triukšmo, šviesų ir vilčių jūros į didžiulę tylios tamsos karalystę. Haid Parką. Jis giliai įkvėpė, ir tai buvo beveik tas pat, kas įkvėpti oro ant kalno viršūnės.

Kai jis sugrįžo, Krista sėdėjo ant sofos, nuoga žemiau juosmens, su aukštakulniais bateliais, sukryžiavusi kojas. Ji turėjo pirmiausia nusiauti batus, nusitraukti kelnes, o tada vėl apsiauti batus. „Ji turėjo kaip reikiant paplušėti“, — toptelėjo Teriui.

Ji išpakavo kruopščiai sulankstytą pašto ženklų knygelės dydžio popierinį paketėlį. Teris stebėjo, kaip ji skutimosi peiliuku ant stiklinio kavos staliuko atskiria nedidelę baltų miltelių krūvelę.

— Aš greitai, — pasakė ji. — Mes juk turime laiko greitam kaifui, ar ne?

Ji įgudusiai įtraukė vieną ilgą kokaino liniją, po to — kitą. Tada ištiesė trumpą sidabrinį šiaudelį Teriui.

— Gali ir neskubėti, liebling, — pasakė ji ramiu balsu. — Mes niekur neskubame, ar ne?

Jis matė, kaip ji pakyla nuo sofos ir prieina prie jo, juto, kaip įspraudžia sidabrinį šiaudelį jam į delną, jautė jos lūpas ant savųjų, jos pirštus savo plaukuose, jautė, kad atsako į jos bučinį, uždeda rankas jai ant sėdmenų, tebelaikydamas vienoje iš jų šiaudelį. Ir jautė, kaip pradeda jos geisti.

Akimirką jis pagalvojo — kodėl gi ne? Kodėl jam nepaėmus jos dabar ir nesugrįžus atgal į vakarėlį? Kam tas pakenks? Ir vis dėlto jis staigiu judesiu atšoko nuo jos — skęstantis vyras, kovojantis dėl savo gyvybės, — ir negalvodamas pasuko lauk iš šito kambario, nors jos balsas ir jo erekcija šaukte šaukė pasilikti.

— Ne, man reikia eiti, — atsakė jis, pats nebūdamas tikras, ar Kristai, ar sau pačiam.

Ji pašaukė dar kartą, bet nebandė sustabdyti, ir netrukus jis jau buvo lifte, nekantriai mygdamas antrojo aukšto mygtuką, bet kol jis ten nusigavo, visur buvo tylu, vakarėlis buvo pasibaigęs arba persikėlęs kitur, o durys kambario, kuriame vyko pobūvis, uždarytos, ir ant rankenos kabojo ženklas „Netrukdyti“. Iki tol jis manė, kad šis kambarys yra Dago. Bet anie apartamentai viršuje juk taip pat Dago? Jis apsidairė koridoriuje, bet visos durys buvo uždarytos, ir ženklai ant visų bylojo, kad niekas nenori būti sutrukdytas. Jo viduje užvirė pyktis. Kur ji? Kur mano mergina?

Jis ėmė daužyti į duris kambario, kuriame jie dar neseniai buvo, šaukdamas Miglą vardu, nekreipdamas dėmesio į amerikiečio balsą viduje, kuris jam liepė atsiknisti ir eiti velniop. Galiausiai jo draugužis būgnininkas, dūsaudamas ir visiškai nuogas, piktai atlapojo duris ir pavargusiu balsu liepė Teriui eiti namo.

— Jos čia nėra, aišku?

Per jo petį Teris pamatė vieną tų liūdnų vampyrių iš „Vakarų pasaulio“, klūpančią ant grindų lyg maldai.

— Ne, neaišku, — atkirto Teris. — Toli gražu neaišku.

— Tada man labai gaila, seni, — tarė būgnininkas ir piktai užtrenkė duris jam prieš nosį.

Teris nusvirduliavo koridoriumi, be perstojo šaukdamas Miglą vardu. Jis ėmė daužyti kumščiu į visas duris paeiliui, kol ranka pradėjo tvinkčioti iš skausmo. Iš už užrakintų durų pasigirdo grasinantys ir protestuojantys balsai. Koridoriaus gale kabančiame veidrodyje Teris pamatė savo veidą ir sustojo. Jis atrodė kaip apgailėtinas vaikigalis beždžionės veidu, išblyškęs nuo spido ir apsiašarojęs dėl prarastos merginos. Tikrai ne suaugęs žmogus. Nė iš tolo į tokį nepanašus. Jis nenorėjo taip atrodyti. Viskas slydo jam iš rankų.

Taigi iš artimiausio vežimėlio jis pastvėrė kibirėlį šampanui ir iš visų jėgų sviedė jį į veidrodį. Stiklas vis dar byrėjo, kai du apsaugininkai jau bėgo laiptais. Teris stovėjo užhipnotizuotas ir žiūrėjo, kaip ilgos veidrodžio šukės, atsitrenkusios į žemę, subyra į daugybę žėrinčių gabalėlių su tokiu krištoliniu skambesiu, kuris beveik priminė muziką. Tada jie jį stvėrė.