Jis plūdosi tuščioje koledžo koncertų salėje, nes Bilio koncertai sulig kiekvienu mėnesiu sutraukdavo vis mažiau žiūrovų. P45s, žinoma, žvengė ir plojo delnais.
— Prismeigsiu jos subinę prie šito sumauto kilimo!
Tą vakarą koncertas pavyko — pilna salė ilgaplaukių studentų, apsvaigusių iki sąmonės netekimo nuo tikro alaus, šėlo kartu su besibadančiu Biliu. „Shoot Up, Everybody.“
Po koncerto jie sugrįžo į viešbučio barą. Muzikantai, vadybininkas, Teris, Migla ir keletas vietinių, kurie visą laiką rasdavo būdų kaip prisiklijuoti, siūlydami narkotikus, seksą ar pagyras.
Teris nesišnekėjo su Migla. Kelyje viskas buvo kitaip. Čia abiem reikėjo dirbti savo darbą. Ir kai jis galutinai susitaikė su mintimi, kad ji — ne jo nosiai, visi narkotikai jau buvo pasibaigę, barmenas maišė „atsuktuvus“ su apelsinų likeriu, o Migla sėdėjo kampe su kaubojumi iš Los Andželo ir draugiškai šnekučiavo.
Teris niekada taip ir nesužinojo, kas nutiko bare, kai jis nuėjo gulti. Bet iškart po vidurnakčio Migla pasibeldė į jo kambario duris — neišsigandusi, bet ieškanti prieglobsčio, — ir tai buvo Terio Varboiso meilės kančių pradžia.
Pirmoji naktis buvo geriausia, bent jau jam. Jis niekada nepamirš josios paveikslo, kai prabudo prieš pat aušrą. Ji sėdėjo ant sofos, mūvėjo kojines iki kelių ir rūkė juodą „Sobranie“ cigaretę. Ir jie padarė tai dar kartą, užregistruodami savo pirmąjį trigubą dublį, nes tasai ilgų kojinių ir juodų cigarečių derinys tiesiog varė jį iš proto.
Rytmečio žaroje ji apžergė jį, rankoje laikydama rožinius audinės kailio antrankius.
— Pasiduodi? — paklausė ji.
Teris spoksojo į ją apsiblaususiomis akimis.
— Nežinau, — atsakė jis. — Kokiai įrašų kompanijai jie priklauso?
Nuo to viskas ir prasidėjo.
Norėdamas sugrįžti į savo lindynę, jis turėjo sėsti į naktinį autobusą ir trenktis į šiaurinę miesto dalį. Bet šiąnakt jis negalėjo matyti savo ankšto kampo ir gumuliuoto čiužinio. Tik ne apsvaigęs nuo spido. Tik ne palikęs Miglą kažkokiame viešbučio kambaryje tyrinėti savo seksualumo. Įvykiai klostėsi taip, kad jis net negalėjo pagalvoti apie miegą.
„Aš tikėjau, — mąstė jis. — Aš tikėjau ja, tikėjau juo. Klausiausi jo plokštelių, kol dar niekas jų nepirko, kol jos dar apskritai niekam nerūpėjo. — Jis mylėjo Dagą Vudą dar gerokai prieš tai, kai tas tapo madinga. Teris tikėjo Dagu, nors Bobas Haris ir šaipydavosi iš jo. Anot Bobo, Dagas tebuvo apgailėtina roko parodija. — O aš tikėjau juo ir buvau išduotas.“
„Aš tikėjau ja, — negalėjo nurimti Teris. — Labiausiai už viską pasaulyje tikėjau ja. Tame veide pamačiau kažką, kas privertė mane atsisakyti visų kitų planetos moterų. Argi gali būti kas nors kvailiau?“
Jis bastėsi naktyje, nerasdamas sau vietos, pakelta švarko apykakle, ir tik priėjęs Londono sieną, susivokė kur einąs.
Jam už nugaros liko aukšti balti pastatai, raitelių paminklai, tačiau jis traukė vis aukštyn Sičio gatve, kol pasiekė skurdžius komunalinių būstų kvartalus, sulipdytus iš griūvančių dėžučių, nusidriekusių tamsoje iki pat Angelo, kurias kažkoks silpnaprotis architektas „prastume“ prieš dešimt ar penkiolika metų.
Šiame tamsiame lūšnyne išsiskyrė vienas kolosalus pastatas. Jis stovėjo pačioje Sičio gatvėje, jo langai spindėjo tamsoje. Visas nakties oras buvo prisigėręs produkto, kurį gamino šio pastato viduje, tvaiko. Čia buvo džino gamykla.
Kodėl jis čionai sugrįžo? Čionai, iš kur taip karštai stengėsi ištrūkti? Matyt, tai turėjo kažką bendro su gyvenimu, kuris darėsi sudėtingesnis, nei jis galėjo įsivaizduoti.
Paprasta mergina buvo nuobodi, bet patrakėlė privertė pasijusti tave menkysta. Pirmoji norėjo už tavęs ištekėti, susilaukti su tavimi vaikų ir laikyti tave užrakintą. Antroji norėjo kruštis su nepažįstamaisiais.
Jis norėjo atgauti savo senąjį gyvenimą. Jo paprastumą ir jo teikiamus kuklius džiaugsmus. Ir merginą, kuri mylėtų ir pasiliktų kartu, nors kaina, kurią turėtų už tai užmokėti, būtų šeimos kalėjimas iki gyvos galvos.
Jis manė, kad šitas naujas gyvenimas jį išlaisvins, o pasirodo, jog kiekvieną mielą dieną jam reikėdavo mokytis vis naujų taisyklių. Nebūk per sunkus. Nebūk per lengvas. Neimk visko į galvą.
Atsistojęs gremėzdiškame buvusios darbovietės šešėlyje, Teris smogė ranka į žibinto stulpą taip stipriai, kaip tik galėjo. Tada mažumėlę pastrapaliojo, bergždžiai mėgindamas iščiulpti iš delno skausmą.
Vienąsyk jam reikės liautis tai darius.
DEVINTAS SKYRIUS
Tai buvo kitoks klubas.
— Tik klubo nariams, — įspėjo durininkas Rėjų.
Tai buvo kietakaktis stuobrys nublukusiomis tatuiruotėmis ant rankų, kyšančių iš po berankovių nesiglamžančių marškinėlių. Visa, kas likę iš plaukų, buvo sušukuota atgal.
Rėjui jis šiek tiek priminė Henrį Kuperį. Tačiau įsivaizduoti šį paniurėlį, juokaujantį kartu su Kevinu Kiganu „Brut“ reklamoje, buvo per sudėtinga. Jis veikiau buvo Henrio antrasis aš, pasiruošęs išmalti marmūzę kiekvienam nepatikusiam tipui, išdygusiam prie klubo durų.
Per durininko petį Rėjus žvilgtelėjo į aptriušusį bambukinėmis lazdomis dekoruotą barą. Žmonės prie baro skendo cigarečių dūmuose, tačiau atrodė labai linksmi ir garsiai juokėsi. Vyrai vilkėjo kostiumus, moterys buvo su džinsais. Kažkur girdėjai dainuojant Matą Monro.
— Kartą buvau čionai užsukęs su Pėdžių Kleiru iš „Daily Dispatch“, — paaiškino Rėjus. — Pedis rašo apie popkultūrą.
Durininką toks familiarumas suerzino.
— Klausyk, sūneli, man nusišvilpt, net jeigu buvai čia su prakeikta princese Margaret ir visa jos sukergta šunų palyda. Įėjimas tik klubo nariams. Aišku?
Rėjus linktelėjo, tačiau neketino taip lengvai pasiduoti. Jis nesąmoningai palietė riešą. Laikrodžio Rėjus nenešiojo — tai daryti iki šio vakaro nebuvo jokio reikalo. Iki šiol jis puikiausiai išsiversdavo be jo. Laikrodis buvo toks daiktas, kuris priklausė Rėjaus tėvo pasauliui — kaip ir kaklaraištis, nublizginti batai bei Vinstono Čerčilio kalbos. Laikrodis reiškė darbą. O ką Rėjus žinojo apie tai? „Laikraštis“ nebuvo darbas. „Laikraštis“ nebuvo tarnyba. Jis prisiminė, kaip tėvas kasdien sutikrindavo savo laikrodį su Didžiuoju Benu, kurio dūžiai aidėdavo iš tranzistorinio radijo imtuvo. Tik dabar, iššvaistęs pusę nakties veltui, jis galiausiai suprato, koks svarbus daiktas yra laikrodis. Kiek laiko dar liko iki Džono lėktuvo į Tokiją? Kiek laiko dar liko jam?
Tebeliesdamas riešą, Rėjus dar kartą žvilgtelėjo per durininko petį. Šis klubas buvo ne jo skonio. Viduje nebuvo matyti nė vieno jaunesnio nei keturiasdešimties. Visi dėvėjo pigius, gėrimais sulaistytus kostiumus, bet Rėjus nežinojo, kur daugiau jam eiti. Jis tik žinojo, kad „Imperijos namai“ niekada neužsidarydavo.
Kartą Rėjus gerdamas praleido čia visą popietę. Vos pradėjęs dirbti „Laikraštyje“, jis buvo nusiųstas nušviesti Arto Garfunkelio spaudos konferencijos. Atvykęs jis atsisėdo šalia prakaituojančio vyriškio suglamžytu trijų dalių kostiumu. Tai buvo Pedis Kleiras, „Daily Dispatch“ muzikinio puslapio autorius.
Nuo jo mažumą dvokė — tuo ypatingu Gineso alaus, skrudinto maisto ir žurnalistinio prakaito raugu, — bet Rėjų jis priėmė labai bičiuliškai. Ir netgi mandagiai pasiteiravo, ar negalėtų šis jaunuolis džinsiniu švarkeliu ir mokykline uniforma truputį jį apšviesti, kaip pastaruoju metu klostosi atlikėjo karjera. Pedžio klausimas nuskambėjo maždaug taip:
Читать дальше