Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Traukinys kratėsi į šiaurę, veždamas Rėjų namo, ir jo nuotaika vis prastėjo. Mintys apie namus visada veikdavo jį neigiamai. Traukiniui važiuojant pro mėnesienos apšviestus Vemblio bokštus dvynius, jis prisispaudė veidu prie lango. Beveik namuose.

Rėjus visą laiką buvo tos nuomonės, kad jo namai — košmariškas sapnas apie Angliją, kurį jo tėvas susapnavo vieną tų blogų dienų Honkonge. Vieną tų dienų, kai net švarūs baltiniai pelydavo nuo drėgmės arba kai minios Koulūno gyventojų varydavo iš proto net karščiausius miesto mylėtojus.

Rėjus ir jo broliai mylėjo Honkongą. Mylėjo kiekvieną ten praleistą akimirką ir raudojo, kai laivas pajudėjo namų link. Trims mėlynakiams mažyliams tai buvo nesibaigiantis nuotykis paslaptingų salų ir neištirtų kalnų prieglobstyje. Miesto gatvelių labirintuose galėdavai prisigalvoti įvairiausių žaidimų, o išalkęs čia pat iki soties prisikimšti bet kuriame dai pai dong kioske. Jų motina, kuri, be savo gimtojo miesto, nebuvo mačiusi nieko daugiau, mėgo čionykščius turgus, šventyklas, egzotinį kiekvienos gatvės žavesį, dangoraižių žiburius ir lėktuvus, besileidžiančius į Kai Tako oro uostą, raminamą „Star Ferry“ sūpavimą ir nuoširdų kantoniečių draugiškumą.

Bet tik ne Rėjaus tėvas. Jo tėvas neapkentė nusikaltėlių. Visi tie svetimšalių veidai, degantys neapykanta blyškiaveidžiui anglui policininko uniforma. Jo tėvas visą laiką svajojo apie Angliją, apie namus. Apie baltus veidus ir žalius parkus, švarius automobilius, dailius vaikučius ir namus, kuriuose nei per karšta, nei per šalta. Kuriuose oras visą laiką apyšiltis. Į tokius namus jis juos ir parsivežė.

Į namus, kurie visą laiką būtų šalia. Kiaurą naktį traukiniai išvežiodavo pieną, laikraščius ir paskutiniuosius girtus keleivius po bekraščius metropoliteno priemiesčius. Kad ir kaip vėlu būtų, kad ir kiek būtum prisišvampęs, visada galėdavai grįžti atgal, visada galėdavai grįžti namo, net jeigu traukinys ir stodavo kiekviename nusususiame kaimelyje prie geležinkelio linijos.

Rėjus buvo girdėjęs, jog kadaise šią vietovę vadino Metrolendu. Tai buvo verslininkų sugalvotas terminas, pirmosios amžiaus pusės rinkodaros triukas, kai į šiaurės vakarus nuo Londono Midlsekse, Hertfordšyre ir Bakingamšyre plytinčios žemės buvo pasiūlytos visuomenei kaip pasakiška priemiesčio svajonė. Rėjaus tėvas nusipirko tą svajonę. Ir jie visi turėjo joje gyventi.

Traukinys stabtelėjo nykioje stotyje, kurią supo prižėlę krūmų laukai. Šalimais plytėjo beveik tuščia automobilių stovėjimo aikštelė, už jos rikiavosi vienodos namų dėžutės. Rėjus buvo vienintelis čia išlipęs keleivis.

Jis žingsniavo gatvėmis, užstatytomis nutinkuotais frontonais namų, kuriuose visi jau seniai ilsėjosi lovose ir sapnavo. Jis trumpai sustojo prie namo, atrodančio lygiai taip pat kaip ir kiti. Šviesa viduje nedegė. Gerai. Bent jau nereikės aiškintis su tėvu.

Bet dar neįėjęs į vidų, jis išgirdo kažkieno balsą svetainėje. Televizorius? Ne, buvo jau po vidurnakčio, ir televizijos programa buvo pasibaigusi prieš keletą valandų.

Britų tautos ryžtas yra nepalenkiamas , — dudeno balsas. — Niekas — nė staigūs ir žiaurūs sukrėtimai , nei užsitęsę ir varginantys nepritekliai — negali pakeisti ir nepakeis mūsų kurso.

Tai buvo įrašas. Viena tėvo plokštelių. Vinstonas Čerčilis. Mėgstamiausias tėvo atlikėjas.

Rėjus tyliai perėjo per koridorių. Svetainės durys buvo šiek tiek pravertos. Jis žvilgtelėjo pro durų plyšį ir pamatė iki skausmo pažįstamą vaizdą. Tėvas be sąmonės tysojo savo mėgstamame krėsle priešais televizorių su tuščia stikline prie šlepetėmis apautų kojų. Kambaryje tvyrojo tabako ir naminio raugo tvaikas. Plokštelė tebesisuko ant patefono.

Iš visų šalių Britanija mažiausiai norėjo būti įtraukta į šį karą, — kalbėjo Čerčilis. — Bet aš manau, kad atėjo toks metas, kai mes esame priversti panorėti į jį įsitraukti. Žiūrėkite: netgi tie, kurie patys pradėjo šį karą, karštomis kalbomis šlovina taiką. Ir taip būdavo visais laikais. Manęs dažnai klausia: kaip mes ketiname laimėti šį karą?

Rėjaus tėvas nuo neatmenamų laikų klausydavosi šito šlamšto. Dar kol jie gyveno mažame butelyje Honkonge, dar prieš tai, kai jie prarado Džoną ir viskas šitaip susijaukė, Rėjus prisiminė, kaip turėdavo patyliukais žaisti savaitgaliais, nes jo tėvui reikėdavo klausytis uždegančių Čerčilio kalbų. Po Džono mirties reikalai dar pablogėjo. Dabar tėtušis skiesdavo šiuos tauškalus naminiu alumi. Rėjus patraukė į savo kambarį svarstydamas, kaip jų šeimai atgauti prarastą laimę. Tautos dievo balsas ir toliau drebino namo sienas.

Aš prisimenu, kaip man paskutinį kartą uždavė šį klausimą, — toliau kalbėjo Čerčilis, — tačiau aš negalėjau suformuluoti labai tikslaus ir aiškaus atsakymo.

Rėjus užlipo siaurais girgždančiais laiptais, prasėlino pro tėvų miegamąjį, kuriame girdėjo neramų motinos alsavimą, tada pro Džono kambarį, nepaliestą nuo pat jo mirties, kol galiausiai pasiekė kambarį koridoriaus gale, kurį dalijosi Robiu.

Jis lėtai įslinko į vidų ir tyliai uždarė duris. Rėjų išgąsdino brolio tylumas. Rėjus priklaupė prie jo lovos, pridėjo ranką Robiui prie burnos ir nusišypsojo, pajutęs šiltą brolio kvėpavimą. Staiga Robis pašoko lovoje, net aiktelėjęs iš išgąsčio.

— Užsičiaupk, kvaily, — sušnibždėjo Rėjus. — Tai tik aš.

Robis pasitrynė akis.

— Pamaniau, kad tai vaiduoklis, mulki.

— Vaiduoklių nebūna. Aš tau jau sakiau. Ir nevadink manęs mulkiu. Gulk ir miegok.

Bet Robis buvo jau prabudęs.

— Mulki, mulki, mulki, — šnibždėjo jis prislopintu balsu. Tada jis nusižiovavo. — Kodėl tu mane prižadinai?

— Aš tik norėjau patikrinti, ar tu dar gyvas.

Rėjus nuėjo į savo kambario pusę. Kambario dalys buvo atitvertos viena nuo kitos ne menkiau nei Vakarų Berlynas nuo Rytų Berlyno. Rėjaus siena buvo skoningai išpuošta rinktiniais bitlų paveikslais. Čia buvo „Yellow Submarine“ plakatas, reklaminis „Magical Mystery Tour“ skelbimas ir didelės barzdotų vaikinų nuotraukos, kurias Rėjus gavo kartu su „Let It Be“. Jose net Ringo atrodė protingas. Plakatų kraštai buvo atsilaupę, nes Rėjus buvo jau per senas šiam vaikiškam užsiėmimui. Jo laukė tikrasis Džonas Lenonas. Kažkur.

Robio sienos buvo nuklijuotos neskoningiausiais egzemplioriais. Daugiausia tai buvo plakatai, dalijami drauge su vienkartiniais žurnalais, kuriuos jis iškaulydavo iš mamos. Atlikėjai, kurių muzikos jis tikriausiai net nebuvo girdėjęs. Ir „The Jam“ nuotraukos. Robis perbėgo skersai kambarį ir atsitūpė šalia brolio, kuris vartė savo plokštelių kolekciją, ieškodamas priešpiečių dėžutės.

— Tu ir vėl lindai prie mano plokštelių, ar ne? — kreipėsi į jį Rėjus.

— Nejuokink, Chosė.

— Ar gali vieną kartą liautis tai kartojęs? Niekas jau seniai nebesako: „Nejuokink, Chosė.“

— Ką veikei šį vakarą? — paklausė Robis. Jis visas kvepėjo „Colgate Dental Fresh“. — Gal kartais buvai sutikęs Polą Velerį?

— Aš tau juk sakiau. Manęs niekada nesiųs pas Polą Velerį, tam reikalui jie turi Terį. — Rėjus tebevartė plokšteles. — Buvau darbe. Po to su draugais nuėjome į klubą. — Rėjus pažvelgė į jaunėlį. — O dabar aš čia, šnekuosi su tavimi.

— Tik nepūsk man arabų, — neatlyžo Robis. Kartais jo žargonas būdavo kaip senos bobos. O juk jis buvo dar visai vaikas. Mama dar prausdavo jam veidą su vaikišku muilu.