Тони Парсонс - Mūsų istorijos

Ji turėjo savo ratus. Ir, būdama patrakusi mergiotė, niekuomet nesegėjo liemenėlės.

Jis prisiminė, kaip pirmą kartą su ja pasikalbėjo.

Teris pradėjo dirbti „Laikraštyje“ tos karštos 1976-ųjų vasaros pabaigoje. Bet juodu neapsikeitė nė vienu žodeliu iki pat metų pabaigos. Tą įsimintiną dieną jis sėdėjo po kalėdine Hitrou eglute ir kelintą kartą skaitė „Požemius“, tada Migla įžengė į oro uosto laukiamąją salę. Jie gavo bendrą užduotį.

Ji dėvėjo vieną savo Alisos stebuklų šalyje suknelių, ant viršaus buvo užsimetusi vyrišką švarką, tačiau net per veidrodinius aviatoriaus akinius galėjai matyti, kad ji verkia. Kaip reikiant verkia. Graudžiai verkia.

— Kas tau? — paklausė jis, užversdamas Keruaką ir atsistodamas.

— Nieko, — atsakė ji.

Ji žnektelėjo ant kieto krėslo ir dar labiau įsižliumbė, o jis prisėdo šalia. Šiek tiek kilstelėjusi milžiniškus akinius nuo saulės, ji nusišluostė akis sudriskusia tualetinio popieriaus skiaute. Teris neturėjo supratimo, kaip ją paguosti, taigi nuėjo, nupirko du plastikinius puodelius verdančios arbatos ir vieną pasiūlė jai.

— Niekada nekrušk vedusio vyro, — pasakė ji, imdama arbatą. — Jie sukels didžiulį skandalą, jeigu vieną dieną apsireikši jų namuose.

Teris pabandė apdoroti šią informaciją.

— Aš nežinau, ar tu mėgsti su cukrumi, ar be, — pasakė jis. — Taigi įbėriau vieną šaukštelį.

Migla gurkštelėjo rudo skysčio ir susiraukė nuo karščio.

— Tu mielas, — pasakė ji. Tada nusišluostė nosį ranka, valandėlę pašnarpštė ir jos nuotaika kiek praskaidrėjo. — Kaip manai, mūsų skrydžio neatidėjo?

Kai Teris atėjo į „Laikraštį“, Migla atrodė jam tokia pat kerinti ir nepasiekiama kaip supermodelis fotografijoje.

Jis matydavo ją besisukiojančią biure su fotoaparatais ant kaklo, juokaujančią su kuriuo nors iš vyresniųjų kolegų ar aptarinėjančią „Generation X“, Pati Smit ir „The Buzzcocks“ fotografijas su maketuotoju. Su Rėjumi ji pasilabindavo, bet Leono su Teriu išvis nepastebėdavo, žvelgdavo kiaurai juos ir vengdavo jų kabineto. Kartą Leonas pagavo susižavėjusį Terio žvilgsnį.

— Visiškai ne tavo nosiai, — nusišaipė Leonas, o Teris visas išraudo ir paleido į jį šiukšliadėžę.

Iš Rėjaus Teris sužinojo, kad ji buvo vieno vyresniųjų fotografų Pito Rūgščiojo padėjėja ir meilužė. Septintajame dešimtmetyje jis buvęs ganėtinai žinomas, fotografavo „Cream“ pasirodymą „Albert Hali“, „Rolling Stones“ Haid Parke ir Hendriksą Vaito saloje.

Pitas Rūgštusis buvo vedęs. Jo žmona kartais pasirodydavo kontoroje — tai buvo viena tų nuolatos kvailai besišypsančių hipių mergelių, atrodančių tuo pat metu palaimingai ir besmegeniškai. Kai Teris susipažino su Pitu Rūgščiuoju darbe ir papurtė jo glebią, hipišką ranką, šis tipas pasirodė jam be galo smagus, beprotiškai patyręs ir mažumą padauginęs narkotikų.

Teris prisibijojo Pito Rūgščiojo. Šis žmogus buvo tiek daug visko matęs, padaręs tokią galybę puikių nuotraukų ir nors jau buvo įžengęs į penktąją dešimtį, susitikinėjo su šauniausia mergina (arba, kaip būtų pasakęs pats Pitas Rūgštusis, dulkino puikiausią damą) visoje kontoroje. Vienintelis dalykas, dėl kurio Teris galėjo bent šiek tiek pakęsti Pitą Rūgštųjį, buvo suvokimas, kad šlovingos šio senio dienos buvo jau praeityje.

Pitas Rūgštusis nesutarė su naująja muzika, jo netraukė tai, ką jis vadino agresyviomis šios muzikos bangomis. Nuolat matydavai jį suglumusį tokiose vietose, kaip „Vakarų pasaulyje“ ar „Roundhouse“ fotografų ložėje, susivyniojusį į paltą be sagų, ir Migla buvo ta laimingoji, kuriai atitekdavo visos užduotys. Metų gale ji jau skrido su Teriu į Niukaslį ir Glazgą fotografuoti vedamajam.

— Keruakas, — pasakė ji, siurbčiodama arbatą ir pastebėjusi Terio rankose „Požemių“ egzempliorių. — Jis vaikinų rašytojas, ar ne? — Drėgnomis akimis, jau besišypsanti. — Nujaučiu, kad visi tau patinkantys rašytojai yra tokie.

Teris jautėsi lyg vienas tų komiksų herojų su klaustuku, kabančiu jam virš galvos.

— O kas yra vaikinų rašytojas?

— Na, tiesiog vaikinų rašytojas. Nagi, apšviesk mane, papasakok man apie juos.

Jis neturėjo supratimo, apie ką ji.

— Ką papasakot?

Ji linksmai nusišypsojo.

— Apie tavo gyvenimo knygas, kvailiuk.

Taigi jis papasakojo. Bent jau apie tas, kurias prisiminė.

— Na, atmenu, kaip mama man valandų valandas skaitydavo prieš miegą meškiuką Rupertą. Keletas knygų iš mokyklos: „Lobių sala“, „Robinzonas Kruzas“, „Pagrobtasis“, „Nežudyk strazdo giesmininko“, „Mano šeima ir kiti gyvūnai“, „Kelionės su teta“. Mokykloje man nepaprastai patiko „Mano šeima ir kiti gyvūnai“, aš netgi užsigeidžiau apsigyventi Korfu... Ilgainiui, žinoma, ir pats pradedi rinktis knygas. Vienuolikos atradau Janą Flemingą ir vienu prisėdimu „sugraužiau“ Džeimso Bondo knygas. Trečią ryto tabako ir prakaito kvapas kazino kelia šleikštulį . Tai pirmoji eilutė iš pirmosios knygos apie agentą 007.

Ji šyptelėjo, nusiėmė aviatoriaus akinius, linktelėjo. Jos akys buvo niekur nematyto žalsvo atspalvio. Nors galbūt tai buvo tiesiog ašaros.

— Tada ateina tas juokingas laikotarpis, ankstyvoji paauglystė, kai iš eilės ryji visą šlamštą — Haroldą Robinsą, „Oro uostą“, „Lėlių sLenį“ — ir didžiuosius bestselerius — „Dzen ir motociklo priežiūros meną“ — ir pamažu įsitrauki į Hemingvėjų, Skotą Ficdžeraldą, Selindžerį, „22-ąją išlygą“, „Lolitą“, Normaną Meilerį. Vėliau atrandi visus tuos didžiuosius žurnalistus — Tomą Vulfą, Hanterį Tompsoną...

Pranešė jų reiso numerį. Teris pajuto nusivylimą. Jam patiko kalbėtis su ja.

— Ką gi, — pasakė ji, spausdama prie krūtinės lėktuvo bilietą. — Tau bent jau patiko meškiukas Rupertas.

— Aš pritrėkšiu tą nenaudėlę nuotraukų papliaušką prie stiklo, jai net nespėjus išlipti iš autobuso, — šėlo Bilio Bliceno vadybininkas. — Kaip ten ją? Ūkana? Dargana? Štai kas, vyručiai. Aš prismeigsiu tą siaurą, dailų užpakaliuką prie šito sumauto kilimo!

Visi grupės nariai nusikvatojo, išskyrus patį Bilį. Jie buvo susirinkę į repeticiją ir laukė Miglos, o ši, užuot pasirodžiusi darbo vietoje, kaip buvo sutarta, liko kiurksoti viešbutyje ir karšta linija aiškintis santykių su Londonu. Tad Bilis nusiėmė gitarą ir pasivedė Terį truputį į šalį.

— Ji su tavim, seni? — paklausė Bilis. — Ta Migla, ji su tavim?

Jis buvo geras vyrukas. Tikrai. Mėgstamiausias Terio muzikantas. Dėl to, ką jam pavyko sukurti kartu su „The Lošt Boys“, ir dėl to, ką jis iki šiol išdarinėdavo ant scenos. Bet labiausiai dėl to, kad jis buvo vienintelis, nepasididžiavęs pasiteirauti Terio šio paprasto dalyko. Bet ką jis galėjo atsakyti?

— Ne, Bili, — atsakė Teris, mėgindamas išspausti šypseną. — Migla ne su manim.

Bilis atsiduso.

— Ką gi, tada yra, kaip yra.

Nors grupės nariai autobuse klausydavosi „Aerosmith“ ir „Kiss“, Bilis Blicenas ir P45s labiau taikėsi prie „Max’s Kansas City“ ir CBGB’s aprangos standartų. Jų kaklaraiščiai buvo plonesni už saldymedžio šaknį, kelnės prigludusios labiau už emulsijos plėvelę. O kur dar pašiauštos bitlų šukuosenos, kokias galėjo nešioti nebent „The Byrds“ 1966-aisiais.

Bet jų vadybininkas buvo senas vilkas, teisininkas iš Los Andželo kaubojaus batais, baigęs Harvardo biznio ir kokaino mokyklą. Jis sukosi šiame versle nuo neatmenamų laikų ir žinojo, kaip viskas vyksta.